Žemiau esantis tekstas yra ištrauka iš 1987 metų interviu su visame pasaulyje žinoma psichoanalitike, vaikystės traumos specialiste, 12 knygų autore, Dr. Alice Miller.

Visas interviu yra ilgas, todėl nusprendžiau jo vertimą publikuoti nedidelėmis dalimis, kad būtų paprasčiau skaityti ir būtų laiko apgalvoti tai, kas buvo perskaityta. Vėliau visas interviu vertimas bus įdėtas kaip atskiras įrašas.

-----
Kada supratote, kad pagarba vaikui bus jūsų dėmesio centre?

Nuo pradžių, manau, nuo pat vaikystės, ieškojau atsakymo, kodėl žmonės elgiasi taip iracionaliai. Visada norėjau suprasti ir išsiaiškinti. Iš mamos daug informacijos negavau, nes ji sakydavo: „Yra taip ir taip, ir viskas.“ Jeigu paklausdavau, ji niekada man nepaaiškindavo. Vaikystėje buvau labai vieniša.

Man buvo turbūt penkeri, kai pamačiau moterį su vaiku. Tai mergaitei buvo 3 ar 4 metai. Ji nugriuvo ir susižeidė. Jos mama, kuri kalbėjosi su kita motina, trenkė savo dukrai tik dėl to, kad ji grįžo verkdama ir su kraujuotais keliais. Atsimenu, koks klausimas man tada kilo: „Tas vaikas patyrė dvigubą žalą: pirma, nes nugriuvo; ir po to nuo mamos. Kodėl ji nubaudė savo vaiką? Mergaitė nekalta – jai reikia mamos pagalbos, o ne bausmės.“

Ar uždavėte šį klausimą savo mamai?

Ne, neišdrįsau, bet nuo šio klausimo viskas prasidėjo. Tada mačiau karą ir galvojau, kodėl žmonės jaučia tiek daug neapykantos ir elgiasi taip absurdiškai. Tam turi būti kažkokia paslėpta priežastis, spėjau. Atsakymo neradau nei filosofijoje, nei psichoanalizėje. Jį radau tik vėlesniais savo gyvenimo metais, kai stojau akistaton su savyje esančiu vaiku ir pradėjau klausytis savo klientų viduje esančių vaikų.

Turėjau pamiršti teorijas. Net Freudas sako, kad jeigu vaikas susižeidžia, tai kaltas jis. Visada kaltas vaikas. Mama mano vaikystės prisiminimuose yra pikta, kad vaikas kelia problemų, kai ji nori pasikalbėti su drauge. Aš tą supratau, nes buvau penkerių ir tada nežinojau jokių teorijų. Suaugusieji to nesupranta. Jie išmoksta teorijų, kurios paslepia pačius akivaizdžiausius paaiškinimus, ir jie tomis teorijomis tiki.

Žinote Anderseno pasaką „Nauji karaliaus drabužiai“? Manau, mano vaidmuo visuomenėje (ir psichoanalitikų bendruomenėje) dabar yra būtent toks: pasakyti, kad karalius nuogas. Ir daugelis dabar sako: „Ach, aš toks dėkingas, nes aš irgi tą žinojau, bet neišdrįsau pasakyti.“ Tačiau yra ir kitų, kurie sako, jog karalius su rūbais, nes jie bijo prarasti turimą galią.

Savo knyga „Gabaus vaiko drama“ norėjau pasiekti specialistus, savo kolegas; taigi, joje kalbėjau psichoanalitine kalba. Dabar tokios kalbos nebevartoju: nebebandau pasiekti žmonių, kurie turi tokį patį išsimokslinimą kaip aš. Net jeigu jie ir neigia tai, apie ką rašau, jų klientai sako: „Ji rašo apie tai, ką patyriau aš. Aš suprantu, apie ką ji kalba.“
-----

Visas interviu anglų kalba

Kiti Alice Miller tekstai