Žemiau esantis tekstas yra ištrauka iš 1987 metų interviu su visame pasaulyje žinoma psichoanalitike, vaikystės traumos specialiste, 12 knygų autore, Dr. Alice Miller.

Visas interviu yra ilgas, todėl nusprendžiau jo vertimą publikuoti nedidelėmis dalimis, kad būtų paprasčiau skaityti ir būtų laiko apgalvoti tai, kas buvo perskaityta. Vėliau visas interviu vertimas bus įdėtas kaip atskiras įrašas.

-----
Kada pagaliau nusprendėte parašyti „Gabaus vaiko dramą“?

Oi, buvo juokingai. Iš tikrųjų, to nenusprendžiau. Kaip minėjau, paruošiau straipsnį konferencijai; po to parašiau dar vieną apie depresiją. Kai vokiečių specialistai atsisakė išspausdinti pirmąjį, parašiau trečią straipsnį ir iš viso to padariau knygą. Nors ir parašyta per tris savaites, tai buvo 20 metų patirties išraiška. Išsiunčiau ją į mažą Šveicarijos leidyklą, kuri pasakė, kad jų tai nedomina ir kad jie „apie narcisizmą“ jau yra išleidę 4 knygas. Tuomet juodraštį išsiunčiau į „Suhrkamp“, vokišką leidyklą, su kuria bendradarbiauju dabar. Kitą dieną man paskambino redaktorius ir pasakė: „Prašau palaukti ir po 3 dienų sudarysime sutartį. Tai neįtikėtina; tai taip neįprasta.“ O tada leidėjas atvyko su manimi susitikti ir pasakė: „Dažniausiai rankraštį per pietus parsinešu namo. Šįkart negalėjau nusnūsti kaip visada; turėjau pabaigti skaityti. Be to, tądien į darbą nebegrįžau. Jūs padarėte didelį atradimą.“

Ar reakcija į jūsų veikalus įvairiose šalyse yra skirtinga? 

Taip. Skandinavijos šalys, Olandija ir Jungtinės Valstijos yra tam liberaliausios ir atviriausios. Daugiausia mano knygų parduota Vokietijoje, bet daugelis vokiečių vis dar auginami pagal nuodingą pedagogiką. Šveicarai taip pat. Yra tiek daug žmonių, kuriems neleidžiama kritikuoti tėvų ar matyti, kad buvo auklėjami nuodingai. Tokie žmonės sako, kad mano veikaluose aprašytas XIX a. auklėjimas. Jie nesuvokia, kad patys vis dar gyvena pagal XIX a. vertybes.

Toks atsakas taip pat yra reakcija į Hitlerio laikus. Hitlerio neigimas yra toks didelis, kad vokiečiai nesugeba pasimokyti iš jo istorijos. Būdamas vaikas, Hitleris neturėjo liudytojų. Švedijoje pagal mano knygos skyrių buvo pastatytas spektaklis „Hitlerio vaikystė“. Ta istorija parodo, kaip šis vaikas ieškojo bendravimo, ilgėjosi žvilgsnio, bet su juo buvo elgiamasi kaip su šunimi.

Panaši į vokiečių reakciją yra ir japonų, bet iš Japonijos sulaukiu ir susivokusių žmonių reakcijos. Jų susivokimas yra nepažeistas tokių teorijų kaip Freudo motyvacijos teorija (drive theory), todėl tokie japonai gali priimti mano tekstus ir panaudoti juos savo gyvenime. Jie gali suvokti visur aplink esantį smurtą prieš vaikus ir padėti.

Už kiekvieno smurtingo veiksmo yra istorija. Išprievartavimo istorija, neigimo istorija. Neigimas yra įstatymas, kuriuo vadovaujamės, bet jį visuomenė vis dar ignoruoja ir specialistai jo netyrinėja. Tačiau neigimas slepia raktą, padedantį mums suprasti, kodėl visiškos nesąmonės mūsų visuomenėje laikomos aukštu standartu; tokios nesąmonės kaip Sigmundo Freudo idėja, kad vaikas traumas susigalvoja.

Ar yra kultūrų, kurios į vaikų auginimą žiūrėtų kitaip?

Nepaisant kultūrų įvairovės, smurtas sutinkamas beveik visose jų. Bet yra kelios, kurios išsiskiria. Pavyzdžiui, vienoje Malaizijos saloje, pavadinimu Senoi, gyvena žmonės, kurių kultūroje smurto nėra. Jie su savo vaikais kiekvieną rytą kalbasi apie sapnus. Jie niekada nėra kariavę. Mūsų kultūra yra kupina smurto, nes vaikystėje mes išmokstame nejausti.
-----

Interviu su Alice Miller. 1 dalis
Interviu su Alice Miller. 2 dalis
Interviu su Alice Miller. 3 dalis
Interviu su Alice Miller. 4 dalis 
Interviu su Alice Miller. 5 dalis

Visas interviu anglų kalba

Kiti Alice Miller tekstai