Žemiau esantis tekstas yra ištrauka iš 1987 metų interviu su visame pasaulyje žinoma psichoanalitike, vaikystės traumos specialiste, 12 knygų autore, Dr. Alice Miller.

Visas interviu yra ilgas, todėl nusprendžiau jo vertimą publikuoti nedidelėmis dalimis, kad būtų paprasčiau skaityti ir būtų laiko apgalvoti tai, kas buvo perskaityta. Vėliau visas interviu vertimas bus įdėtas kaip atskiras įrašas.

-----
Kaip susitvarkyti su gijimo proceso metu jaučiamu skausmu?

Skausmas yra kelias į tiesą. Neigdamas, kad vaikystėje buvai nemylimas, tu sumažini savo skausmą, bet tada sau meluoji. Ir tuomet visą gyvenimą bandai užsitarnauti meilę. Terapijos metu skausmo vengimas sukuria kliūčių. Ir niekas negali pripažinti, kad jais buvo nesirūpinama ar kad jų nekentė, ir nejausti kaltės. „Tai aš kaltas, kad mano mama yra žiauri. Aš ją įsiutinau; ką turiu padaryti, kad ji mane mylėtų?“ Todėl bandoma elgtis taip, kad ji tave mylėtų. Ta kaltė iš tikrųjų apsaugo nuo siaubingo suvokimo, kad esi pasmerktas turėti motiną, kuri negeba mylėti. Tai yra daug skausmingiau nei galvoti: „Ai, ji yra gera mama, aš tiesiog esu blogas.“ Kadangi tokiu atveju galima bandyti kažką padaryti, kad gautum meilės. Bet tai netiesa; meilės užsitarnauti neįmanoma. Ir kaltės jausmas dėl to, kaip su tavimi buvo elgiamasi, tik sutvirtina tavo aklumą ir neurozes.

Yra gydymo būdų, kai klientai daug verkia – jie kenčia – bet nekalba. Esu mačiusi vaizdo įrašą, kuriame klientas valandą laiko liejo savo skausmą dėl gimimo, bet apie tai nekalbėjo. Tik vėliau jis papasakojo, kaip jautėsi. Bet aš manau, kad išgyvenant skausmą yra svarbu kalbėti, verbalizuoti. Net jeigu klientas jautėsi tarsi būtų gimdoje, jis galėjo pabandyti pasikalbėti su mama ir pasakyti, ką jaučia. Terapiniame procese jausmų ir jų verbalinės išraiškos sąsają yra nepaprastai svarbi. Bet tai neįmanoma be kito pagalbos; žmogus turi jausti, kad yra kažkas, kas supranta, kaip jis jaučiasi, kas jį palaiko ir patvirtina jo išgyvenimus. Jeigu vaikas yra patyręs seksualinį smurtą ir terapeutas šio fakto neneigia, tai kliento viduje gali atsiverti daug dalykų. Terapeutas privalo nekišti atleidimo, kitaip klientas skausmą užgniauš. Jis nepasikeis, o užgniaužtas įniršis ieškos atpirkimo ožio.
 
Ar manote, kad vaikas neturi praeities, kad jis gimsta pasaulyje kaip tuščia lenta, kurioje jo patirtys įrašo jo asmenybę?

Ne, nemanau. Vaikas atkeliauja iš gimdos turėdamas patirčių, kurias išgyveno būdamas gimdoje. Bet jis negimsta turėdamas projekcijų. Jis gimsta nekaltas ir pasiruošęs mylėti. Ir vaikas geba mylėti – daug labiau nei tai geba suaugusieji. Mintis apie vaiką kaip apie mylinčią būtybę sukelia didžiulį pasipriešinimą, nes mes esame išmokę ginti savo tėvus ir kaltinti save dėl visko, ką jie padarė.

Kaip šį savo požiūrį atspindite savo rašymo stiliumi?

Aš bandau pasiekti skaitytojo viduje esantį vaiką, leisti jam jausti. Savo stilių matau kaip krūvą raktų. Kiekvienas gali pasiimti po raktą, atidaryti savo duris ir ten kažką rasti. Arba gali pasakyti: „Ne, pro šias duris eiti nenoriu; raktą grąžinsiu.“ Bandau sukelti jausmus, vaizdinius. Tokiu būdu siūlau raktus nuo kiekvieno asmeninės patirties. Tuomet gali pažvelgti į savo vaikus ir pasimokyti iš jų, o ne iš manęs. Kadangi iš tikrųjų pasimokyti gali tik iš savo asmeninės patirties.

Savo pirmose studijose rašiau labai abstrakčiai; norėjau suprasti pačias abstrakčiausias idėjas: Kanto, Hegelio, Markso. Mano filosofijos disertacija buvo labai abstrakti. Dabar aš matau, kad kiekvienas filosofas privalo pastatyti didžiulį, didžiulį pastatą, kad nejaustų savo skausmo. Netgi Freudas.
-----

Interviu su Alice Miller. 1 dalis
Interviu su Alice Miller. 2 dalis

Visas interviu anglų kalba

Kiti Alice Miller tekstai