Žemiau esantis tekstas yra ištrauka iš 1987 metų interviu su visame pasaulyje žinoma psichoanalitike, vaikystės traumos specialiste, 12 knygų autore, Dr. Alice Miller.

Visas interviu yra ilgas, todėl nusprendžiau jo vertimą publikuoti nedidelėmis dalimis, kad būtų paprasčiau skaityti ir būtų laiko apgalvoti tai, kas buvo perskaityta. Vėliau visas interviu vertimas bus įdėtas kaip atskiras įrašas.

-----
Manote, kad piešimas jums padėjo atverti daugybę jausmų?

Taip, aš galėjau pradėti be teorinių žinių, be bagažo, kaip vaikas. Ir iš pradžių buvo labai smagu. Žinojau, kad kažką sukursiu, kažkas iš to išeis. Taip ir buvo. Pirmieji penkeri piešimo metai leido man nesivaržant parašyti „Gabaus vaiko dramą“. Aš žaidžiau su mintimis. Ir kai piešdama pajutau kūrybingumą, tapau kritiškesnė teorijoms, kurias buvau išmokusi.

„Gabaus vaiko dramoje“ jūs užgniaužtus jausmus susiejate su gyvybingumo praradimu. Ar jūsų buvo tokia pat patirtis? 

Taip, pajausdama gyvenimo skausmą atgavau gyvybingumą. Pirma skausmas, tada gyvybingumas. Kaina, kurią sumokame už jausmų užgniaužimą, yra depresija. Taip pat turėjau pasipriešinti įprastiniam mokymuisi. Jeigu esi verčiamas kažką daryti, smagu nebus. O, man svarbiausia sąlyga kūrybingumui buvo smagumo jausmas. Aš kažko išmokdavau tada, kai žaisdavau su spalvomis. Bet stengiausi nesimokyti apie spalvas skaitydama teorijas, esančias knygose. Mano manymu, piešimas, sapnavimas, svajojimas ir rašymas turi kažką bendro. Aš piešiu taip, kaip sapnuoju ar svajoju. Turiu daug impulsų ir asociacijų. Niekada neturiu plano, koncepto, ką noriu daryti. Kartais konceptą turiu, bet negaliu jo realizuoti, nes piešdama pradedu svajoti apie kažką kita ir savo planą pamirštu. Iš pradžių mano stilius buvo daugmaž naratyvinis. Norėdavau papasakoti istoriją arba manyje esanti istorija norėdavo būti papasakota. Dabar yra maždaug taip: man reikia šitos spalvos, šitos formos, šitos linijos. Tai yra improvizacija. Sakyčiau, piešiu kaip džiazo muzikantas.

Nesistengiu sukurti šedevro, net nesistengiu nupiešti puikaus darbo. Laimei, man savo piešinių pardavinėti nereikia. Aš paprasčiausiai stengiuosi, kad mano darbai mane vestų toliau ir toliau į tiesą. Kartais savo piešinius sunaikinu. Aš juos keičiu ir keičiu, net jei prieš tai jie atrodė gražiau. Galiausiai būnu patenkinta, kad perteikiau tai, ką norėjau perteikti. Man nerūpi, ar žmonės tai išgirs ar išpeiks. Piešdama aš jaučiuosi visiškai laisvai. Turiu savo paletę, popierių; ir niekas negali man pasakyti, kas yra gerai, o kas blogai.

Ar žavitės Goya ir Turneriu?

Aš jais neseku, tačiau jie yra tikro, puikaus menininko pavyzdžiai. Abu jie yra sėkmingi ir vertinami. O tada jie visiškai netikėtai pakeičia savo stilių. Goya, kūręs nuostabius portretus, ima piešti vaiduoklius ir savo vidinį pasaulį. O Turneris pradeda piešti šviesą. O kai žmonės pradėjo sakyti: „negerai, anksčiau tavo darbai būdavo geresni“, jiems nerūpėjo; jie darė taip, kaip jiems atrodė geriausia. Todėl man jie yra drąsos pavyzdžiai.

Taip nekartą darė ir Picasso. Išeiti iš to, kas daugeliui žmonių yra patogu – būti geram, talentingam, garbinamam, garsiam, o tada viską pamesti ir eiti savo keliu – daugumai yra nepaprastai baisu. Tačiau aš turėjau tai padaryti, kad pajusčiau save, kad tapčiau laisva. Kitaip jausčiausi tarsi kalėjime.

Kas yra jūsų herojai?

Kuo vyresnė tampu, tuo mažiau turiu herojų. Net Freudas ilgą laiką buvo ne herojus, o tėvo figūra. O kai supratau, kad jis neigia tiesą, jis mano gyvenime prarado net ir šį vaidmenį. Nebegaliu nieko idealizuoti, kaip kad tą dariau prieš 20 ar 40 metų. Kai mokiausi, didžiulė figūra buvo Sokratas, nes jis kvestionavo tiek daug dalykų. Man taip pat patiko Montaigne; patiko Kafka; dievinau Sheakspeare‘ą. Dabar taip lengvai romanų skaityti nebegaliu. Man pasidaro nuobodu, jei pamatau, kad kažkas yra netiesa. Man patinka raportai apie vaikystę, jeigu jie parašyti nuoširdžiai, o tai pasitaiko labai retai. Vaikystė siūlo raktus nuo visos asmenybės. Esu parašiusi ne vieną esė apie Nietzsche, Picasso, Käthe Kollowitz [vokiečių ekspresionistė] po to, kai atradau faktų apie jų vaikystę, padėjusių į jų darbus pažvelgti per kitą prizmę. Neįtikėtina, jog į šiuos svarbius faktus buvo nekreipiama dėmesio. Tų esė vis dar nepublikavau, nes neturėjau laiko sudėti jų į knygą. Esu pavargusi nuo knygų leidybos. Man labai patinka rašyti, bet nepatinka publikavimo procesas. Jis atima labai daug laiko ir nėra kūrybinis.
-----

Interviu su Alice Miller. 1 dalis
Interviu su Alice Miller. 2 dalis
Interviu su Alice Miller. 3 dalis
Interviu su Alice Miller. 4 dalis 

Visas interviu anglų kalba

Kiti Alice Miller tekstai