Žemiau esantis tekstas yra ištrauka iš 1987 metų interviu su visame pasaulyje žinoma psichoanalitike, vaikystės traumos specialiste, 12 knygų autore, Dr. Alice Miller.

Visas interviu yra ilgas, todėl nusprendžiau jo vertimą publikuoti nedidelėmis dalimis, kad būtų paprasčiau skaityti ir būtų laiko apgalvoti tai, kas buvo perskaityta. Vėliau visas interviu vertimas bus įdėtas kaip atskiras įrašas.

 -----
Kodėl kai kurie specialistai neigia tai, ką sakote?

Nes jie negali priimti realybės. Žinote, nutiko vienas įdomus dalykas. Pirmą kartą apie šias idėjas kalbėjau tada, kai maždaug trims šimtams psichoanalitikų kalbėjau apie psichoanalitikų narcisizmą. Jie buvo nustebę, nes labai neįprasta, kad kolega palaikytų vaiko pusę. Iš pradžių jie reagavo natūraliai, paprasčiausiai buvo dėkingi ir per daug savo jausmams nesipriešino. Jie man padėkojo ir pasakė: „Bet iš kur tu žinojai, kad mano gyvenimas buvo toks, apie kokį kalbėjai?“ Aš atsakiau: „Aš kalbėjau apie savo pačios gyvenimą.“ Daug vyrų ašarojo. Tuomet aš pabandžiau tą straipsnį publikuoti vokiškame specialistų referuojamame žurnale, bet redaktoriai jį atmetė. Pasipriešinimas jau buvo susiformavęs. Jie mano straipsnį atmetė, nes jie turėjo į viską žiūrėti taip pat kaip Freudas; kitu atveju būtų buvę per daug baisu ar pavojinga. Tarptautinė psichoanalitikų bendruomenė (International Analytic Society) straipsnį publikavo Tarptautiniame psichoanalizės žurnale (International Journal of Psychoanalysis). Bet vokiškas specialistų referuojamas žurnalas Psichika (Psyche) atsisakė. Vokiečiams šis straipsnis buvo per daug provokuojantis.

Kokie buvo tie provokuojantys dalykai?

Kad neurozė ir psichozė atsiranda dėl užgniaužtų jausmų, kurie yra reakcija į traumą. Vaiko pyktis ir visi kiti mums nepatinkantys jausmai yra reakcijos į patirtą smurtą.

Šiandien mes žinome, kad smurto prieš vaikus yra labai daug. Anksčiau apie tai kalbėti buvo negalima. Vaikas privalo užgniaužti prisiminimus apie smurtą ir neigti skausmą, kad galėtų išgyventi; kitaip skausmas jį nužudytų.

Ar tai gali būti nutikę taip anksti vaikystėje, kad žmogus žodžiais skausmo apsakyti negali, jo nesupranta ar neturi tam leidimo?

Žodžius reikia surasti. Gera terapija turi padėti klientui evoliucionuoti iš „nebylaus vaiko“ į „kalbantį vaiką“. Jeigu trauma buvo labai ankstyva, vaikas negalėjo rasti tam žodžių arba jo aplinka buvo tam per daug priešiška. Bet jeigu dabar, terapijoje, turite terapeutą, kuris yra jūsų sąjungininkas, jūsų sąmoningas liudininkas, matantis tą pirminę jūsų patirtą traumą, tai tampate kalbančiu vaiku. Terapija egzistuoja tam, kad padėtų jums rasti žodžius, kuriuos norėtumėte pasakyti savo mamai ar tėvui apie tai, kaip jautėtės tada, kai jie jus nuskriaudė, arba kaip jautėtės, kai negalėjote kalbėti – netgi tai.

Ką turite omenyje sakydama „sąjungininkas“?

Tai žmogus, palaikantis vaiko pusę. Visada. Terapeutas negali sakyti, kad tėvai buvo nestabilūs, bet norintys gero, nes tokiu atveju jis palaiko suaugusiuosius. Jeigu vaikas mano, kad tėvai, kurie elgėsi taip keistai ir jį pažemino, norėjo jam gero, tai jis negali jausti skausmo ir tada jis simpatizuoja savo tėvams, užuot simpatizavęs sau. Mušti vaiką yra nusikaltimas, nes mušimas daro žalą, ir šio fakto pakeisti neįmanoma. Mušamas vaikas jaučiasi pažemintas, pasimetęs, vienišas; ir tokiu būdu jis mokomas jausti gėdą, nes jam sakoma, kad jis yra blogas. Mes bijome pasakyti, kad smurtas prieš vaikus yra nusikaltimas, nes norime apsaugoti tėvus nuo jų katės. Bet palaikydami tėvų aklumą mes jiems nepadedame, nes tokiu būdu išduodame vaiką, esantį tų tėvų viduje.
 -----

Interviu su Alice Miller. 1 dalis

Visas interviu anglų kalba

Kiti Alice Miller tekstai