Žemiau esantis tekstas yra ištrauka iš 1987 metų interviu su visame pasaulyje žinoma psichoanalitike, vaikystės traumos specialiste, 12 knygų autore, Dr. Alice Miller.

Visas interviu yra ilgas, todėl nusprendžiau jo vertimą publikuoti nedidelėmis dalimis, kad būtų paprasčiau skaityti ir būtų laiko apgalvoti tai, kas buvo perskaityta. Vėliau visas interviu vertimas bus įdėtas kaip atskiras įrašas.

-----
Ar smurtas per televiziją turi poveikį vaikams?

Vaikai, kurie buvo iš tikrųjų mylimi ir saugomi, tokiais filmais ir laidomis nesidomės, todėl jiems pavojaus nebus. Tačiau vaikas, kuris buvo skriaudžiamas ir žeminamas – galbūt mokykloje, nebūtinai tėvų – ieško rezultatų, medžiagos; jis ieško objekto, kurio galėtų nekęsti ir kuriam galėtų atkeršyti. Žinoma, yra žmonių, kurie iš vaikų skausmo sukuria verslą. Tačiau smurtas kyla ne iš filmų, rodomų per televiziją. Jo šaltiniai yra giliau. Apsaugoti ir mylimi vaikai negali tapti žudikais. Neįmanoma rasti nė vieno žmogaus, kuris muštų vaiką, bet praeityje pats nebūtų muštas.

Kodėl smurtas pereina iš kartos į kartą? 

Jeigu pažvelgtumėte į praeitį, visuomet pamatytumėte, kad kiekvienas smurtautojas pats yra patyręs smurtą. Tačiau dauguma atvejų to neišgirsite iš jo paties, nes yra tiek daug neigimo. Jeigu nueisite į kalėjimą ir paklausite žudiko: „kokia buvo tavo vaikystė?“, jis atsakys: „Ai, visai nebloga. Mano tėvas buvo žiaurus ir mane bausdavo, nes būdavau blogas. O mano mama buvo miela moteris.“ Čia ir yra problema: tiesos nerasite, nes pats žmogus, pats žudikas, trukdo jums pamatyti jo žiaurią vaikystę tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų. Kadangi jis negali pakelti skausmo, jis žudo nekaltus žmones, užuot pajautęs savo vaikystės skausmą.

Ar manote, kad vaikas gali patirti smurtą būdamas gimdoje?

Žinoma. Kiekvienas vaikas turi savų potyrių; kai kas patiria tikrą kankinimą. Vienas vaikas gimė su trimis opomis. Jis mirė. Motina buvo penkiolikos metų amžiaus. Ją nėštumo metu mušė, taip pat ji vartojo narkotikus. Niekas nežino, ką vaikas, kad ir būdamas gimdoje, patiria. Mes esame tokie neišmanantys; ir net atsisakome žinoti.

Esate girdėję apie McMartino mokyklą, esančią Los Andžele? Šiam vaikų darželiui, kuriame būna daugiau nei 300 vaikų, buvo pateikti kaltinimai, kad dauguma vaikų ten patyrė seksualinį smurtą. Septynis mėnesius teisininkai klausinėjo vaikų, kas jiems tame darželyje nutiko. Ši apklausa vaikams buvo kančia. Kai kurie vaikai pranešė, kad jie padėjo nužudyti kūdikį. Suaugusieji nusprendė, kad tai netiesa ir išvadino vaikus melagiais. Galiausiai penkiems iš septynių kaltinamųjų seksualiniu smurtu kaltinimai buvo nutraukti. Bet akivaizdu, kad tokiu būdu buvo simboliškai pasakyta: „Kai aš sutikau, kad prieš mane būtų seksualiai smurtaujama, aš nužudžiau vaiką savyje.“

Aš noriu parodyti, kaip visuomenė reaguoja į į vaikų pranešimus. Smurtas reiškia, kad nužudoma vaiko dvasia. Mes negalime suprasti simbolikos vaiko kalboje, todėl sakome, kad vaikas meluoja. Tada smurtaujantys mokytojai paleidžiami, ir mes manome, kad teisiškai viskas gerai. Problema ta, kad vaikai smurtautoją saugo. Kartais vaikai savo pranešimuose smurtautoją pakeičia kokiu kitu asmeniu. Jie gali sakyti: „Aš bijau paštininko, nes jis su manimi blogai elgiasi.“ O tėvai žino, kad vaikas su paštininku neturėjo jokio kontakto. Bet už „išgalvotos“ istorijos slepiasi tėvas ar dėdė. Melas atlieka dvi funkcijas: apsaugo mylimą asmenį, bet tuo pat metu padeda išreikšti nerimą. Suaugusieji sako, kad tokie vaikai prikuria istorijų. Bet istorija neišgalvota; įvyko tikras įvykis.

Ar visuomenė gali išmokti suprasti vaiko kalbą? 

Tikiuosi. Kitu atveju pasitelkę techniką įvykdysime masinę savižudybę. Dažnai vaiko kalba būna labai aiški, bet mes atsisakome klausytis. Dėl technologijų ligoninėse vaikai gali patirti siaubingą smurtą ir žiaurumą nuo pat pirmųjų savo gyvenimo akimirkų. Smurtas įsirašo į atmintį ir lieka aktyvus visą gyvenimą. Todėl mama, netinkamai elgdamasi su savo vaiku, gali atkartoti lygiai tą patį, ką vaikystėje patyrė pati, apie tai nežinodama ir neturėdama sąmoningų to prisiminimų. Bet jos kūne išsisaugoję atsiminimai privers ją kartoti tą pačią traumą.

Jeigu vaikas nėra sutinkamas ištiestomis rankomis, nėra nuraminamas ir jam ištiestomis rankoms nėra parodoma, kad gimimo šokas jau baigėsi, tai toks vaikas visą gyvenimą tikėsis, jog šis šokas pasikartos. Viena pirmųjų jo gyvenimo pamokų bus tokia: esi vienas, esi pavojingoje vietoje ir niekas nemato tavo skausmo. Bet situacija gali pasikeisti, jei naujagimis priimamas kaip jaučiantis ir labai jautrus asmuo. Labai dažnai vaikas į gyvenimą ateina per sunkumus, ir mes nesuvokiame, kad jam reikia paguodos ir motinos rankų. Vietoj to mes jam suteikiame vaistų, ligoninę ir pažangias technologijas. Ir manome, kad tai vaikui gerai – tik dėl to, kad patys tą patyrėme ir manome, jog taip įprasta. Kas vyksta naujagimio psichikoje, daugumai žmonių visiškai neįdomu. Būtent todėl aš jums duodu šį interviu.
-----

Interviu su Alice Miller. 1 dalis
Interviu su Alice Miller. 2 dalis
Interviu su Alice Miller. 3 dalis
Interviu su Alice Miller. 4 dalis
Interviu su Alice Miller. 5 dalis
Interviu su Alice Miller. 6 dalis
Interviu su Alice Miller. 7 dalis 

Visas interviu anglų kalba

Kiti Alice Miller tekstai