Žemiau esantis tekstas yra ištrauka iš 1987 metų interviu su visame pasaulyje žinoma psichoanalitike, vaikystės traumos specialiste, 12 knygų autore, Dr. Alice Miller.

Visas interviu yra ilgas, todėl nusprendžiau jo vertimą publikuoti nedidelėmis dalimis, kad būtų paprasčiau skaityti ir būtų laiko apgalvoti tai, kas buvo perskaityta. Vėliau visas interviu vertimas bus įdėtas kaip atskiras įrašas.

-----
Ką norėtumėte daryti dabar?

Norėčiau palaikyti žmones, kurie stoja akistaton su smurtu prieš vaikus. Esu gavusi laišką nuo vaikų terapeuto iš Kalifornijos. Jis dirbo konsultantu mokykloje. Viena mergaitė jam papasakojo istorijų apie „karštą dėžę“ – mažą, belangę spintą, kurioje vaikai buvo užrakinami už bausmę. Jis mergaite patikėjo, atliko tyrimą ir po to, kai parašė apie tai pranešimą, buvo atleistas. Bet jis tyrė toliau ir atrado, kad tokios karštos dėžės naudojamos ir kitose mokyklose. Laikraščiai apie tai pranešė ir jo balsas bei patirtis buvo pastebėta. Jis man padėkojo, nes jautė palaikymą iš mano knygų. Ši istorija parodo, kad vienas žmogus gali atkreipti žmonių dėmesį į tai, kad metodai, kurie niekada iki tol nebuvo kvestionuoti, iš tiesų yra žalingi. Vienas vaiko užtarėjas gali išgelbėti gyvybę; užtarėjai sako, kad nusikaltimas yra nusikaltimas; jie nebando užmaskuoti tiesos nusikaltimą pavadindami prieštaringa tėvų meile. Užtarėjas gali padėti vaikui netapti nusikaltėliu. Vaikas iš gailiaširdžio liudytojo išmoksta atpažinti žiaurumą, jį atmesti, nuo jo apsiginti ir tokiu būdu pačiam jo nepropaguoti. Eksperimentais buvo įtikinančiai įrodyta, kad patirdamas bausmę niekas nieko neišmoksta. Patirdamas bausmę išmoksti tik kaip išvengti bausmės meluojant ir kaip po 20–30 metų pačiam bausti vaikus. Tačiau žmonės ir toliau tiki, jog bausmė gali būti efektyvi.

Ar galite šį įsitikinimą pakeisti?

Tikiuosi. Bent jau dalinai. Aš savo gyvenime ir darbe koncentruojuosi į smurto prieš vaikus problemą ir į klausimą, kaip aš galiu savo žinias bei patirtį perduoti specialistams, tėvams ir žmonėms, atsakingiems už įstatymus. Tai nelengva, nes dauguma žmonių nuo pat savo gyvenimo pradžios yra išmokę, jog vaikas privalo būti mušamas, kad taptų toks geras, žmogiškas, nuoširdus ir tolerantiškas, kokie manosi esą aplink jį esantys mokytojai, tėvai, dvasininkai ir kiti žmonės.

Anglijoje, kur esu davusi keletą interviu per radiją, vedėjai dažnai sako: „Jūs kalbate apie rimtas smurto ir brutalumo šeimoje formas, bet yra ir kitokių formų: mušimas ranka, mušimas rykšte, rėkimas ant vaiko.“ Šie žmonės teikia, kad tokios galios demonstravimo formos yra nekenksmingos ir nerimtos. Jie taip pat teigia, kad nors ir vaikystėje jie buvo dažnai mušami, jie netapo Adolfu Hitleriu. Manau, mano užduotis yra pakartoti, kad kiekvienas pliaukštelėjimas, mušimas ir smūgis rykšte vaikui yra pažeminimas ir didžiulė žala, kuri tęsiasi visą gyvenimą. Vaikas gali netapti nusikaltėliu, jeigu vaikystėje jam pasiseks sutikti bent vieną žmogų, kuris būtų jam nežiaurus, kuriam jis galbūt net patiktų ir kuris jį suprastų. Jeigu jis patirtų meilę, užuojautą ar simpatiją, jam būtų lengviau atpažinti, kas yra žiaurumas. Vaikai, kurie to nepatiria, nes niekada nesutinka sąmoningo liudytojo, manys, jog su vaikais elgtis žiauriai yra normalu, ir atitinkamai elgsis. Jie taps tokie kaip Hitleris, Eichmannas, [Rudolfas] Hossas ir milijonai jų pasekėjų, kurie vaikystėje nepatyrė nieko kito, tik žiaurumą.

O kas dėl švelnesnių žiaurumo formų, pavyzdžiui, mušimo, rėkimo ir žeminimo žodžiais?

Tragiška yra tai, kad žmonės, su kuriais buvo taip elgiamasi – net jei jie ir netampa tokie, kaip Hitleris – apsimeta, jog taip su jais elgtis buvo būtina. Jie pasilieka teisę su savo vaikais elgtis taip pat ir nenori, kad būtų priimti įstatymai, draudžiantys mokykloje mušti vaikus. Britanijoje toks įstatymas buvo priimtas tik 1986 metais, ir delsimas šį įstatymą priimti, mano manymu, yra smurto prieš vaikus rezultatas.

Mūsų visuomenės neišmanymas yra smurto prieš vaikus rezultatas. Mes buvome mušami, kad taptumėme akli kaip Edipas. Mes privalome praregėti, kad savo vaikams suteiktume galimybę išaugti atsakingesniems ir sąmoningesniems nei mūsų karta, kuri dabar gamina atomines bombas.
-----

Interviu su Alice Miller. 1 dalis
Interviu su Alice Miller. 2 dalis
Interviu su Alice Miller. 3 dalis
Interviu su Alice Miller. 4 dalis
Interviu su Alice Miller. 5 dalis
Interviu su Alice Miller. 6 dalis
Interviu su Alice Miller. 7 dalis 
Interviu su Alice Miller. 8 dalis

Visas interviu anglų kalba

Kiti Alice Miller tekstai