„Norėčiau, kad tau jaučiant vienatvę ar esant tamsoje galėčiau tau parodyti nuostabią šviesą, kurią skleidžia tavo esybė.“ – Hafiz

Ar kada pastebėjote, kad vairuodami automobilį kai kuriuos veiksmus atliekate automatiškai? Prieš posūkį aš sąmoningai negalvoju, kad reikia įjungti posūkį; tai vyksta taip automatiškai, jog kartais pagaunu save rodančią posūkį, kai sukuosi savo pačios kieme. Jeigu prieš mane esančiame automobilyje užsidega stabdžių lemputės, aš irgi automatiškai paliečiu stabdį.

Ar klodamiesi lovą arba plaudami indus galvojate apie tai, ką darote, ar galvojate visai ką kita? Tokie kasdieniai veiksmai tampa įprasti ir atliekami automatiškai.

Tas pats tinka ir kalbant apie tai, ką mes galvojame apie save. Aš buvau įpratusi galvoti, kad esu kitiems nevertinga; tai buvo taip giliai manyje įsišakniję, kad sąmoningai nesupratau, kaip aš save matau ir koks gilus yra šis įsitikinimas. Mano mama dažnai kartodavo man, kad esu savanaudė, ir aš ja tikėdavau. Kai įsitraukiau į 12 žingsnių programą, man buvo labai lengva pritarti, kad mano problemų šaknys yra mano savanaudiškumas ir egocentriškumas, tačiau man buvo žalinga taip galvoti, nes mano savęs suvokimas buvo neteisingas. Kadangi mano įsitikinimų sistemos ir man savęs suvokimas buvo iškreipti, tai pagalbos sau knygos ir programos man neteikė tokios naudos, kokią turėtų teikti, ir dažnai turėdavo man labai neigiamą poveikį. Aš tai supratau tik tada, kai nusprendžiau atsitraukti ir įdėmiai pažiūrėti, kaip viskas prasidėjo ir kur yra mano sumišimo šaknys.

Grįžimas į pradžią priminė kelionę po didelį, tamsų urvą, turintį daug painių koridorių ir baisių kliūčių. Tai, kad nešiausi prožektorių, kuris veikė tik kartais, šią kelionę darė dar baisesnę. Buvo baisu, kad pasiklysiu tamsoje ir patirsiu dar daugiau skausmo. Bijojau, kad ten įstrigsiu ir niekada neištrūksiu iš šio skausmingo proceso. Aš labai bijojau užgniaužtų prisiminimų; buvau beveik 100 procentų įsitikinusi, kad prisiminsiu kažką, su kuo nesugebėsiu susitvarkyti. Bijojau, jog išsiaiškinsiu, kad vis dėlto iš tikrųjų dėl visko esu kalta aš; kad aš nusipelnau to, kas man nutiko; kad aš pati tai užsitraukiau ar net to prisiprašiau. Bijojau, nes galvojau, kad melas yra tiesa, o tiesa – melas.

Mano vaizduotėje gyveno maža mergaitė, maždaug 2 metų amžiaus. Ji gyveno viena rūsyje; ten buvo šalta ir tamsu, ir pro vienintelį išdužusį langą vidun pakliūdavo šiek tiek šviesos. Mergaitė buvo labai purvina, vilkėjo berankovę, sudriskusią suknelę, kuri vos dengė jos užpakaliuką. Jos veidas buvo išteptas purvo ir ašarų mišiniu, jos plaukai buvo labai susivėlę, ir ji buvo sušalusi. Ji negalėjo kalbėti ir buvo įsitvėrusi į sulūžusią, purviną lėlę. Aš neįsivaizdavau, kodėl mintyse turėjau tokį mažos mergaitės vaizdinį, bet ilgainiui supratau, kad ji esu aš, ir kad šis vaizdinys yra tai, kaip aš matau save. Ta mergaitė niekam nerūpėjo; niekas net nežinojo, kad ji ten, rūsyje. Niekas nesiruošė jos gelbėti, ir ji tai žinojo. Tokia viltis dingo jau labai seniai. Kai supratau, kad ji esu aš, privalėjau save išgelbėti.

Esmė – nesustoti. Eiti per urvą. Rasti savo pradžią ir eiti nuo ten. Turėti drąsos eiti savo tikslo link, tikėti, kad kitoje pusėje yra laisvė. Nesustoti. Tomis dienomis, kai kiekviena savo kūno dalele abejojate, kad tai galite turėti ir jūs, aplankykite mane ir galbūt gausite šiek tiek drąsos.

Darlene Ouimet


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.