Turėjau pradėti save vertinti: kažkaip, nuo kažko. Tai sunku, nes mes esame įtikinti, jog mūsų vertė priklauso nuo tam tikro žmogaus – nuo tėvų, draugų ar mylimųjų – ARBA nuo kažko, pavyzdžiui, nuo darbo, sėkmės ar materialios naudos. Bet kai tai nepasitvirtina, liekame suglumę ir galvojame: „Kas per velnias?“

Kuo jūs apie save tikite?

~ Aš tikėjau, kad turiu problemų ir kad pati esu problema.

~ Aš tikėjau, kad esu ESMINĖ problema.

~ Aš tikėjau, kad patirto smurto nusipelniau.

~ Aš tikėjau, kad dėl savo gyvenimo rezultatų (dėl to, kaip susiklostė mano gyvenimas) esu kalta tik aš, bet nesupratau, ką, po velnių, padariau ne taip ar kas įvyko ne taip. Taip pat buvau pamiršusi, kokia jauna buvau, kai tie įvykiai prasidėjo.

~ Aš tikėjau, kad sprendimas yra pamiršti smurtą ir ignoruoti praeitį (t. y. tiesiog gyventi toliau).

~ Aš tikėjau, kad esu kalta dėl to, jog viduje jaučiu pyktį ir apmaudą, nes tikėjau, kad atsakymas yra „viską priimti“. Tikėjau, kad jeigu tik aš priimčiau žmonių nuvertinantį elgesį, tai viskas būtų gerai, ir aš daug energijos iššvaisčiau bandydama priimti nepriimtiną kitų žmonių elgesį.

~ Aš taip pat tikėjau, kad dėl to nepriimtino elgesio, kurio sulaukdavau iš kitų žmonių, ESU KALTA AŠ; grįžkite prie pirmojo punkto ir perskaitykite viską iš naujo...

Savęs kaltinimo ratas ir neteisinga įsitikinimų sistema nuolat kartojasi ir sukuria tokį sūkurį, jog kitoms mintims patekti vidun pasidaro labai sunku. Tiesa būna miglota, iškreipta ir užblokuojama. Ir dar blogiau, žmonės, mėgstantys kitus kontroliuoti ir prieš kitus smurtauti, stengiasi mus tame sūkuryje išlaikyti, kad mes niekada nesuprastume, jog esame vertingi, protingi ir gerbtini žmonės.

Jeigu mes suprantame, kad esame vertingi, gerbtini ir protingi, tai jų manipuliacija gali susilpnėti ir jie praras būdą mus kontroliuoti. Tai apima BET KOKIĄ kontrolės formą, kuri gali būti prieš mus naudojama.

Ar kada nors bandėte kurį nors savo įsitikinimą išardyti ir pažiūrėti, iš kur jis kilęs? Kaip jis susiformavo; kokios sąlygos supa jo kilmę?

Štai ką darau aš:

~ Pradedu nuo to, kad pažiūriu į tai kaip jaučiuosi, dažniausiai tai būna nemalonus jausmas.

~ Pagalvoju, ką sako „balsas“ galvoje.

~ Pagalvoju, kaip šis balsas prasidėjo ir kada jis tapo mano įsitikinimu.

~ Kaip man pavyko jį išlaikyti aktyvų?

~ Kuo jis man buvo naudingas praeityje ir kokia jo paskirtis dabar?

~ Ar jis man yra tikrai naudingas?

~ Ar man šį įsitikinimą vis dar būtina turėti, ar jis man trukdo?

Kitame įraše aprašysiu vieną incidentą, dėl kurio buvau priversta dar kartą stoti akistaton su savo įsitikinimų sistema, kai praeitą savaitę viešėjau Puerto Vallartoje. Tikiuosi, pavyks iliustruoti tą procesą, kurį naudoju, kad prisikasčiau prie savo įsitikinimo ir jį „perprogramuočiau“.

Už jūsų padidėjusį visavertiškumą!

Darlene Ouimet
 

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.