Terapeutai ir tėvai labai daug kuo panašūs – įskaitant puoselėtojo ir švelnaus vedlio rolę, tarpusavio santykių gilumą ir artumą, ir galios skirtumą tarp terapeuto ir kliento ir tarp tėvo / mamos ir vaiko – bet trys esminiai skirtumai yra labai ryškūs.

1) Santykių pradžia

Tarp vaiko ir tėvo / mamos. Vaikas įžengia į tėvų gyvenimą po vaisingų lytinių santykių. Jis į tėvų pasaulį įžengia kaip visiškai tobula būtybė – ir tuo gyvenimo etapu jis yra visiškai tuščia lenta.

Tarp kliento ir terapeuto. Klientai į terapeutų gyvenimą įžengia pagal rekomendaciją (ar savirekomendaciją) – ir jau yra sužaloti. Pagrindinę žalą padarė tėvai, o terapeuto darbas yra padėti klientui susirinkti šukes (nors iš tikrųjų dauguma terapeutų žalą tik dar labiau padidina). Jeigu nebūtų žalojančių (t. y. netobulų) tėvų, tai terapeutai būtų nereikalingi.

2) Atsakomybė santykiuose

Tėvų. Tėvai sukuria vaiką, todėl yra atsakingi už jo egzistenciją. Dėl to jų atsakomybė yra žymiai didesnė nei terapeutų – ir didesnė nei bet kokiuose kituose tarpasmeniniuose santykiuose. Tai, kad šį faktą iš tikrųjų supranta (jau nekalbant apie vadovavimąsi juo) tik keletas tėvų, nieko nekeičia.

Vaiko. Vaikas tėvams yra nieko neskolingas, nes jis pradėjo egzistuoti dėl to, kad taip pasirinko jo tėvai – nesvarbu, ar jų pasirinkimas buvo sąmoningas, ar ne. Kai kurios filosofijos (paremtos tėvų fantazijomis) moko, jog vaikai egzistuoja tam, kad gerbtų ir mylėtų savo tėvus, bet iš tikrųjų yra atvirkščiai. Priešingai įprastam įsitikinimui, vaikai nėra akcijos, nešančios dividendus. Jų atsakomybė yra tapti savarankiškiems ir atsiskirti nuo tėvų.

Terapeuto. Terapeutas privalo savo klientui suteikti asmenybės ribas, pagarbą, puoselėjimą, smalsumą, nuoseklumą, sąžiningumą, brandumą ir gilų norą suprasti kliento vidinį pasaulį – visus šiuos dalykus tėvas (mama) turi suteikti savo vaikui. Terapeutas, kaip ir tėvas (mama) yra atsakingas už tai, kad pats paskirtų savo gyvenimą savianalizei ir savigydai – tokiu būdu jis gali optimizuoti savo gebėjimą įvykdyti prisiimtas atsakomybes. Tačiau, verta pakartoti, terapeuto atsakomybė niekada nebus tokia, kaip tėvo (mamos), nes terapeutas kliento nesukūrė. Kitaip tariant, jo pacientas santykius pradėjo kaip nepriklausoma būtybė, ir šiems santykiams pasibaigus tai nepasikeis.

Kliento. Klientai, skirtingai nei vaikai santykiuose su savo tėvais, savo terapeutui YRA skolingi. Jie moka terapeutui atitinkamą mokestį, kad susibalansuotų jų santykių svarstyklės. Jeigu terapeutas neprašo ir nepriima jokio užmokesčio, tai jis iš tikrųjų pradeda elgtis kaip tėvas (mama), o tai pažeidžia santykių profesionalumą – ir dažniausiai tai maskuoja terapeuto norą, kad klientas jį išgelbėtų.

3) Galia santykiuose

Tėvų. Tėvai santykiuose su savo vaikais turi daugiau galios nei terapeutas santykiuose su savo klientais. Tėvai daro savo vaikui daugiau įtakos, praleidžia su juo daugiau laiko ir jų santykiai su vaiku iš išorės nėra tiek matomi kaip terapeuto santykiai su klientais. Ir dažniausiai tėvai savo rolei yra daug mažiau pasiruošę, nes norint ją prisiimti tereikia mokėti užsiimti seksu! Nors ir tėvų, ir terapeutų rolėse yra labai daug vietos nekompetencijai bei smurtui, tėvams piknaudžiauti savo vaidmeniu yra daug paprasčiau – ir tai pasitaiko daug kartų dažniau. Nenuostabu: visuomenė, kurią valdo tėvai, pasąmoningai vis dar ginantys savo tėvų nusikaltimus, mieliau puola ginti tėvus. Ar apskritai egzistuoja toks dalykas kaip tėvų etikos kodeksas? Kol kas ne...

Vaiko. Vaikų galia santykiuose su tėvais geriausiu atveju yra ribota. Nesvarbu, kiek atsakomybės už savo tėvystės (motinystės) problemas tėvai savo vaikui užkrauna, tai yra neteisinga. Vaikas, kuris, atrodytų, kontroliuoja savo tėvus susierzinimo priepuoliais, verkimu, įniršio priepuoliais ar verkšlenimu, iš tikrųjų tokiu būdu tiesiog išreiškia savo didžiulį bejėgiškumą, kad TĖVAI su juo netinkamai elgiasi ir jį kontroliuoja. Ir labai dažnai tėvai iš tikrųjų paslapčia tokia savo vaiko išveika* džiaugiasi, nes tada jie atrodo kaip aukos – ir tai visų dėmesį nukreipia nuo jų nusikaltimų.

Terapeuto. Terapeutas turi daug galios, bet nepalyginamai mažiau nei kūdikio ar mažo vaiko tėvas (mama). Jeigu terapeutas pliaukšteli savo klientui, jis keliauja į kalėjimą. Jeigu tėvas (mama) pliaukšteli savo vaikui, dauguma žmonių gūžteli pečiais, suteikia tėvui (mamai) dar vieną šansą, o galbūt net pagiria jį (ją) už gerą vaiko auklėjimą. Jeigu terapeutas savo klientą išplūsta ir pakenkia jo savęs suvokimui, tai klientas gali terapinius santykius nutraukti ar net kreiptis į teismą. Jeigu tėvas (mama) tą patį padaro savo vaikui, vaikas būna įstrigęs. Kur jis, būdamas nuo savo tėvų visiškai priklausomas, realiai gali kreiptis?

Kliento. Terapiniuose santykiuose klientų galia, be abejo, yra mažesnė, bet jie turi daugiau galios nei vaikai santykiuose su savo tėvais. Klientai gali rinktis, ar būti su savo terapeutu, ar ne, jie gali neatvykti į sesiją, ir jie gali terapiją nutraukti. Taip pat jie gali laisviau nei vaikai „atsikalbinėti“ ir autoritetu abejoti. Tačiau dėl pačios terapinių santykių prigimties klientas yra pažeidžiamas ir gali nukentėti, jei terapeutas savo galią naudos netinkamai.

-----
*Išveika (angl. acting out) – psichologinė sąvoka, kuria apibūdinamas veiksmas, kuriuo individas išreiškia arba kartoja nesąmoningas fantazijas, geismus ar psichikos konfliktus. Tokiems veiksmams apskritai būdingas impulsyvumas ta prasme, kad jie nesiderina su normalia individo elgsena.


Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai.