Ilgiausia kelionė mano gyvenime buvo kelionė į save. Nežinau, ar šiuo aspektu esu išimtis, ar kiti žmonės irgi patyrė tą patį. Tai tikrai nėra universali patirtis: laimei, yra žmonių, kuriems pasisekė, jog nuo pat gimimo juos tėvai priėmė tokius, kokie jie yra, su visais jausmais ir poreikiais. Tokie žmonės nuo pat pradžių galėjo nevaržomai prieiti prie savo jausmų ir poreikių. Jiems nereikėjo savo jausmų ir poreikių neigti arba leistis į ilgą kelionę, kad rastų kažką, ko negavo, kai jiems to reikėjo labiausiai.

Mano patirtis buvo kitokia. Man prireikė viso gyvenimo, kad leisčiau sau būti tuo, kas esu, ir įsiklausyti į tai, ką man sako mano tikrasis Aš*, daryti tai vis atviriau, nelaukiant leidimo iš kitų ar nesistengiant gauti pritarimo iš žmonių, kurie simbolizuoja mano tėvus.

Manęs dažnai klausia, kaip aš suprantu sėkmingą terapiją. Iš tiesų į šį klausimą esu netiesiogiai atsakiusi daugelyje savo knygų. Bet po šios trumpos įžangos galbūt galiu atsakyti paprasčiau: sėkminga terapija turėtų sutrumpinti jūsų ilgą kelionę. Sėkminga terapija turėtų išlaisvinti mus nuo įsišaknijusių prisitaikymo strategijų ir padėti išmokti pasitikėti savo jausmais – dėl to, kaip su mumis elgėsi mūsų tėvai, mums tą padaryti yra sudėtinga ar apskritai neįmanoma. Kadangi tai buvo draudžiama nuo pat pradžių (todėl atsirado baimė), tai daugumai žmonių tokia kelionė atrodo neįmanoma. Vėliau mūsų tėvų rolę perima mokytojai, dvasininkai, visuomenė ir moralė – visa tai mūsų baimę įcementuoja. O cementą, kaip žinome, suminkštinti labai sudėtinga.

Platus knygų apie neagresyvią komunikaciją spektras, įskaitant ir vertingus bei išmintingus Thomaso Gordono ir Marshalo Rosenbergo patarimus, neabejotinai yra efektyvūs, jeigu bendraujama su žmonėmis, kurie vaikystėje galėjo išreikšti savo jausmus nebijodami priekaištų ir išaugo tarp suaugusiųjų, kurie jiems rodė sveiko, tvirtą ryšį su savimi turinčio žmogaus pavyzdį. Bet vaikai, turintys rimtų asmenybės sutrikimų, vėlesniuose gyvenimo etapuose nežino, ką iš tikrųjų jaučia ir ko jiems iš tikrųjų reikia. Jie privalo tą sužinoti terapijos metu, nuolat naujose situacijose taikydami tai, ko išmoko, taip gaudami saugumo, sakančio, kad jie neklysta. Būdami emociškai nebrandžių ar pasimetusių tėvų vaikai jie buvo verčiami tikėti, kad jų jausmai ir poreikiai yra neteisingi. Jų manymu, jeigu jų jausmai ir poreikiai būtų buvę teisingi, tai jų tėvai būtų su jais bendravę tinkamai.

Aš manau, kad jokia terapija negali išpildyti noro, kurį greičiausiai turi dauguma žmonių: žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, gebėti išspręsti visas problemas, su kuriomis jie iki dabar yra skausmingai susidūrę. Tai neįmanoma, nes gyvenime nuolat kyla naujų problemų, kurios pažadina skausmingus prisiminimus, susikaupusius mūsų kūne. Tačiau terapija turėtų atverti galimybę prieiti prie savo jausmų: skriaudą patyręs vaikas privalo gauti leidimą kalbėti, o suaugusieji privalo išmokti tą vaiką suprasti ir su juo bendrauti. Jeigu terapeutas iš tikrųjų yra gailiaširdis liudytojas*, o ne auklėtojas, tai klientas išmoks priimti savo emocijas, suprasti jų intensyvumą ir paversti jas į sąmoningai suprantamus jausmus, taip palikdamas naujų prisiminimų pėdsaką. Žinoma, kaip ir bet kokiam kitam žmogui, buvusiam klientui reikės draugų, su kuriais galėtų pasidalinti rūpesčiais, problemomis ir klausimais. Bet tokiuose santykiuose bendravimas bus daug brandesnis, jame nebus jokio naudojimosi, nes abi pusės bus įsisąmoninusios išnaudojimą, kurį patyrė būdami vaikais.

Emociškai suprasdamas vaiką, kuriuo kadaise buvau, galėsiu aiškiau suvokti to vaiko biografiją. Ir tai man leis prie savo tikrojo Aš prieiti kitaip. Tai taip pat suteiks man jėgų susitvarkyti su dabartyje iškylančiomis problemomis daug racionaliau ir efektyviau nei anksčiau. Mes negalime tikėtis, kad niekada nesusidursime su jokiu skausmu ar stresu. Tai įmanoma tik pasakose. Bet jeigu aš sau nebesu paslaptis, tai galiu elgtis ir apgalvoti sąmoningai, galiu savo jausmams suteikti erdvės vystytis. Taip yra dėl to, kad aš juos suprantu. O kai juos suprantu, tai jie man nebekelia tokios baimės, kokią kadaise kėlė. Tai išjudina ir suteikia mums tam tikrą resursą, kuriuo galime pasinaudoti, jeigu vėl pajuntame depresiją ar fizinius simptomus. Mes žinome, kad šios fizinės ar psichinės būsenos kažką reiškia, kad greičiausiai tokiu būdu bandome į paviršių iškelti užgniaužtus jausmus. O tuomet galime pabandyti šį jausmą priimti.

Kadangi kelionė į save yra visą gyvenimą trunkanti kelionė, tai jos pabaiga nesutaps su terapijos pabaiga. Tačiau sėkminga terapija turi padėti mums atrasti bei suvokti savo tikruosius poreikius ir padėti išmokti juos patenkinti. Būtent to skriaudą vaikystėje patyrusieji padaryti nemoka. Todėl baigus terapiją pagrindinis tikslas vis tiek yra poreikių patenkinimas, poreikių, kurie pasireiškia daug stipriau ir aiškiau nei anksčiau. Tada žmogus tuos poreikius patenkina harmoningai ir niekam nedarydamas žalos.

Galbūt mes ne visada galime ištrinti savo vaikystės pėdsakus. Bet kai sąmoningai juos suvokiame tokius, kokie jie yra iš tikrųjų, tai galime jais pasinaudoti konstruktyviai, aktyviai ir kūrybingai, o ne tik išgyvendami juos pasyviais ir savidestruktyviais būdais. Pavyzdžiui, žmonės, kurie vaikystėje galėjo išlikti tik tenkindami savo tėvų poreikius, suaugę ir tapę sąmoningi gali toliau nebeaukoti savo poreikių, kad įtiktų kitiems, kaip kad buvo verčiami elgtis būdami vaikai. Jie gali rasti būdų, kaip naudojantis tuo gyvenimo etapu įgytais gebėjimais galima suprasti kitus ir jiems padėti taip, kad nenukentėtų asmeniniai poreikiai. Galbūt jie patys tampa terapeutais, tokiu būdu patenkindami savo pačių smalsumą. Jeigu jie TAIP padaro, tai jie tą profesiją pasirenka ne tam, kad įrodytų savo galią. Įsisąmoninus savo pačių vaikystės svarbą, jiems tokių įrodymų nebereikia.

Tuomet tokie žmonės gali tapti gailiaširdžiais liudytojais ir padėti klientams būdami jų sąjungininkais. Tai turi vykti aplinkoje, kurioje nėra moralinio spaudimo; aplinkoje, kur klientai (dažnai pirmą kartą gyvenime) gali pajausti, ką reiškia sąmoningai save suvokti. Terapeutas bus pasiruošęs klientui sudaryti tokią aplinką, jeigu pats bus visa tai perėjęs. Ateis laikas numesti profesionalų skleidžiamos moralės ramentus (atleidimo, „pozityvaus mąstymo“ ir t. t.). Dabar visa tai bus nebereikalinga, nes sąmoningi terapeutai žinos, kad nei jiems, nei jų klientams tokių ramentų nebereikia.

-----
* Tikrasis Aš (angl. true self) – tikroji, autentiška, sveika žmogaus asmenybė, jo tikrosios emocijos ir tikrieji poreikiai.

* Gailiaširdis liudytojas (angl. caring witness, enlightened witness, helping witness) – žmogus, kuris pamatęs smurtą prieš vaiką vienokiu ar kitokiu būdu įsikiša, vaikui parodydamas, kad supranta jo skausmą, vykstančią neteisybę, ir parodydamas, kad vaikas niekaip nenusipelno, jog su juo būtų taip elgiamasi. Yra daugybė įrodymų, kad toks įsikišimas (ar neįsikišimas) gali būti vaikui nepaprastai reikšmingas ir turėti labai daug įtakos jo tolesniam gyvenimui, net jei pasitaikė tik kartą. Šį terminą savo veikaluose išpopuliarino psichologė, traumos ir smurto prieš vaikus ekspertė Alice Miller.


Originalus tekstas anglų kalba.

Kiti Alice Miller tekstų vertimai.