Išgyvenę seksualinį smurtą, agresiją šeimoje, religinį ar psichologinį smurtą, jo pasekmes juntame labai ilgai. Viena žalingiausių pasekmių yra ta, kad mūsų vertę neteisingai nustato kiti žmonės. Mums sakoma, kas mes esame ir kokie turėtume būti. Laikui bėgant, išmokstame priimti, kad mes neverti tiek, kiek kiti žmonės. Mes nesijaučiame „tokie geri“ kaip kiti žmonės ir nežinome, kaip išsiugdyti sveiką pasitikėjimą savimi. Statybiniai blokai, iš kurių kuriamas pasitikėjimas savimi ir savivertė, buvo iš mūsų atimti – daugiausia tada, kai buvome vaikai. Smurtas atima iš mūsų tyrumą ir gebėjimą sveikai bręsti, o kadangi mes esame išmokę priimti, jog smurto nusipelnėme ar jį prisišaukėme patys, tai pasižiūrėti į save aiškiai negalime.

Mano atveju buvo taip... Aš stengiausi save pataisyti, ir kai kiti jausdavosi prastai, manydavau, kad turiu ištaisyti ir tai. Visuose santykiuose, kuriuose tik buvau, atsiradus problemai prisiimdavau atsakomybę tą problemą išspręsti. Aš prisiimdavau atsakomybę ir už santykių griūtį. Aš ne visada sutikdavau, jog kalta esu aš, bet tikėdavau, kad buvau per jautri, per reikli, per daug kontroliuojanti, turinti per daug poreikių, per daug neracionali, ir buvau pasiryžusi pagal tai atitinkamai pakoreguoti savo lūkesčius. Dažniausiai tai vis tiek reiškė, kad sutikdavau gauti mažiau nei nusipelnau ir mažiau nei į santykius investuoju aš. Problema buvo ta, kad visą laiką kažką taisydavau aš. To šaknys yra išmokimas ir įsitikinimų sistema, kuriuos išsiugdžiau, nes buvau nuvertinama. Išaugau tikėdama, kad esu nesvarbi, ne tokia vertinga kaip kiti, ir buvau prie to pripratusi. Buvau pripratusi stengtis dėl kitų laimės ir tikėjau, kad jeigu nusileisiu, tai jausiuosi saugiau. Niekada nesusimąsčiau, kad smurto neprisišaukiau ARBA nenusipelniau, todėl ir toliau tikėjau, jog būdama tokia, kokios manęs nori kiti, būsiu priimta ir mylima. O tiesa ta, kad nė karto nebuvau mylima už tai, jog esu tokia, kokios manęs nori kiti. Buvo taip, tarsi iš manęs reikalaudavo būti kitokia, o tada pykdavo, kad esu tokia nusileidžianti, ir norėdami pasijusti geriau jie reikalaudavo manęs pasikeisti dar labiau. Aš buvau tiek smarkiai įpratusi šokti pagal kitų dūdelę, kad nuolat stengdavausi nusileisti, ir šis ratas tęsėsi toliau; rūkas tirštėjo ir darėsi sunkiau matyti, kas vyksta iš tikrųjų. Mano pasitikėjimas savimi nuolat blogėjo, bet kol nesuvokiau problemos šaknų, tol tikro, ilgalaikio išgijimo nebuvo.

Turėjau prisikasti prie tiesos, kad galėčiau atrasti, kas esu iš tikrųjų, ir rasti savo vertę. To pradžia buvo suvokimas, kad mano vertė visada buvo pačioje apačioje: mano šeimoje, mano vyro šeimoje ir netgi mano santuokoje, santykiuose su vyru ir vaikais. Aš buvau taip smarkiai pripratusi būti mažiau vertinga, kad priėmiau, jog esu verta mažiau, ir netgi tikėdavausi būti mažiau vertinga. Aš tai priėmiau kaip tiesą.

Turėjau suprasti, kad esu verta daugiau, kad esu verta išgijimo ir kad nusipelnau būti lygiavertė. O tada turėjau suvokti, kad pati privalau susigrąžinti savo vertę; susigrąžinti vertę ir savivertę, kuri buvo iš manęs atimta. Nesakau, kad tai buvo lengva ar kad tereikėjo apsispręsti ir viskas. Turėjau leistis į įsitikinimų apie save gelmes ir suprasti, kad mano įsitikinimus man įkalė mano smurtautojai ir kad dauguma mano įsitikinimų apie save atėjo ne iš žmonių, kurie mane mylėjo pagal tikrąjį žodžio „meilė“ apibrėžimą. Aš sugebėjau išauginti savo pasitikėjimą savimi, kai suvokiau, kur yra žalos pasitikėjimui savimi šaknys, ir ištaisiau savo klaidingus įsitikinimus. Turėjau suprasti, kad niekas – nei tėvas, nei mama, nei draugas, nei mylimasis, nei psichoterapeutas – mano vertės už mane nenustatys. Jie gali padėti, bet niekieno patvirtinimas manęs neprivers jaustis gerai, jeigu pati netikėsiu, kad man viskas gerai. Bet tik supratusi, kaip smarkiai mane apvogė mano gyvenime buvę suaugusieji, aš galėjau prisiimti atsakomybę už savo išgijimą ir pradėti kilti iš duženų!

Jeigu manote, kad nesate to verti, niekas jūsų neįtikins su savimi elgtis kitaip.

Darlene Ouimet


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai