Vienatvė

Viena problematiškiausių ir visuomenėje dažniausiai pasitaikančių žmogaus savijautų yra vienatvė. Situacijų, kada jaučiama vienatvė, apstu.

Vienatvę galima apžvelgti keliais aspektais. Pirmiausia pagal tai, ar ji pasirenkama savo noru, ar yra nepagedaujama.

Kartais žmogui norisi pabūti vienam, pabūti su savimi, skirti laiko sau, savo mintims, savo individualiems pomėgiams. Tokia vienatvė yra sveika ir net reikalinga. Tokiais atvejais būdamas vienas žmogus jaučiasi gerai t. y. jam nemalonių emocijų nekyla.

Tačiau dažniausiai būna taip, kad vienatvė yra nepageidaujama. Žmogus – ypač vaikas – jaučiasi vienišas, kai yra apleistas, paliktas, kai kitiems nepatinka, kai kiti jo nepriima, kai kiti jį ignoruoja, kai nerodo jam dėmesio ir pan. Situacijose, kai vienatvė yra nepageidaujama, vienišumo jausmas beveik visada būna lydimas ir kitų emocijų, pavyzdžiui: liūdesio, nusivylimo, nuoskaudos, baimės, gėdos, kaltės, pykčio, nuostabos, nerimo... Nepageidaujama vienatvė gali turėti labai rimtų ir ilgalaikių neigiamų pasekmių. Žmogui gali išsivystyti:

  • įvairios fobijos (agorafobija, sociofobija);
  • mintys, kad jis yra bevertis, niekam tikęs;
  • fiziologinės ligos ir negalavimai;
  • depresija;
  • stiprus beviltiškumo jausmas;
  • svetimumo nuo kitų jausmas – „man kažkas negerai“;
  • nereikalingumo jausmas – „esu niekam nereikalingas“;
  • simptomų rinkinys, vadinamas šizofrenija arba psichoze;
  • (savi-)destruktyvus elgesys, kartais besibaigiantis netgi savižudybe.

Matyti, kad kadaise buvusi nepageidaujama vienatvė gali pereiti į pageidaujamą, bet akivaizdžiai žalingą vienatvę. Pavyzdžiui žmogus, iš kurio ilgą laiką viešai šaipydavosi, ims bijoti viešai kalbėti ar apskritai ims vengti žmonių – tai organizmo reakcija, bandanti apsaugoti jį nuo to, ką teko patirti praeityje. Taigi, toks žmogus kitų vengs savo noru, bet ne dėl to, kad norėtų sveikai pabūti su savimi, o stengdamasis išvengti kylančio nerimo, baimės, nuoskaudos ar kitų, praeities situacijose jaustų emocijų ir patirčių.

Suprantama, sveikas atsiribojimas nuo žmonių gali būti ne tik tada, kai norima pabūti su savimi, bet ir kai siekiama išvengti pavojaus – fizinio, emocinio, psichologinio. Tačiau aukščiau aprašyto žmogaus, iš kurio buvo tyčiojamasi, atveju, gynybinė reakcija neadekvati nes nukeipta ne į konkretų objektyviai pavojingą asmenį, o apskritai į visus žmones.

Kitas aspektas, kurio galima žvelgti į vienatvę, yra tas, kad kartais žmonės iš tiesų yra vieniši, nes su kitais nebendrauja ar neturi galimybės bendrauti, o kartais savo gyvenime fiziškai nėra vieniši, bet nejaučia su tais žmonėmis prasmingo ryšio, todėl vis tiek jaučiasi vieniši arba svetimi. Taigi, svarbu ne šalia turėti žmonių, bet šalia turėti tikrai artimų žmonių, su kuriais sietų artimas ryšys. Artimą, tvirtą, gilų, prasmingą ryšį galima užmegzti bei sutvirtinti galima esant nuoširdiems, empatiškiems, smalsiems, drąsiems, sąžiningiems – esant tikruoju Savimi. Juk žmonės vieniši ir jaučiasi būtent tada, kai negali būti savimi, negali kalbėti atvirai, turi apsimetinėti, kai pažeidžiamas jų integralumas, kai patiria smurtą – fizinį, emocinį, psichologinį – ir yra bejėgiai apsiginti, o niekas jų neužstoja ar to smurto net neidentifikuoja kaip tokio.

Labai dažnai pasitaiko, kad būnant šalia, atrodytų, artimiausių žmonių (tėvų, brolių / seserų, giminaičių, draugų), su kuriais turėtum jaustis saugiai, džiugiai, pilnavertiškai, jaučiama vienatvė, nerimas, nusivylimas, liūdesys ir kitokios nemalonios emocijos. Taip yra todėl, kad šiuo atveju žmogus vienaip ar kitaip nėra patenkintas santykių su tais žmonėmis kokybe, o nemalonios emocijos jam būtent tą ir sako.

Kaip jau minėjau, vienišumas gali turėti sunkių ir sudėtingų ilgalaikių, kartais net fatališkų pasekmių. Taigi, turėti tikrai artimų žmonių ar bent jau bendraminčių, sąjungininkų, užjaučiančių ir suprantančių žmonių yra labai svarbu – kartais, tikrąją to žodžio prasme, gyvybiškai svarbu. O žmonėms, kuriuos visuomenė nurašiusi kaip pasmerktus („šizofrenikams“, „psichams“, „drovuoliams“, „keistuoliams“) kartais tiek ir tereikia: truputėlio empatijos, vilties, bendražmogiško ryšio, galimybės pasijusti žmogumi. Yra labai svarių ir akivaizdžių, bet dėl priežasčių, apie kurias dabar nekalbėsiu, mažai kam žinomų įrodymų, kad daugybė žmonių visiškai išgyja netgi nuo „šizofrenija“, „psichoze“ ir panašiomis etiketėmis vadinamų simptomų rinkinių. Ir kai kurie jų gyvena daug sėkmingiau ir sveikiau nei vidutinis žmogus. Ir išgyja jie paprasčiausiai dėl psichoterapijos ar tiesiog dėl saugaus bendravimo su kitais – jokių lobotomijų, jokio elektrošoko, jokių vaistų.

Taigi, vienišumas yra labai dažna savijauta, dėl kurios gali kilti ypač sudėtingų problemų. Tačiau gyvenime turint tikrai artimų žmonių to galima išvengti. Neretai padeda žmonės, su kuriais tiesiog galima būti savimi, galima būti išgirstam, galima jaustis saugiam. Įgavus bendro pasitikėjimo kitais ir savimi, galima pradėti sėkmingai kurti iš tiesų prasmingą, gilų ir tvirtą ryšį.

Jums rekomenduojame

1 comments

  1. Būti vienatvėje neabejotinai sunkus kelias ir kankinantis, nors ir nepasirinktas, ar išsivadavimas iš jos labai sudėtingas ir ilgas procesas? Gal būtų galima kur plačiau susipažint apie ėjimą iš vienatvės būsenos. Aciū

    AtsakytiPanaikinti