Alphonse’o Daudet rinktinėje „Laiškai iš mano malūno“ radau apsakymą, kiek įmantrų, tačiau turintį daug bendra su ankstesniais samprotavimais. Trumpai atpasakosiu jo turinį, baigdama šį skyrių apie išnaudojamą vaiką.
Kartą gyveno berniukas aukso smegenimis. Tėvai atsitiktinai tai pastebėjo, kai jis susižeidė galvą ir pasruvo ne kraujas, o ištekėjo šiek tiek aukso. Jie pradėjo uoliai prižiūrėti berniuką, net uždraudė jam bendrauti su kitais vaikais, kad tie jo neapvogtų. Berniukas užaugo ir panoro išvykti į pasaulį, tada motina jam pasakė: „Tiek daug dėl tavęs padarėme, turėtum pasidalinti savo turtu.“ Sūnus paėmė didžiulį gabalą aukso ir padavė motinai. Paskui plačiai gyveno su bičiuliu, tačiau šis vieną naktį paspruko, jį apvogęs. Vyriškis nusprendė nuo šiol saugoti savo paslaptį ir imtis darbo, mat atsargos beregint seko. Vieną dieną jis įsimylėjo gražią merginą, ši jį irgi mylėjo, tačiau ne mažiau mėgo gražius parėdus – ir gavo jų gausybę. Jis vedė merginą ir buvo laimingas, tačiau žmona po dvejų metų mirė; vyriškis, norėjęs, kad laidotuvės būtų didingos, išleido visą likusį turtą. Kartą jis slinko gatve – silpnas, nuskurdęs ir nelaimingas; staiga vitrinoje pamatė gražius aulinukus, kurie kaip tik būtų tikę žmonai. Pamiršęs, kad žmonos nebėra tarp gyvųjų, – tikriausiai tuščia smegeninė jau nebeveikė, – jis įžengė į krautuvę, ketindamas nupirkti aulinukus. Tačiau tą pačią akimirką pargriuvo, ir pardavėjas pamatė ant grindų negyvėlį.
Daudet, ilgainiui pats miręs nuo nugaros smegenų ligos, apsakymą baigia taip: „Nors atrodo išgalvota, ši istorija – gryna tiesa. Pasaulyje pasitaiko vargšų žmonių, kurie už menkiausius dalykus gyvenime turi mokėti savo substancija ir savo smegenimis. Tai jų kasdienis skausmas. O paskui, pavargę kentėti...“
Ar motinos meilė nepriklauso prie tų „menkiausių“ ir kartu būtiniausių dalykų, kuriuos, kad ir kaip paradoksalu, daugybė žmonių turi apmokėti savo gyvybingumu?
