Dažnai klaidingai manoma, jog žmogaus įsitikinimai formuojasi taip:

Impulsas --> veiksmas --> pa(si)aiškinimas / situacijos interpretacija / istorija

Trauma (gali būti patirta namuose, darželyje, mokykloje, bažnyčioje ir pan.) --> smegenų pažeidimai (smegenų disfunkcija) --> ideologija (skydas nuo traumų ir smegenų pažeidimų įsisąmoninimo: Man viskas gerai.) --> „racionalumas ir įrodymai“ (ieškoma, kas patvirtintų turimus įsitikinimus ir atmetama prieštaraujanti informacija).

Viena problematiškiausių ir visuomenėje dažniausiai pasitaikančių žmogaus savijautų yra vienatvė. Situacijų, kada jaučiama vienatvė, apstu.

Vienatvę galima apžvelgti keliais aspektais. Pirmiausia pagal tai, ar ji pasirenkama savo noru, ar yra nepagedaujama.

Kartais žmogui norisi pabūti vienam, pabūti su savimi, skirti laiko sau, savo mintims, savo individualiems pomėgiams. Tokia vienatvė yra sveika ir net reikalinga. Tokiais atvejais būdamas vienas žmogus jaučiasi gerai t. y. jam nemalonių emocijų nekyla.

Tačiau dažniausiai būna taip, kad vienatvė yra nepageidaujama. Žmogus – ypač vaikas – jaučiasi vienišas, kai yra apleistas, paliktas, kai kitiems nepatinka, kai kiti jo nepriima, kai kiti jį ignoruoja, kai nerodo jam dėmesio ir pan. Situacijose, kai vienatvė yra nepageidaujama, vienišumo jausmas beveik visada būna lydimas ir kitų emocijų, pavyzdžiui: liūdesio, nusivylimo, nuoskaudos, baimės, gėdos, kaltės, pykčio, nuostabos, nerimo... Nepageidaujama vienatvė gali turėti labai rimtų ir ilgalaikių neigiamų pasekmių. Žmogui gali išsivystyti:

• įvairios fobijos (agorafobija, sociofobija);
• mintys, kad jis yra bevertis, niekam tikęs;
• fiziologinės ligos ir negalavimai;
• depresija;
• stiprus beviltiškumo jausmas;
• svetimumo nuo kitų jausmas – „man kažkas negerai“;
• nereikalingumo jausmas – „esu niekam nereikalingas“;
• simptomų rinkinys, vadinamas šizofrenija arba psichoze;
• (savi-)destruktyvus elgesys, kartais besibaigiantis netgi savižudybe.

Matyti, kad kadaise buvusi nepageidaujama vienatvė gali pereiti į pageidaujamą, bet akivaizdžiai žalingą vienatvę. Pavyzdžiui žmogus, iš kurio ilgą laiką viešai šaipydavosi, ims bijoti viešai kalbėti ar apskritai ims vengti žmonių – tai organizmo reakcija, bandanti apsaugoti jį nuo to, ką teko patirti praeityje. Taigi, toks žmogus kitų vengs savo noru, bet ne dėl to, kad norėtų sveikai pabūti su savimi, o stengdamasis išvengti kylančio nerimo, baimės, nuoskaudos ar kitų, praeities situacijose jaustų emocijų ir patirčių.

Suprantama, sveikas atsiribojimas nuo žmonių gali būti ne tik tada, kai norima pabūti su savimi, bet ir kai siekiama išvengti pavojaus – fizinio, emocinio, psichologinio. Tačiau aukščiau aprašyto žmogaus, iš kurio buvo tyčiojamasi, atveju, gynybinė reakcija neadekvati nes nukeipta ne į konkretų objektyviai pavojingą asmenį, o apskritai į visus žmones.

Kitas aspektas, kurio galima žvelgti į vienatvę, yra tas, kad kartais žmonės iš tiesų yra vieniši, nes su kitais nebendrauja ar neturi galimybės bendrauti, o kartais savo gyvenime fiziškai nėra vieniši, bet nejaučia su tais žmonėmis prasmingo ryšio, todėl vis tiek jaučiasi vieniši arba svetimi. Taigi, svarbu ne šalia turėti žmonių, bet šalia turėti tikrai artimų žmonių, su kuriais sietų artimas ryšys. Artimą, tvirtą, gilų, prasmingą ryšį galima užmegzti bei sutvirtinti galima esant nuoširdiems, empatiškiems, smalsiems, drąsiems, sąžiningiems – esant tikruoju Savimi. Juk žmonės vieniši ir jaučiasi būtent tada, kai negali būti savimi, negali kalbėti atvirai, turi apsimetinėti, kai pažeidžiamas jų integralumas, kai patiria smurtą – fizinį, emocinį, psichologinį – ir yra bejėgiai apsiginti, o niekas jų neužstoja ar to smurto net neidentifikuoja kaip tokio.

Labai dažnai pasitaiko, kad būnant šalia, atrodytų, artimiausių žmonių (tėvų, brolių / seserų, giminaičių, draugų), su kuriais turėtum jaustis saugiai, džiugiai, pilnavertiškai, jaučiama vienatvė, nerimas, nusivylimas, liūdesys ir kitokios nemalonios emocijos. Taip yra todėl, kad šiuo atveju žmogus vienaip ar kitaip nėra patenkintas santykių su tais žmonėmis kokybe, o nemalonios emocijos jam būtent tą ir sako.

Kaip jau minėjau, vienišumas gali turėti sunkių ir sudėtingų ilgalaikių, kartais net fatališkų pasekmių. Taigi, turėti tikrai artimų žmonių ar bent jau bendraminčių, sąjungininkų, užjaučiančių ir suprantančių žmonių yra labai svarbu – kartais, tikrąją to žodžio prasme, gyvybiškai svarbu. O žmonėms, kuriuos visuomenė nurašiusi kaip pasmerktus („šizofrenikams“, „psichams“, „drovuoliams“, „keistuoliams“) kartais tiek ir tereikia: truputėlio empatijos, vilties, bendražmogiško ryšio, galimybės pasijusti žmogumi. Yra labai svarių ir akivaizdžių, bet dėl priežasčių, apie kurias dabar nekalbėsiu, mažai kam žinomų įrodymų, kad daugybė žmonių visiškai išgyja netgi nuo „šizofrenija“, „psichoze“ ir panašiomis etiketėmis vadinamų simptomų rinkinių. Ir kai kurie jų gyvena daug sėkmingiau ir sveikiau nei vidutinis žmogus. Ir išgyja jie paprasčiausiai dėl psichoterapijos ar tiesiog dėl saugaus bendravimo su kitais – jokių lobotomijų, jokio elektrošoko, jokių vaistų.

Taigi, vienišumas yra labai dažna savijauta, dėl kurios gali kilti ypač sudėtingų problemų. Tačiau gyvenime turint tikrai artimų žmonių to galima išvengti. Neretai padeda žmonės, su kuriais tiesiog galima būti savimi, galima būti išgirstam, galima jaustis saugiam. Įgavus bendro pasitikėjimo kitais ir savimi, galima pradėti sėkmingai kurti iš tiesų prasmingą, gilų ir tvirtą ryšį.

Kas yra empatija?

Kas yra emocijos ir kokia jų paskirtis?

Emocijas paprastai būtų galima apibrėžti kaip automatines organizmo reakcijas į tam tikrus dirgiklius ar stimulus. Emocijas sukelti gali tam tikras įvykis, interakcija, prisiminimas ar tiesiog mintis.

Emocijų paskirtis – informuoti žmogų apie jo būseną, lyginant su jo poreikiais, tikslais, norais, vertybėmis. Pavyzdžiui, jeigu žmogus vakare vienas eina neapšviesta gatve ir priešais pamato šūkaujančius treninguotus jaunuolius su alkoholio buteliais rankose, jis tikriausiai pajunta baimę ir nerimą, nes tuo momentu jo saugumo poreikis yra nepatenkintas, o kylančios emocijos būtent tai ir praneša.

Labai dažnai žmonės emocijas skirsto į „geras“ ir „blogas“ arba „teigiamas“ ir „neigiamas“ pagal tai, kaip jie tuo metu jaučiasi. Jeigu emocija maloni – ji atrodo „gera“, „teigiama“, jeigu emocija nemaloni – ji „bloga“, „neigiama“. Nieko, jei tai tiesiog klasifikacija. Blogiau, jei „neigiamų“ emocijų vengiama, naudojant įvairius gynybos mechanizmus (išstūmimą, disociaciją, projekciją ir t. t.). Liūdesys, pyktis, baimė, nerimas, gėda, kaltė, skausmas, susierzinimas ir panašios emocijos nesukelia malonių pojūčių, tačiau jos (jeigu autentiškos, t. y. sveikos) iš tikrųjų yra geros, teigiamos, naudingos, nes praneša apie nepatenkintus poreikius arba nukrypimą nuo vertybių ar tikslų. Bandyti nuo emocijų gintis ar jas ignoruoti yra tas pats, kaip ignoruoti persipjautą ranką ar, užuot žaizdą dezinfekavus ir susiuvus, išgerti nuskausminamųjų.

Viskas, ką jaučiame – visos mūsų emocijos – yra vienaip ar kitaip naudinga informacija, tik reikia jos neignoruoti, mokėti ją iššifruoti ir į ją atsižvelgti. Todėl teisinga būtų emocijas klasifikuoti ne į „geras / blogas“ ar „teigiamas / neigiamas“, bet į „malonias / nemalonias“.

Bazinės emocijos

Emocijų spektras yra labai platus ir sudėtingas. Jos dažnai būna persipynusios tarpusavyje. Taip pat kelių emocijų kombinacijos gali sudaryti naujas emocijas. Tačiau kaip bazines emocijas galima išskirti šias...

Pyktis – priešiška emocinė reakcija į asmenybės poreikių tenkinimo, tikslų įgyvendinimo kliūtis, asmenybės ribų pažeidimą. Pyktį gali sukelti įvairiausi veiksniai: draudimas, įžeidimas, kritika, vertimas daryti tai, ko nenori, apgaulė, nepritarimas. Pyktis paprastai reiškiasi energijos antplūdžiu, padažnėjusiu širdies ritmu, kraujo plūstelėjimu į galūnes, adrenalino išsiskyrimu, sustiprinančiu energijos pulsavimą. Jis sustiprina pasitikėjimą savo jėgomis ir ryžtą, tačiau susilpnina savikontrolę. Daugelio tyrimų duomenys rodo, kad negalėjimas reikšti natūraliai kylantį pyktį sugadina bendravimą, iškreipia tikrovės suvokimą ir gali sukelti įvairių sutrikimų.

Baimė – emocija, kylanti jaučiant tikrą ar įsivaizduojamą pavojų. Užplūdus baimei kraujas suteka į didžiuosius skeleto raumenis, ypač kojų, kad būtų lengviau pabėgti, o veidas išblykšta, nes iš jo kraujas išteka. Tuo pat metu kūnas trumpam atvėsta, matyt, leisdamas pasvarstyti, ar ne geriau būtų pasislėpti. Gali pradėti drebėti galūnės, ypač rankos. Kūnas įsitempia, kad būtų viskam pasiruošęs, o dėmesys sutelkiamas į potencialią grėsmę. Stiprią arba besikartojančią baimę patyrusiam žmogui išsivysto potrauminio streso sindromas.

Liūdesys – dvasinės kančios emocija, kylanti dėl netekties ar ko nors stokos. Liūdint sumažėja motyvacija ir energija, atsiranda pasyvumas, vangumas, nuovargis, gali sulėtėti medžiagų apykaita. Liūdesys patiriamas susitaikant su realybe, atsisakius iliuzijų, priėmus nemalonią tiesą. Liūdesys padeda pajusti laiko tėkmę, suprasti, kas žmogui brangu ir reikalinga, „atitrūkti“ nuo to, prie ko yra prisirišęs (pavyzdžiui, nuo tėvų ar nuo mirusio sutuoktinio), augti, bręsti. Užgniaužtas ar ignoruojamas liūdesys gali pereiti į depresiją.

Džiaugsmas – maloni emocija, kylanti patenkinus tam tikrą poreikį, pasiekus tikslą, atlikus prasmingą darbą, gyvenant pagal savo vertybes. Jaučiamas pasitenkinimas savimi ir (ar) aplinkiniais, pasitikėjimas savimi, teigiamas savęs vertinimas. Patiriant džiaugsmą, smegenys slopina neigiamus jausmus, sužadina energiją, ramina. Tačiau fiziologiškai ypatingų pokyčių nebūna, išskyrus neveiklumą, padedantį kūnui greičiau atsigauti nuo slegiančių emocijų Ši būsena leidžia kūnui pailsėti, pasirengti žvaliai veiklai, siekti tikslų, vėl daryti tai, kas neša džiaugsmą.

Nuostaba – emocija, kylanti susidūrus su netikėtu ar nepažįstamu reiškiniu. Nuostaba skatina tyrinėti, provokuoja smalsumą, vertinimą. Nustebus kilsteli antakiai, todėl galime apžvelgti didesnį plotą, į akių tinklainę patenka daugiau šviesos. Taip pat gali paaštrėti ir kiti pojūčiai. Tai suteikia daugiau informacijos apie netikėtą įvykį ar reiškinį, padeda greičiau išsiaiškinti, kas vyksta, ir apsispręsti, kaip elgtis toliau.

Pasibjaurėjimas – emocija, kylanti, kai kažkas dvokia, neskanu, užkrečiama arba kelia šleikštulį perkeltine prasme. Pasibjaurėjimas skatina atsitraukimą nuo pasišlykštėjimą keliančio objekto ar žmogaus. Pasibjaurėjimą atspindinti veido išraiška, kaip pastebėjo Č. Darvinas, tokia nuo senų laikų, kai tekdavo išspjauti nuodingą maistą, saugotis kenksmingo kvapo – išvalyti užterštus jutimo organus ir taip apsaugoti organizmą.

Kaip elgtis pajutus kažkokią emociją?

Pirmiausia reikėtų jos nemalšinti, gerai pajausti, net jeigu ji ir nemaloni. Tuomet identifikuoti, kokią emociją jaučiame, t. y. padėti ją į kažkurią iš 6 lentynėlių: Pyktis, Baimė, Liūdesys, Džiaugsmas, Nuostaba, Pasibjaurėjimas. Kaip jau minėjau, neretai būna, kad vienu metu jaučiamos kelios emocijos, tada reikėtų įvardinti jas visas ar jų kombinaciją. Tada išanalizuoti, koks tikrasis tos emocijos šaltinis ir ką ta emocija mums praneša: kokie mūsų poreikiai patenkinti / nepatenkinti, ar gyvename pagal / ne pagal savo vertybes, ir pan. Ieškant tikrojo emocijų šaltinio visuomet reikėtų įvertinti emocijos intensyvumą: jeigu tai stipri emocija į objektyviai neypatingą įvykį ar situaciją, tai garantuotai ši emocinė reakcija yra į kažkokius praeities įvykius, o ne į dabartį, tad tokiu atveju reikėtų analizuoti praeitį. [Bet apie tai plačiau bus kituose įrašuose.] Ir galiausiai paskutinis žingsnis – padaryti išvadas ir, jeigu reikia, imtis konkrečių veiksmų.

Priimkite savo emocijas. Nebijokite jausti ir analizuoti. Nepamirškite, kad jos yra jūsų dalis ir visuomet vienaip ar kitaip nori jums gero, net jei kartais taip ir neatrodo.

Šaltiniai ir rekomendacijos:

Pluchik's Ten Postulates

Daniel Goleman „Emocinis Intelektas“

Emocijos (2 dalis): vidinis skausmas

Visi save bent minimaliai pažįstame, tačiau retas save pažįsta tikrai artimai. Dėl praeities patirčių, aplinkos ir įvairių veiksnių – dinamikos šeimoje, mokykloje, santykių su aplinkiniais, patirtų traumų – dažnas esame taip atitolę nuo savęs, kad neatpažįstame savo poreikių, jausmų, svajonių... Nesuprantame, ką ir kodėl darome, elgiamės impulsyviai ir destruktyviai... bijome to, ko, atrodytų, nėra ko bijoti, gėdijamės to, ko, atrodytų, nėra ko gėdytis... Neturime to, ką norėtume turėti, negyvename taip, kaip norėtume gyventi, neturime tokių santykių, kokių norėtume... Neretai žmonės apskritai ne gyvena, bet tik egzistuoja, ar dar tiksliau – vegetuoja, t. y. tiesiog tempia laiką iki savo mirties, besielgdami destruktyviai ir besijausdami nelaimingi.

Tačiau kiekvieno mūsų viduje slypi lobis – mūsų tikrasis „aš“. Tai, kas mes iš tikrųjų esame: mūsų užkastos emocijos, svajonės, tikslai, spontaniškumas, entuziazmas, laimė, meilė. Kad galėtume visas šias brangenybes surasti, reikia ieškoti, kasinėti, o radus – valyti, blizginti, o tada galima mėgautis jų nešama nauda ir džiaugsmu, jas eksponuoti pasauliui, dovanoti kitiems. Šį procesą, arba kai kuriais atvejais – būseną, pavadinau saviarcheologija.

Savi- (t. y. savęs) + archeologija (t. y. nuodugnus tyrinėjimas) = saviarcheologija.

Saviarcheologija – tai savęs pažinimas, savęs tyrinėjimas, savęs supratimas, savęs priėmimas.

Saviarcheologija – tai ryšio su savo tikruoju „aš“ stiprinimas.

Saviarcheologija – tai sąmoningumo būsena, kai supranti ar bandai suprasti savo praeities ar dabarties veiksmų ir emocinių būsenų priežastis bei paskirtį.

Saviarcheologija – tai rūpinimasis savimi, savišvieta, savo asmenybės puoselėjimas ir auginimas.
Šis procesas dažniausiai nėra lengvas, ypač aplink save neturint žmonių, kurie patys tuo efektyviai užsiimtų ar apskritai norėtų tuo užsiimti. Ypač aplink save neturint žmonių, kurie būtų empatiški, sąmoningi, išmintingi, smalsūs. Tačiau – kalbu ir iš asmeninės, ir iš kitų patirties – rezultatas yra neįkainojamas. Rezultatas yra laimė, laisvė, ramybė, meilė, empatija, energija, adekvatus pasitikėjimas savimi, smalsumas, spontaniškumas, išmintis...