[Parašyta 2004 metais. 2013 metų pastaba: „dvasingumas“ yra dar vienas žodis, kurio šiandien vengiu, nes jis vartojamas labai netinkamai. Bet... kadangi ši esė rašyta praeityje, paliksiu ją tokią, kokia yra. Tačiau nepaisant žodžio „dvasingumas“, svarbiausia yra tai, kad čia išdėstytoms mintims vis dar pritariu.]

Dvasingas žmogus turi ryšį su savo siela*. Kad taip nutiktų, jis turi prieiti prie giliausių savo psichikos kampelių, kitaip tariant, būti išsisprendęs daugumą ankstyvų psichologinių traumų. Kad tą pasiekų, jis turi būti perėjęs pragarą, todėl žino, kaip padėti kitiems iš ten ištrūkti. Tačiau jeigu jis savo traumų nėra įsisąmoninęs, tai jos blokuoja jo sąmoningą ryšį su jo siela ir tokiu būdu jo dvasinis augimas sustoja.

Tik visiškai emociškai pažengusieji yra tikri ir nuoširdžiai dvasingi; visi kiti yra dalinai netikri, o tokie esame mes visi, jeigu netampame visiškai nušvitę*. Pasaulis pilnas pseudo dvasinių lyderių: religinių ir medicinos. Jie yra netikri, nes gyvena nesąmoningai. Jie save pažįsta tik dalinai. Jie neturi gilaus ryšio su sudėtingiausia tiesa apie save. Jie neigia giliai viduje tūnantį įniršį ir už jo slypintį sielvartą. Bet jie yra pavojingiausi – pirmiausia tiems, kieno atžvilgiu jie turi galios – dėl to, kad jie to net nepripažįsta. Nors jų gyvenimas yra maskaradas, bet jie yra taip atitrūkę nuo savęs, kad kartais iš tiesų jaučiasi laimingi, laisvi, džiugūs ir ramūs. Taigi, kiti seka paskui juos. Tačiau jie veda tik į aklavietę, į dar didesnį neigimą ir netiesą. Ieškančiajam jie yra nuodingi – ir savo nuodus jie siūlo išskėstomis rankomis.

Geriausia gyvenimo dovana yra galėjimas visiškai save pažinti. Tikrai dvasingas žmogus – žmonijos idealas – žino giliai viduje esančią emocinę tiesą ir turi ryšį su plačiu savo jausmų spektru, įskaitant ir džiaugsmą bei gyvumą, ir skausmą, baimę, sielvartą ar net pyktį. Toks žmogus priima viską, šviesą ir tamsą, todėl jo dvasingumas turi svorio ir gilumo. Jo pozityvumas yra ne holograma ar debesėlis. Jis savo rankose laiko tiesą, ir jo akys mato.

Vartojamos sąvokos, suformuluotos remiantis Daniel Macklerio esė, knygomis, garsine medžiaga ir pokalbiais su juo pačiu:

Dvasia, siela (angl. – soul, spirit) – tikrasis „aš“; žmogaus vidinis, emocinis pasaulis. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Nušvitimas (angl. – enlightenment) – būsena, kai žmogus sąmoningai visiškai supranta savo tikrąsias emocijas ir yra išsigydęs bei įsisąmoninęs savo praeitį ir patirtas traumas; kai žmogus yra savo tikrojo „aš“ būsenoje; psichologinis ir emocinis sveikumas. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Originalus tekstas anglų kalba

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai