Visuomenėje yra labai paplitęs klaidingas įsitikinimas, kad tokios emocinės būsenos kaip atleidimas, meilė, pagarba (ar apskritai emocijos) priklauso nuo asmens noro ir valios pastangų, o ne nuo kitų žmonių veiksmų ar aplinkos veiksnių. Yra klaidingai manoma, kad atleisti, mylėti, gerbti ir pan. galime panorėję, valios pastangomis ir kad tai, ar jaučiame atleidimą, meilę ar pagarbą priklauso nuo mūsų. Tačiau iš tikrųjų tai priklauso ne nuo žmogaus, jaučiančio ar nejaučiančio atleidimą / meilę / pagarbą, bet nuo KITO žmogaus veiksmų. O neretai žalą padarę asmenys net kaltina žalą patyrusiuosius, kad šie jiems „neatleidžia“. „Ką dar aš turiu padaryti?!“, „Juk jau atsiprašiau!“ ir pan. Arba žalą ir nukentėjusiojo emocijas minimizuoja (menkina): „Juk aš tik juokavau.“, „Pamirškim viską.“, „Čia nieko rimto.“ Arba nukreipia į save: „Kodėl tu mane taip kankini?“

Kas yra žala?

[Dėl kito žmogaus veiksmų patirta] Žala yra fizinė, psichologinė ar / ir emocinė skriauda. Fizinę skriaudą lydi psichologinė ir emocinė žala, t. y. žmogus, iš kito asmens patyręs žalą savo kūnui ar nuosavybei, papildomai patiria ir psichologinę bei emocinę žalą. Tačiau skriauda taip pat gali būti tik psichologinė ir emocinė (pavyzdžiui, patyčių, žeminimo, įžeidinėjimo ar panašiais atvejais).

Kas yra atleidimas?

[Autentiškas, sveikas] Atleidimas yra emocinė būsena, kai nukentėjusysis nebejaučia nuoskaudos, jaučia ramybę ir atgauna sveiką pasitikėjimą jam žalą padariusiu žmogumi, nes šis suprato, ką padarė, pakeitė savo elgesį ir atlygino žalą nukentėjusiajam priimtinu būdu.

Kada įvyksta atleidimas?

Atleidimas įvyksta (t. y. nukentėjęs žmogus nebejaučia nuoskaudos, sugrįžta pasitikėjimas ir sveikas santykių balansas), kai jam žalą padaręs žmogus:

1. Atsiprašo, pripažindamas ir prisiimdamas atsakomybę už dėl jo veiksmų patirtą žalą.

2. Pasižada išsiaiškinti savo elgesio priežastis ir ateityje jį pakeisti – ir savo pažado laikosi.

Žalą padaręs žmogus turėtų būti suvokęs atsakomybę už savo veiksmus ir nesiteisindamas tą pripažinti: pirmiausia sau, o po to nukentėjusiajam. Žalą padariusiojo žmogaus veiksmų paaiškinimas gali padėti, tačiau jokiu būdu padarytos žalos nepateisina.

3. Atlygina padarytą žalą (nukentėjusiajam, o ne žalą padariusiajam priimtinu būdu).

Pavyzdys

Sakykime, akmeniu išdaužiau geriausio draugo langą (kaip tai įvyko, nelabai svarbu). Kad draugas nebejaustų nuoskaudos, vėl galėtų manimi pasitikėti ir galėtume palaikyti šiltus bei artimus santykius, pirmiausia turėčiau nuoširdžiai atsiprašyti ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Paaiškinimai „taikiau kitur“, „buvau girtas“, „nesuprantu fizikos dėsnių“ ir pan. gali padėti draugui suprasti kontekstą, bet niekaip nepateisina ir nesumenkina padarytos žalos. Tuomet turėčiau pasižadėti išsiaiškinti, kodėl taip padariau; jeigu vis dar trūksta informacijos apie save, fizikos dėsnius, alkoholio poveikį ar pan., turėčiau tą informaciją susižinoti. Ir ateityje tokio savo elgesio nebekartoti, t. y. draugo langų daugiau nebedaužyti. Tai pat turėčiau atlyginti padarytą žalą taip, kad draugas būtų patenkintas ir nebejaustų nuoskaudos, t. y. atlyginti jam naują langą, remonto darbus, sugaištą laiką ir patirtus nepatogumus.

Ar draugas pajus atleidimą ir kokio lygio tas atleidimas bus, priklauso ne nuo draugo valios ir noro, o nuo to, kaip tinkamai įvykdysiu atleidimui reikalingus žingsnius. Jeigu reikalingų žingsnių neįvykdysiu ar neįvykdysiu tinkamai, mano draugas visiškai pagrįstai mano atžvilgiu jaus nuoskaudą, nepasitikėjimą ar sumažėjusį pasitikėjimą, liūdesį ir / ar kitas nemalonias emocijas, rodančias, kad jis patyrė žalą ir kad mūsų santykiai pablogėjo. Jeigu atleidimui reikalingus žingsnius įvykdžiau tinkamai, draugas paprasčiausiai nebejaus jokios nuoskaudos ir į santykius grįš pasitikėjimas ir darna (galbūt tam reikės šiek tiek laiko, bet tai įvyks).

Kada atleidimas neįvyksta?

Jeigu žalą padaręs žmogus atsiprašo ir toliau elgiasi žalingai, tai akivaizdu, kad jis arba yra nesupratęs savo elgesio pasekmių ir motyvų – arba tai, kad jis kitam kenkia, jam yra nesvarbu, kad savo elgesį pakeistų.

Jeigu po atleidimui reikalingų žingsnių nukentėjusysis vis tiek jaučia nuoskaudą, tai galimi du variantai:

1. Žalą padaręs žmogus reikiamus žingsnius įvykdė nepilnai arba netinkamai.

2. Kažkurio žingsnio ar žingsnių žalą padaręs žmogus įvykdyti negali. Nesugeba suprasti žalos ir savo atsakomybės; nesugeba pakeisti savo elgesio; nesupranta kaip tinkamai atlyginti žalą; neturi reikiamų resursų ar gebėjimų, ar to padaryti negali – arba žalos atlyginimas yra tiesiog neįmanomas.

Pseudoatleidimas 

Kadangi patyrus žalą jaučiamasi jaučiama nuoskauda, pyktis, sielvartas, pasimetimas, baimė ar kitos nemalonios emocijos ir tokios būsenos gali trukti ilgai, tai neretai pasitaiko, kad žalą patyręs žmogus įtikina save arba yra įtikinamas kitų, jog TURĖTŲ nemalonias emocijas užgniaužti ir PRIVERSTI SAVE jausti atleidimą, ramybę ir elgtis tarsi viskas būtų gerai. Tokia būsena vadinama pseudoatleidimu (t . y. netikru atleidimu) ir dėl jos, kaip ir dėl bet kokio nemalonių emocijų gniaužimo ar ignoravimo, kyla rimtų sveikatos problemų.

Pseudoatleidimas vyksta tada, kai žalą patyręs žmogus:

1. Pats nesuvokia arba nepripažįsta jam padarytos žalos ar jos masto. Mano, kad žalos nepatyrė arba ją minimizuoja.

2. Jaučia nepagrįstą kaltę. Kaltina save arba dėl to, kas nutiko, arba dėl to, kad žalą patyręs asmuo jaučiasi blogai, savo būseną sumenkindamas ir nustumdamas žemiau (taip pat žr. 3 ir 4 punktus).

3. Yra pasimetęs. Turi neracionalių ar net prieštaringų minčių, pavyzdžiui: „Taip, vyras mane muša, bet jis mano vyras, aš pasižadėjau su juo būti iki mirties.“ „Taip, mano tėvai man sukėlė daug skausmo, bet tėvus reikia mylėti ir jiems viską atleisti, nes jie mano tėvai / taip liepia Biblija / taip visi aplink mane sako.“ Tokios būsenos vadinamos kognityviniu disonansu, dviminte, arba tiesiog mąstymo ir logikos klaidomis.

Kognityvinis disonansas – tai nemaloni būsena ar jausmas, kylantis pastebėjus prieštarą tarp mūsų nuostatų arba tarp mūsų nuostatų ir elgesio.

Dvimintė – G. Orwello knygoje „1984-ieji“ išpopuliarinta sąvoka, apibūdinanti reiškinį, kai galvoje tuo pat metu turimos dvi viena kitai prieštaringos mintis.

4. Tapatinasi su žalą padariusiu asmeniu. Pastaroji būsena vadinama Stokholmo sindromu.

Stokholmo sindromas – tai psichologinis ir emocinis reiškinys, kai aukos teisina, palaiko, gina savo smurtautojus ar net galvoja, kad juos myli: vaikai – smurtingus tėvus, išprievartautieji – prievartautojus, mušti – mušančiuosius, pagrobtieji – grobikus, užguitieji – engiančiuosius ir t. t.

5. Bijo kitų žmonių reakcijos. Baisu, jog pripažinęs, kad patyrė žalą ir dėl to jaučia pyktį, nuoskaudą, liūdesį ir kitas emocijas, iš aplinkinių susilauks pašaipų, smerkimo, pajuokos, nesupratimo, vienatvės, atstūmimo, patirtos žalos sumenkinimo ar pateisinimo.

6. Sustabdo natūralų sielvartavimo dėl patirtos žalos procesą.

Ką daryti, jeigu atleidimui būtinų sąlygų žalą padaręs žmogus neįvykdo?

Tai, kad žalą padaręs žmogus neįvykdo atleidimui būtinų sąlygų, nereiškia, jog su tuo žmogumi neįmanomi JOKIE santykiai. Tačiau reikėtų turėti omenyje, kad kuo mažiau sąlygų tinkamai patenkinta, tuo prastesnės kokybės ir tuo labiau apriboti yra tie santykiai (ar šį faktą abu santykių dalyviai sąmoningai suvokia, ar ne, paties fakto nekeičia). Taigi, reikėtų patiems įvertinti, kiek jus tenkina padarytos žalos apriboti santykiai. Jeigu tenkina – puiku. Jeigu ne – jais tokiais tenkintis ar juose apskritai būti NEPRIVALOTE.

Labai gali būti, kad žalą padaręs žmogus atleidimui būtinų reikalavimų įvykdyti nenorės arba negalės. Arba tiesiog daugiau su tuo žmogum nesusitiksite (pavyzdžiui, vagystės atveju). Arba tas žmogus mirs. Arba visiškas žalos atlyginimas neįmanomas. Ir taip toliau. Tačiau tai, kad žalą padaręs žmogus neįvykdo atleidimui būtinų sąlygų, nereiškia, jog žalą patyręs žmogus visą gyvenimą jausis prastai ir šiuo aspektu negalės būti laimingas. Įvykdęs natūralų sielvartavimo dėl patirtos žalos ir susitaikymo su ja procesą, žmogus grįžta į normalią, sveiką ir autentišką (ne pseudo) ramybės, stabilumo, susikaupimo, prasmingumo, laimės būseną.