Kaip minėjau ankstesniuose įrašuose, emocija yra automatinė organizmo reakcija į tam tikrus dirgiklius ar stimulus. Emocijų paskirtis – informuoti žmogų apie jo būseną, lyginant su jo poreikiais, tikslais, norais, vertybėmis. Visos emocijos iš esmės yra sveikos, reikalingos, turinčios savo paskirtį ir žmogui pranešančios svarbią informaciją.

Viena dažniausiai pasitaikančių nemalonių emocijų  yra pyktis (arba jo atitikmenys: susierzinimas ir įniršis).

Kas yra pyktis?

Pyktis yra žmogaus priešiška emocinė reakcija, kai pažeidžiamos jo asmenybės ribos (fizinės, emocinės, psichologinės ar seksualinės) arba jam trukdoma patenkinti tam tikrą poreikį ar siekti tikslų. Tokiose situacijose žmogus psichologiškai jaučia, kad prieš jį smurtaujama, kad jis patiria neteisybę, kad jam grasinama, kad jis patiria žalą, arba kad jam kažkas nepagrįstai draudžiama.

Pykčio jausmą sukelti gali tikras, numanomas arba įsivaizduojamas pavojus, grėsmė, grasinimas, smurtas, nuoskauda, apgavystė, konfliktas, neteisybė, išdavystė ir t. t.

Kaip pyktis jaučiamas?

Kai jaučiame pyktį, gali padažnėti mūsų širdies ritmas, gali į galūnes priplūsti daugiau kraujo, galime pajusti daugiau energijos ir mūsų organizme gali išskirti daugiau adrenalino ir noradrenalino.

Kaip pyktis atrodo?

Tai, kad žmogus jaučia pyktį, galima pastebėti iš jo veido išraiškos, intonacijos (dažniausiai kalbama garsiau ir aštriau ar net rėkiama), įsitempusios laikysenos, energingų judesių (staigių judesių ar plačių gestų), ir t. t.

Kokia pykčio paskirtis?

Pyktis informuoja, kad patiriame arba patyrėme kažką žalingo ar kad mums yra potenciali grėsmė. Todėl pyktis dažnai būna susijęs su baime (arba jos atitikmenimis: nerimu ir fobija), nuoskauda ir liūdesiu / sielvartu.

Autentiškas ir neautentiškas pyktis

Pyktis yra sveika emocinė reakcija į situaciją, kurioje iš tikrųjų patiriame žalą, grėsmę ar pavojų (pavyzdžiui, jeigu mus primuša, išprievartauja, apvagia, apgauna, išnaudoja, mumis manipuliuoja ir t. t.)

Tačiau labai dažnai žmonės jaučia perkeltą, ne tai situacijai skirtą ar ne į tuos žmones nukreiptą pyktį. Pavyzdžiui: turbūt visi esame matę žmonių (o galbūt taip darėme / darome ir patys), įnirštančių ir pradedančių mėtyti daiktus, kai jų mėgstama komanda pralaimi rungtynes; arba pykstančių ant negyvų daiktų ar fizikos dėsnių („BLET‘, nukrito rankšluostis!“); arba pradedančių rėkti, kai užsidegus žaliam signalui priešais esantis automobilis 2 sekundes nepajuda. Tokį elgesį mes suprantame kaip neadekvatų ir jis vadinamas išveika*, tam tikra potrauminio streso forma arba pernelyg jautriu reagavimu.

*Išveika (angl. acting out) – psichologinė sąvoka, kuria apibūdinamas veiksmas, kuriuo individas išreiškia arba kartoja nesąmoningas fantazijas, geismus ar psichikos konfliktus. Tokiems veiksmams apskritai būdingas impulsyvumas ta prasme, kad jie nesiderina su normalia individo elgsena.

Ir verta paminėti, kad suaugęs žmogus kasdieniame gyvenime daug dažniau patiria neautentišką, perkeltą pyktį, o ne autentišką, tikrą, adekvatų, pyktį. Kodėl taip yra? Apie tai kalbėsiu ateityje...

Ką daryti, kai jaučiame pyktį?

Kaip ir jaučiant bet kokią emociją, pirmiausia yra vertinga atpažinti, ką jaučiame. Tuomet įvertinti, ar mūsų pyktis yra autentiškas ir adekvatus, ar ne. Jeigu ne, tai iš kur jis kilęs? Ar jis per stiprus / per silpnas? Ar jis nukreiptas į tą žmogų? Kodėl jį jaučiu dabar, šioje situacijoje? Kada praeityje buvo panašių situacijų? Ar aš iš tiesų dabar esu bejėgis, ar esu suaugęs žmogus ir galiu kažką pakeisti?..

Be to, dažnai jaučiame pyktį situacijose, kai atrodo, kad nėra jokio kito pasirinkimo tik kovoti ir apsiginti. Kaip tikriausiai jau supratote iš aukščiau esančių pastraipų teksto („Kaip pyktis jaučiamas?“, „Kaip pyktis atrodo?“), biologiškai ir fiziškai pyktis mus paruošia kovai, žmogaus, kurį laikome sau pavojingu, įbauginimui ir dominavimui prieš jį. Tai yra labai primityvi ir kartais ne pati produktyviausia reakcija, o neretai ji būna apskritai nereikalinga – nors visuomenėje pasitaikanti labai dažnai. Be to, žmonės dažnai pyktį užgniaužia ir nukreipia į save (nepasitikėjimas savimi, smurtas prieš save) arba jį išreiškia įvairiomis pasyvios agresijos formomis.

Suprantama, kad jeigu grėsmė yra tikra ir rimta, tai protinga būtų elgtis atitinkamai ir save apsaugoti taip, kaip sugebame geriausiai. Tačiau kasdienėse situacijose dažniausiai RELAUS pavojaus mes nepatiriame ir turime daug daugiau pasirinkimų, nei tik KAUTIS. Pavyzdžiui, galime su žmonėmis susitarti ir išsiaiškinti, galime savo tikslų siekti kitais būdais, galime paprasčiausiai pasitraukti iš situacijų, kuriose jaučiame nepasitenkinimą, ir t. t.

Pabaigos žodis

Yra paplitęs klaidingas įsitikinimas – ypač religinėse, psichologinės bei emocinės pagalbos, pagalbos sau ir vaikų auginimo sferose – kad pyktis yra nesveika emocija ir kad turėtume jį užgniaužti („nebūk piktas“, „atleisk ir pamiršk“, „pyktis yra toksiškas“, ir t. t.). Iš tikrųjų yra priešingai: [autentiškas!] pyktis, kaip ir visos emocijos, yra labai sveika, naudinga ir būtina emocija; o pykčio užgniaužimas ir ignoravimas yra daugybės rimtų psichinių ir emocinių problemų priežastis. Tačiau, kaip ir jaučiant bet kokią kitą emociją, jaučiant pyktį kartais gali būti sudėtinga suprasti jo tikrąją kilmę ir reikšmę – tačiau pabandyti tai išsiaiškinti yra labai vertinga.

Būdami suaugę, savo kasdieniame gyvenime dažnai jaučiame neįsisąmonintą pyktį, kuris iš tiesų yra nukreiptas į žmones, iš kurių patyrėme smurtą, žalą, neteisybę praeityje, ir tai turi mažai ką bendro su situacijomis, kuriose esame šiandien kaip suaugę ir už savo gyvenimą atsakingi žmonės. Todėl visada yra naudinga atsigręžti atgal į savo praeitį ir ją paanalizuoti, išjausti pyktį, kuris yra nukreiptas į tuos, kas mus sužalojo ir mums pakenkė praeityje, išjausti sielvartą dėl patirtos nuoskaudos ir neteisybės – tokiu būdu šiandien galėsime gyventi sąmoningiau, ramiau ir efektyviau.

Rekomendacijos:

Emocijos (1 dalis): bazinės emocijos

Emocijos (2 dalis): vidinis skausmas

Trauma (1 dalis): smurtautojo akimis

Trauma (2 dalis): aukos akimis

Trauma (3 dalis): potrauminis stresas

Trauma (4 dalis): vaikystės trauma