„Būk savimi!“

„Daryk tai, ką iš tikrųjų nori!“

„Būk laimingas!“

„Siek savo svajonių!“

Šiais ir panašiais šūkiais labai mėgsta švaistytis įvairių paslaugų ar daiktų pardavėjai, motyvuojantys kalbėtojai ir įvairūs gyvenimo mokytojai ar psichikos sveikatos srityje dirbantys žmonės.

Tokie patarimai iš esmės yra teisingi, tačiau dažnai pateikiami neatsižvelgiant į bendrą žmogaus gyvenimo kontekstą. Tai neretai pasakoma kaip gana paprastas dalykas.

„Esi nelaimingas? Juk tereikia būti savimi!“

„Esi pasimetęs ir nepatenkintas savo darbu? Tai daryk tai, ką iš tikrųjų nori!“

„Esi liūdnas? Tai nustok liūdėti ir būk laimingas!“

„Esi vienišas? Atsipalaiduok, nusipirk naują automobilį ir važiuok į klubą.“

„Jauti tuštumą? Kviečiame į seminarą 7 paprasti žingsniai, kaip per 30 dienų tapti laimingam!“

„Nejauti gyvenimo džiaugsmo? Štai nepaprasto puikumo knyga, kurioje surašytos visos nuostabaus gyvenimo paslaptys!“

Tačiau visi ir taip daugiau ar mažiau suprantame, kad geriau jaučiamės būdami savimi nei apsimetinėdami ar užgniauždami savo tikrąsias emocijas, kad naujas pirkinys mums ilgalaikės laimės neatneš ir kad greitų ir paprastų laimės receptų nėra.

Mano klientai, draugai, pažįstami, šeimos nariai ir kiti gyvenime sutinkami žmonės man tiesiogiai ar netiesiogiai sako / yra sakę, kad neįsivaizduoja, ką iš tikrųjų gyvenime nori veikti; kad tik būdami dvidešimt, trisdešimt ar keturiasdešimt kelerių pradeda kapstytis po save ir suvokti, kas jie iš tikrųjų yra ir kas jiems patinka; kad yra nelaimingi, vieniši, liūdni ir pasimetę, nors iš pirmo žvilgsnio gali taip net neatrodyti. Tai labai dažna ir, atsižvelgiant į tai, kaip dauguma mūsų esame užaugę, yra visiškai suprantama.

Dauguma mūsų augdami esame patyrę vienokių ar kitokių, stipresnių ar silpnesnių traumų. Dauguma mūsų išaugome pagal natūralią asmenybės raidą sužalojantį ir iš esmės neefektyvų, į nelaimingą gyvenimą vedantį prizas-bausmė auklėjimo modelį (už suaugusiems patinkantį elgesį – pagyra, leidimas, prizas; už nepatinkantį – bausmė, grasinimas, atstūmimas, draudimas). Dauguma žmonių šiandien, 21 amžiuje, su vaikais elgiasi kaip su šiek tiek už šunis protingesniais padarais (neretai net prasčiau). Dauguma mūsų (bent jau Vakarų pasaulyje) lankome mokyklas, sukurtas pagal prūsiškąjį modelį, kuris nuo Prūsijos laikų yra beveik nepasikeitęs ir yra skirtas ne padėti jaunam žmogui įgauti vertingų žinių, suprasti save bei pasaulį ir įgyti naudingų įgūdžių, bet išugdyti paklusnius ir individualumu nepasižyminčius gamyklų darbuotojus. Aplink matome daugybę nelaimingų žmonių, gyvenančių disfunkcionalų gyvenimą, bet sukuriančių laimingo žmogaus iliuziją.

Visa tai suvokiant, neturėtų labai stebinti faktas, kad daugeliui suaugusių žmonių sunku suvokti, kas jie iš tikrųjų yra, ką jaučia ir ko gyvenime nori. Juk žmogus nuo mažens yra mokomas paklusti, atlikti tam tikras komandas ir užduotis, nereikšti kai kurių emocijų ir norų. Ir tai paprastai trunka kelis dešimtmečius. O tada, dažniausiai sulaukus 18–21 metų, žmogus staiga išmetamas į pasaulį kaip „savarankiškas“ ir „suaugęs“ žmogus, ir nuo to momento susivokti ir priimti sprendimus turi pats. O tinkamų laimingo žmogaus pavyzdžių turime mažai arba net nemokame jų atpažinti.

Nemažai žmonių profesiją, santykius, gyvenimo būdą pasirenka ne pagal tai, ko nori iš tikrųjų, bet dėl aplinkinių spaudimo, teisingos informacijos trūkumo, vidinių žaizdų, baimių ir kitų niuansų. O vėliau dėl tų pačių priežasčių kažką pakeisti yra labai sunku.

Suprasti, kas IŠ TIKRŲJŲ esi, kas tau IŠ TIKRŲJŲ patinka ir ką IŠ TIKRŲJŲ norėtum gyvenime daryti, trunka ilgai. Metus. Dešimtmečius. Kartais – visą gyvenimą. O nemažai žmonių nugyvena visą gyvenimą nesupratę, kas jie tokie. Kitaip tariant – būdami dalinai ar visiškai negyvi. Savęs pažinimas yra sunkus ir sudėtingas procesas. Būtent todėl daugelis žmonių desperatiškai renkasi paprastestesnius – deja, neveiksmingus –  variantus (brangius seminarus, naujus daiktus, naujus santykius, garsenybių gyvenimą, mokslu nepagrįstus, bet emociškai patogius ar vilties suteikiančius požiūrius, ir t. t.) Ir kiekvieną kartą neradę to, ko ieško, nusivilia vis labiau.

Greito ir paprasto kelio į laimę nėra. (Jeigu būtų, gyventume kitokiame pasaulyje nei gyvename dabar.) O kiekvienas, kuris sako kitaip ir siūlo greitą sprendimą keletą dešimtmečių trunkančioms ir nepaprastai sudėtingoms problemoms spręsti, sako netiesą (nelabai svarbu, ar piktavališkai, ar iš nežinojimo).

Be to, jeigu žmogui pasakome, kad norėdamas būti laimingas jis paprasčiausiai turėtų būti savimi, neliūdėti ir daryti tai, kas jam patinka, kartais pastatome jį į dar sudėtingesnę padėtį, nes žmogui atrodo, kad taip padaryti turėtų būti paprasta, kai iš tikrųjų taip nėra. Tad neretai toks žmogus pasinaudojęs patarimu pasijunta dar blogiau, kadangi ilgalaikės laimės nepajunta, bet jam atrodo, kad turėtų („Juk tai taip paprasta!“). Tuomet lieka arba apsimesti, kad tau viskas gerai, arba (ir) kaltinti save, jog nesugebi būti laimingas, kai neteisingai atrodo, kad tą padaryti yra gana paprasta.

Kiekvienas žmogus yra unikali ir labai sudėtinga asmenybė. Atsakymai į klausimus „kas esu?“, „kaip jaučiuosi?“, „ko noriu?“ slypi viduje, ne išorėje. Nėra kažkokio išorinio dalyko, kurį gavę staiga tapsime laimingi. Išoriniai dalykai gali suteikti kažkiek džiaugsmo, ir tikrai nesakau, kad skaityti motyvacines knygas ar eiti į seminarus yra visiškai nenaudinga (kas mane bent kiek pažįsta, žino, kad nuolat užsiimu įvairiausio pobūdžio savišvieta). Tiesiog noriu, jog žmonės neapsigautų, kad būti savimi ir jausti ilgalaikį džiaugsmą yra paprasta, ir nesijaustų prastai, kai jiems to padaryti nepavyksta ar yra labai sunku.

Ilgalaikės laimės jausti neįmanoma neatradus to, kas slypi viduje. O tokios savęs paieškos trunka ilgai ir toli gražu nėra lengvos.

Turiningo savęs pažinimo!