„Net po tiek daug laiko saulė niekada žemei nesako: „Tu man skolinga.“ Pažvelkite, kas nutinka, kai būna tokia meilė. Ji nušviečia visą dangų.“ – Hafiz

Pastaruoju metu kilo minčių apie savo santykius su mama. Kartais man norisi, kad ji ir aš galėtume pataisyti šią sulūžusią tvorą. Kartais aš savo mamos ilgiuosi.

Neatsimenu laiko, kada nebūčiau jautusi šio ilgesio, kurį pavadinau „mamos trūkumu“, bet tai yra ilgesys kažko, ko trūko visada. Tai meilės ilgesys, buvimo mamai vertingu žmogumi ilgesys ir jausmo, kad aš jai svarbi, ilgesys. Šis ilgesys yra ilgesys kažko, ko niekada ir nebuvo.

Kartais aš galvoju, iš kur šis ilgesys kilęs, jeigu aš to niekada neturėjau. Galbūt mano mama buvo nuostabi mama, kai aš buvau kūdikis; kai buvau mažas vaikas, kuris buvo visiškai nuo jos priklausomas. Galbūt ji buvo pilna meilės, kai į mane žiūrėdavo, kai buvau tokia maža, tokia trapi ir tobulai bejėgė. Man ji tada buvo reikalinga. Galbūt ji manė, kad mano priklausomybė nuo jos buvo meilė. Kaip ji pati buvo mylima ir kas, jos manymu, yra meilė? Ar ji manė, kad tas mažas vaikutis užpildys tuštumą jos viduje? Ir galbūt kai aš buvau mažas vaikelis be jokių kalbinių gebėjimų, be galėjimo nuo jos atsiskirti, be jokio savarankiškumo, tai būtent to ji ir norėjo ir tai buvo meilė. Na, kad ir kaip ten buvo tuomet, laikui bėgant įvyko kažkas siaubingo.

Mano mama ant manęs supykdavo ir sakydavo man, kad nesvarbu, kokia bjauri buvo jos mama, jie (ji ir jos broliai bei seserys) vis tiek ją mylėjo. Aš supratau, kad mano mama iš tikrųjų sakė, jog aš jos nemyliu „tinkamai“. Iš manęs buvo tikimasi, kad ją mylėsiu, nes ji yra mano mama. Net ir būdama sudužusi, atsimenu, jog galvodavau apie tai, kodėl mums atrodo, kad privalome mylėti savo tėvus tik dėl to, jog jie yra mūsų tėvai. Mano mama sakė, kad ji darė viską taip gerai, kaip tik galėjo, o mano tėvams išsiskyrus (man tada buvo 12 metų) ji nuolat kartodavo, kad ji niekada nenorėjo būti vieniša mama, tarsi tai buvo priežastis, kodėl ji nebuvo rūpestinga ir mylinti mama.

Ir tai susiję ne tik su mano mama, nes iš manęs buvo tikimasi, kad mylėsiu ir kitus žmones, kuriems aš nerūpėjau. Kodėl aš „privalau“ mylėti žmones, kurie man kelia skausmą; žmones, kurie mane žemina ir savo veiksmais rodo, kad aš esu bevertė? Kodėl aš turiu mylėti žmones, kurie man kelia tik skausmą; žmones, kuriems aš niekada nerūpėjau ir kurie niekada nenorėjo manęs matyti tokios, kokia esu, o galvojo tik apie tai, ką aš jiems galiu duoti? Giliai viduje kirbėjo abejonė žodžiu „privalau“ ir tuo, kad ši prievolė kažkaip siejasi su žodžiu „meilė“, bet viso paveikslo pamatyti negebėjau.

Mano mama išmokė mane neteisingo meilės apibrėžimo. Aš mokiausi iš jos veiksmų. Aš mokiausi iš jos lūkesčių. Aš išmokau, kad esu įsipareigojusi (tariamai privalėjau mylėti) ir kad ją mylėti reiškė daryti tai, ko ji nori, ir niekada jos nenuliūdinti ar nesuerzinti. Meilė reiškė, kad visą mūsų santykių naštą privalau nešti AŠ. Meilė reiškė, kad turiu saugoti mažas, purvinas paslaptis. Meilė reiškė, kad priimu tai, jog esu neverta, kad mane apsaugotų, ir kad negaliu tuo skųstis, nes tai gali mamą nuliūdinti ar suerzinti. Galėjau kovoti, galėjau išreikšti jaučiamą neteisybę, bet už tokią kovą tekdavo brangiai sumokėti ir mane ignoruodavo. Man buvo skausmingai aišku, kad mano jausmai nesvarbūs – svarbūs tik mamos jausmai. Problema buvo ta, kad mama manęs nemylėjo pagal savo pačios apibrėžimą, ir iš to man buvo aišku, kad ji manęs nemyli. Mano mama manęs nemylėjo pagal SAVO PAČIOS meilės apibrėžimą.

Aš turėjau fantazijų apie tam tikro tipo mamą. Aš labai stengiausi užsitarnauti jos meilę ir pripažinimą, tikėdama, kad vieną dieną rasiu magišką raktelį. Galiausiai priėmiau faktą, kad taip nebus, nes JI to nesugeba. Taip yra ne dėl to, kad aš negaliu būti tokia, kokios ji manęs nori. Trūkumas buvo ne manyje.

Aš savo mamai jaučiu gailestį. Ji nežino, kas yra meilė. Ji niekada nematė manęs kaip individualios asmenybės. Ji nežino, kad meilė teikia daug daugiau pasitenkinimo, kai ji yra abipusė. Ji nežino, kad prievolė nėra meilės dalis. Mano mama yra tokia įsitikinusi, jog yra dėl visko teisi, kad kai galiausiai jai pasakiau „užteks“ ir atsisakiau toliau taikstytis su tokiu jos elgesiu, ji į mano jausmus nekreipė dėmesio. Ji negalėjo sustoti manęs kaltinusi, ji nenorėjo vargintis pabandyti viską išspręsti, nes viskas turėjo būti taip, kaip nori ji, o aš, jos akyse, drįsau jos negerbti ir prašyti kažko daugiau.

Aš ilgiuosi, kartais net sielvartauju dėl minties apie tai, kad (vieną dieną) turėsiu mylinčią mamą. Kai savo mamai pasakiau, kad man užteks ir ji užtrenkė duris, iš pradžių jaučiau tokią siaubingą baimę. Atrodė, kad be mamos negaliu funkcionuoti, kad PRIVALAU turėti mamą. Manau, kad smurtautojai mus šiuo melu įtikina: kad be jų mes mirsime, todėl mes bijome jiems pasipriešinti. Tai yra bandymo mus kontroliuoti dalis. Po maždaug 3 mėnesių pradėjau suvokti, kad ta priespauda, kurioje gyvenau, pradeda nykti. Pradėjau suprasti, kad nebesistengiu viską laiką įrodinėti savo vertės. Pradėjau matyti, kokie iš tikrųjų yra toksiški santykiai, ir pradėjau suprasti savo naująją laisvę. Pajusdama pilnatvę supratau, jog neprivalau turėti toksiškų santykių NET jeigu tai reiškia, kad su savo mama neturėsiu jokių santykių.

Viso to esmė yra ta, kad turėjau pati suvokti savo vertę. Turėjau nustoti gyventi vadovaudamasi savo mamos meilės apibrėžimu ir rasti tikrąjį meilės apibrėžimą. Savo santykiuose su mama apsibrėžiau savo asmenybės ribas ir pradėjau mokytis mylėti ir vertinti save. Mano emocinė sveikata gerėjo lygiai tiek, kiek aš norėjau pastovėti už save ir už tiesą. Šiandien aš žinau savo vertę ir žinau, kad esu vertinga tiek pat, kiek ir bet koks kitas žmogus. Jeigu žmonės su manimi elgiasi nelygiavertiškai (net jei tie žmonės yra mano šeimos nariai), aš su tuo daugiau nebesitaikstau. Už savo pasitikėjimą savimi esu atsakinga aš; jeigu praeityje kas nors mane nuvertindavo, aš liepdavau sau nekreipti į tai dėmesio, bet šiandien aš pasirenku nebūti su žmonėmis, kurie man kelia skausmą.

Nes aš to verta.

Darlene Ouimet

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai