Sielvartas 

Visi žmonės gyvenime prie kažko prisiriša. Sveikiems kūdikiams, vaikams, paaugliams ar suaugusiesiems susiformuoja prisirišimas, t. y. psichologinis-emocinis ryšys. Tas ryšys gali būti su žmonėmis, daiktais, veiksmais ar įpročiais, idėjomis, vietomis, garsais, emocijomis ar būsenomis ir t. t.

Deja, gyvenime nutinka taip, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių tas ryšys susilpnėja ar visiškai nutrūksta. Tuomet patiriame praradimą. Sielvartas yra sveika žmogaus reakcija į praradimą, į to psichologinio-emocinio ryšio susilpnėjimą ar nutrūkimą.

Psichologinio-emocinio ryšio susilpnėjimo ar nutrūkimo pavyzdžiai

• Mylimo žmogaus mirtis
• Skyrybos ar išsiskyrimas
• Suaugusio vaiko išėjimas iš tėvų namų
• Daikto pametimas ar sulūžimas
• Persikraustymas į naujus namus ar į naują šalį
• Darbo praradimas
• Saugumo praradimas (kurį jaučiame, kai, pavyzdžiui, rimtai susirgame; arba užsidegus mūsų būstui; arba kurį jaučia vaikas, patyręs traumą)
• Ir t. t.

Sielvartas vyksta ir psichologiniame, ir emociniame lygmenyse. Tai yra normalus, natūralus ir savaiminis procesas (kaip kad fizinės žaizdos gijimas), nebent žmogus (1) turi gilių psichologinių žaizdų, (2) sąmoningai neidentifikuoja ir nesupranta savo emocijų ir (3) gyvena sielvartui trukdančioje aplinkoje. Jeigu sielvartas neidentifikuojamas, stabdomas ar visai užblokuojamas, kyla rimtų emocinių, psichologinių, fizinių ir tarpusavio santykių problemų.

Deja, daugelis žmonių, įskaitant ir tėvus, mokytojus, dvasininkus, profesorius, filosofus bei daugumą psichinės sveikatos bei medicinos „specialistų“ (gydytojų, psichologų, psichiatrų, psichoterapeutų, socialinių darbuotojų, konsultantų, gyvenimo mokytojų, koučerių, mentorių ir t.t.), apie sielvartą nėra tinkamai informuoti arba turimą informaciją ignoruoja, todėl sielvartą vadina depresija, t. y. „psichikos sutrikimu“, ir stengiasi malšinti jo simptomus (vaistais, įvairiausiomis priklausomybėmis, kaltinimu, gėdinimu, pašaipomis, dėmesio nukreipimu, emocijų užgniaužimu ir pan.), užuot sveikai jį išgyvenę patys ir skatinę jį sveikai išgyventi kitus. Kadangi klinikinės depresijos ir sielvarto simptomai panašūs, tai dažnai klaidingai manoma, kad bet koks liūdesys ar kitokios nemalonios emocijos yra blogai ir kad tai yra „depresija“ / „psichikos sutrikimas“, o ne natūrali žmogaus reakcija į praradimą.

„Depresija“

Kai kurie bendri klinikinės depresijos ir sielvarto simptomai: gilus liūdesys, apatija, miego sutrikimai, apetito stoka, susierzinimas, pyktis, verkimas „be priežasties“, energijos stoka.

Sielvartas yra sveika, gydanti emocinė reakcija, kylanti tada, kai nutrūksta ryšys su objektu ar subjektu, prie kurio esame prisirišę. Ir jeigu tas sielvartas yra neatpažintas, stabdomas ar visai užblokuotas, tai būtent tada žmogus įstringa toje būsenoje, vadinamoje „depresija“. Kitaip tariant, tas simptomų rinkinys, kuris visuomenėje vadinamas klinikine depresija ar depresija, iš tikrųjų yra viena iš sielvarto stadijų, arba kitaip – neišbaigtas sielvartas, įstrigimas sielvarto stadijoje. Ir jeigu sielvartas yra neatpažintas, užblokuojamas ar smarkiai stabdomas arba skubinamas, jis gali tapti lėtiniu ir ženkliai apsunkinti gyvenimą: žmogui gali pasireikšti, pavyzdžiui, apatija, pykčio protrūkiai, emocinis nejautrumas, miego ir valgymo sutrikimai, nestabili nuotaikų kaita, priklausomybės, antsvoris, negebėjimas kurti naujų ryšių ir daugybė kitokių problemų.

Kitas svarbus faktas yra tai, kad neišbaigtas sielvartas gali kauptis. Tai reiškia, kad neišjautę sielvarto praeities netektims, galime jausti sielvartą dėl naujų netekčių. Pavyzdžiui, galime būti neišjautę sielvarto dėl vaikystėje patirtų traumų, bet jausti naują sielvartą dėl artimojo mirties ar skyrybų. O nespėję ar neleidę išjausti šio sielvarto, pajusti naują sielvartą, kylantį dėl to, kad senstame ar kad rimčiau susergame. Tokios neišbaigto sielvarto kombinacijos yra ypač pavojingos, nes tokiais atvejais nemalonios emocijos būna daug stipresnės, o sielvarto dėl anksčiau patirtų netekčių stadijos pailgėja. O tai savo ruožtu neretai sukelia naujų, papildomų problemų.

Bėda ta, kad dauguma žmonių yra patyrę daug netekčių, tačiau nemoka sveikai išgyventi sielvarto, nes vaikystėje yra mokomi nejausti emocijų, visada būti linksmi, nepykti, elgtis taip, kaip nori suaugusieji. O kai tokie žmonės suauga, užuot ieškojus sielvarto / „depresijos“ priežasčių ir suteikus empatišką palaikymą, jiems neretai paprasčiausiai išrašoma vaistų arba pakartojami vaikystėje girdėti žodžiai, kad liūdesys, pyktis, apatija ir kitos nemalonios emocijos yra nesveikos ar blogos, kad reikia jų nejausti, kad reikia dėmesį nukreipti kitur, kuo greičiau šių emocijų atsikratyti, nesigilinti į save ir pan. „Nesiparink“, „atsipalaiduok“, „tu toks(-ia) užsidepresavęs(-usi) / paniuręs(-usi)“, „mąstyk pozityviai“, „tau nieko tokio blogo nenutiko“, „negalvok apie praeitį“ / „žiūrėk į ateitį“, „tiesiog pamiršk“, ir t. t.

Sąlygos, reikalingos norint išgyventi sveiką sielvartą 

Norint sveikai išgyventi sielvartą reikalingos tam tikros sąlygos:

1. Sąmoningumas. Žinojimas, ko netekome ir kaip tas praradimas paveikė mūsų gyvenimą.

Priešingybė – neigimas, intelektualizavimas, minimizavimas, smurtautojų teisinimas ir kiti gynybos mechanizmai.

2. Tikrasis Aš / racionalumas ir ryšys su savo tikrosiomis emocijomis. Būsena, kai žmogus jaučiasi suaugęs, ramus, smalsus, empatiškas sau, racionalus, veiksnus. Taip pat supratimas, kad [kokybiškas] sielvartas yra normali, sveika reakcija į tam tikrą netektį.

Priešingybė – Netikras Aš / iracionalumas ir savo tikrųjų emocijų nesuvokimas.

3. Tinkama aplinka. Aplinka, kurioje sielvartą išgyvenantis žmogus jaustųsi saugus, priimtas, palaikomas, suprastas; kurioje aplinkiniai yra empatiški, kantrūs, supranta ryšio kūrimo, jo nutrūkimo ir sielvartavimo procesus.

Priešingybė – aplinka, kurioje sielvartui trukdoma; kurioje žmogus negali atvirai kalbėti apie tai, kaip jaučiasi, negali būti savimi; kurioje jis jaučiasi nesaugiai, patiria aplink esančiųjų atstūmimą, patyčias, susierzinimą (jau nekalbant apie sunkesnį smurtą).

Taigi, kad sveikai ir išbaigtai išjaustų sielvartą, žmogus turi būti sielvartui palankioje aplinkoje – ir vidumi, ir išore. Tai reiškia, kad jis (1) turi pats suprasti, kas yra sielvartas, ir palaikyti savo sielvartavimo procesą, būti jam pasiryžęs bei (2) būti aplinkoje, kur galėtų sielvartą sveikai išjausti ir būtų palaikomas.

Deja, dažniausiai sielvartą / „depresiją“ išgyvenantis žmogus pats negeba būti nei pakankamai sąmoningas, nei racionalus, nei turi sielvartui tinkamą aplinką. Būtent todėl jam reikalinga empatiška pagalba, saugumas ir palaikymas, kuriuos gali suteikti kompetentingas specialistas.

Sielvarto stadijos 

Sveikas sielvartas apima tam tikras stadijas ir vyksta tiek psichologiniame, tiek emociniame lygmenyse. Sielvartas yra baigtas, kai pasiekiama paskutinė (sveiko priėmimo / susitaikymo) stadija. Jeigu žmogus yra atėjęs iš labai traumavusios / traumuojančios aplinkos ar (ir) neturi aukščiau minėtų sąlygų, reikalingų norint sveikai išgyventi sielvartą, jis gali įstrigti vienoje iš sielvarto stadijų ar pasiekti pseudosusitaikymą.

Sielvartavimo procesas vyksta dviejuose lygmenyse:

Emocinis lygmuo 

Šokas, netikėjimas -> netikra viltis ar emocinis nejautrumas -> pyktis ar įniršis -> liūdesys, galbūt ir apatija ar neviltis -> susitaikymas / priėmimas ir emocinis stabilumas 

Psichologinis lygmuo 

Neigimas ar pasimetimas / painiojimasis / galvos sukimas -> daugybė įvairiausių pasikartojančių klausimų ir atsakymų paieška -> aiškumas ir suvokimas, ko netekta ir kokie to padariniai -> susitaikymas su netektimi ir jos padariniais 

Sveikai, išbaigtai išjautę dėl netekties – t. y. dėl ryšio su prisirišimo objektu / subjektu nutrūkimo – kilusį sielvartą mes grįžtame į normalią, sveiką ramybės, stabilumo, susikaupimo, prasmingumo būseną ir galime kurti naujus psichologinius-emocinius ryšius.

Neišbaigto sielvarto simptomai gali būti: „sezoninė depresija“ (pvz., „kasmet spalio 6 d. jaučiuosi nekaip, nes tą dieną išsisyriau su savo buvusiu partneriu“); nenoras kalbėti apie patirtą praradimą; depresyvi nuotaika, kylanti dėl tam tikrų priminimų (pvz., išgirdus tam tikrą dainą, išgirdus tam tikrą vardą, atėjus tam tikrai šventei) ir pan. Jeigu jums ar jūsų artimiesiems būdingi šie ar panašūs simptomai, greičiausiai išgyvenate užblokuotą, neišbaigtą sielvartą.

Sveikai išjausti sielvartą užtrunka (tai gali trukti daug mėnesių ar net keletą metų). Sielvarto trukmė skirtinga kiekvienam žmogui ir kiekvienu atveju, nes priklauso nuo žmogaus psichologinės-emocinės būklės bei nuo turimų sąlygų, taip pat ir nuo to, kokia buvo netektis.

Taigi, duokite sau laiko, būkite su savimi švelnūs, empatiški ir supratingi, stenkitės geriau pažinti save, savo praeitį, būti sąmoningi ir racionalūs, būti sveikoje aplinkoje. O jeigu patys su savo problemomis nesusitvarkote, pabandykite rasti empatišką ir kompetentingą specialistą, galintį suteikti saugią aplinką ir palaikymą.

Kokius netekimus savo gyvenime esate patytę jūs? Ar dėl jų kilusį sielvartą esate iki galo išjautę? Galbūt būtų vertinga pasidaryti praeityje patirtų netekčių sąrašą ir nuoširdžiai bei atsakingai jį peržvelgti? „Kaip jaučiuosi dėl šios netekties?“ „Ką ji man reiškė?“ „Ar galiu apie ją atvirai kalbėti?“ „Kokie jausmai kyla ją prisiminus?“ „Žiūrint į sielvarto stadijas, ar tikrai esu išjautęs(-usi) dėl šios netekties kilusį sielvartą?“


Šaltiniai ir rekomendacijos:

Trauma (4 dalis): vaikystės trauma

http://sfhelp.org/grief/pop/grief.htm

http://sfhelp.org/grief/levels.htm

http://sfhelp.org/grief/pop/losses.htm

http://sfhelp.org/grief/depression.htm

Is it "depression" or incomplete grief?


What you need to know about losses and healthy grief


How to spot and complete blocked grief