Ar kada nors į jūsų sąmonę yra įsibrovusios tokios mintys?

• Kodėl negaliu to padaryti gerai? 
• Ak, žinojau, kad negaliu to padaryti. 
• Aš niekada to neatliksiu tinkamai; aš niekada nesugebėsiu to padaryti. 
• Kas aš manausi esąs / esanti? Aš niekam nepatinku. Aš bevertis / bevertė. 
• Kodėl manau, kad kas nors nori girdėti, ką sakau, ar skaityti, ką rašau? 
• Kodėl manau, kad nusipelnau laisvės ir išgijimo? 

Kaip manote, iš kur tokios mintys atėjusios?

Anksčiau aš nuoširdžiai galvojau, kad tos mintys kyla iš kuklumo, kad jos yra teigiamos. Aš nebuvau pasipūtusi, aš buvau kukli. Aš nenorėjau jausti „pasididžiavimo“, nes tai galėjo nuvesti į kažką blogiau. Buvau išmokyta, kad „pasididžiavimas eina prieš nuopuolį“, o aš jau buvau taip puolusi, jog atrodė, kad negaliu rizikuoti nupulti dar labiau.

Bet iš kur tokios mintys iš tikrųjų ateina?

Jos buvo tie ramybės neduodantys klausimai, pasireikšdavę, kai tik bandydavau kažką naujo, kai tik jausdavausi laiminga ir galvodavau, kad galbūt savo gyvenime galiu nuveikti kažką gero. Jos buvo užtvaros mano kelyje, kai galvodavau, jog galiu pasiekti kažką nuostabaus. (Kaip minėjau kitame įraše, turėjau tinklaraštį ir bijodavau, kad jį kas nors paskaitys.)

Jos kildavo, kai su užsidegimu savo mamai pasakydavau, kad man pasitaikė nauja, įkvepianti galimybė, o ji atsakydavo: „Kodėl tau? Kodėl jie pasirinko tave?“ Niekada nepagalvodavau, kad galbūt jos reakcija yra kažkuo negera – tiesiog pajusdavau, kaip mano širdis skęsta, ir mintyse su ja sutikdavau... juk geriau pagalvojus... kodėl man?

Galiausiai tos negatyvios mintys kildavo iš esmės visada, kai tik dėl ko nors jausdavau džiaugsmą ar entuziazmą. Nežinojau skirtumo tarp entuziazmo ir nerimo.

Šias mintis pastebėjau daug anksčiau nei pakilau iš savo sudužimo. Atsimenu, savo terapeutui sakiau, kad turėjau „apsimetėlio problemą“, ir pamenu, kaip aiškinau jam, kad jeigu kas nors sužinotų, kas „esu iš tikrųjų“, tai būčiau atstumta, išjuokta ar pavaryta. Jaučiausi nepriimta.

Taigi, kas aš maniau, kad „esu iš tikrųjų“? Kad ir kokia sąmoninga aš visada buvau, tada negalvojau, kas aš esu iš tikrųjų, tiesiog buvau įsitikinusi, kad nesu gera. Galbūt bijojau to, ką pamatyčiau, jeigu pažvelgčiau iš per daug arti. Aš turėjau tam tikrų gilesnių žinių. Bet noriu labai pabrėžti, kad kadangi mane, kaip asmenybę, apibrėžė smurtas, nuomonės ir klaidingas mokymas, tai buvau pilna kaltės ir gėdos bei tamsos ir bevertiškumo jausmo. Tuo pat metu, kai kildavo tos negatyvios mintys, jausdavau sau didžiulį pyktį! (Kodėl aš negaliu savo atžvilgiu jaustis geriau? Kas, po velnių, man yra negerai?) Tokios mintys vis sukdavosi ratu tol, kol panirau į tiesą, esančią manyje, ir tai išsprendžiau.

Šiandien aš gyvenu šviesoje, ir tiesa mane išlaisvino. Į mane ir į mano gyvenimą šviečia saulė. Nuolat veikiu ką nors naujo ir nuostabaus. Mano sparnai stiprūs ir aš skrieju; aš pralenkiau tą senąją įsitikinimų sistemą... ir dabar skamba mano gyvenimo daina.

Skriskite su manimi...
Darlene Ouimet

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai