Žmonės žudosi, kai skausmas meluojant sau yra nebepakeliamas, o skausmas sakant tiesą yra dar stipresnis. Šiame etape kelionė į nušvitimą* – t. y. visų vaikystės traumų išsigydymas – atrodo neįmanoma. Tokio žmogaus vaikystė suformavo labai stiprią sampratą, kad apie gilią, nuolatinę tėvų meilę negali būti nė kalbos ir kad jo tėvai yra paprasčiausi apsimetėliai. Bet jis niekada negalėjo priimti šio fakto, nes tai per daug skaudu – ir tokiu atveju tėvai jį tik dar labiau atstumtų. Todėl, užuot priėmęs šį faktą, toks žmogus jį neigia ir savo beviltiškumą bei įniršį nukreipia į save. Jis nuryja visą savo tėvų blogį į savo psichiką ir fantazuoja, kad mirtis jį išlaisvins ir atneš ramybę. Tačiau taip nebus. Mirtis nėra palengvėjimas. Mirtis tik užbaigs jo kelionę ir sunaikins jo potencialą augti.

Tik keletas tikrai linkusių į savižudybę žmonių, labiausiai izoliuoti ir atstumti, nutraukia savo gyvenimą. Dauguma savo polinkį į savižudybę išreiškia priimtinesniais būdais, būdami ypač pasyvūs ar nesirūpinantys savimi, ir abu šie būdai sutampa su desperatišku, bet nebyliu šauksmu, kuriuo šaukiamasi tėviško / motiniško išgelbėjimo. Kita šio reiškinio pusė apima žmones, kuriems būdinga rizikinga išveika*, pavyzdžiui, pavojingas vairavimas, besaikis narkotikų ir alkoholio vartojimas, stiprus persivalgymas ar neprivalgymas, agresyvus kovojimas su kitais, kai veikia netikra savisauga, užsiėmimas nesaugiu seksu, kopimas į kalnus... Tokie žmonės parodo pasauliui, kaip smarkiai jie nuvertina savo pačių gyvenimą – būtent to jie buvo išmokyti savo vaikystės namuose.

Išgyti nuo savižudybės galima išsigydžius ankstyvąsias žaizdas, dėl kurių kyla neviltis. Savižudiškai nusiteikusiam žmogui tą padaryti nebus lengva, nes jo tėvai sutraiškė jo ieškančiąją asmenybės dalį ir subtiliais būdais jį visiškai atstumdavo, jeigu jis bandydavo savo sveiką ir ieškančiąją dalį atstatyti. Tačiau išgyti įmanoma. Savižudiškai nusiteikusiam žmogui reikia rasti kitų žmonių, kurie galėtų jį išklausyti, juo patikėtų ir pasitikėtų – patikėtų kiekvienu siaubo gabalėliu, kurį jam teko patirti ir kurį jis tebelaiko savo psichikoje tarsi nuodingą pūlinį – kol jis išmoks sau tai suteikti pats. Jis turi pradėti savo augimo procesą labiau nušvitusioje aplinkoje, kuri jo nesutriuškintų iš naujo. Jis turi rasti būdų, kaip pažvelgti į savo praeitį, vedančią į mirtį, ir pajusti sielvartą, siaubą bei įniršį. Šio proceso metu jis gali prarasti savo senąjį apmirusį „aš“, tačiau jis atras gyvenimą. Niekas, kas randa kelią į savo teisėtą pyktį ir nuoširdų sielvartą, negali ilgesnį laiką išlaikyti polinkio į savižudybę.

Vartojamos sąvokos, suformuluotos remiantis Daniel Macklerio esė, knygomis, garsine medžiaga ir pokalbiais su juo pačiu:

Nušvitimas (angl. – enlightenment) – būsena, kai žmogus sąmoningai visiškai supranta savo tikrąsias emocijas ir yra išsigydęs bei įsisąmoninęs savo praeitį ir patirtas traumas; kai žmogus yra savo tikrojo „aš“ būsenoje; psichologinis ir emocinis sveikumas. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Kitos sąvokos:

Išveika (angl. acting out) – psichologinė sąvoka, kuria apibūdinamas veiksmas, kuriuo individas išreiškia arba kartoja nesąmoningas fantazijas, geismus ar psichikos konfliktus. Tokiems veiksmams apskritai būdingas impulsyvumas ta prasme, kad jie nesiderina su normalia individo elgsena.

Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai.