Žmonės siaubingai bijo mirties tik tada, jeigu jų asmenybės dalys niekada negyveno sąmoningai. Tokie žmonės galbūt įgijo turtų, užaugino šeimas, išgarsėjo ir įgijo visuomenės pagarbą, bet tai nėra gyvenimas. Tikras gyvenimas reiškia visišką sąmoningumą, o tiems, kurie yra visiškai sąmoningi, mirtis siaubo nekelia.

Mūsų užduotis žemėje yra gyventi visu pajėgumu – išsivaduoti nuo traumų, blokuojančių visiškai sąmoningą ryšį su savo viduje esančia tiesa, ir išlaisvinti visas savo gabumus. Mes tą pasiekiame gyvendami su tiek drąsos, tikrumo ir sąžiningumo, kiek tik galime sukaupti. Mes iš visų jėgų stengiamės pažinti save, o to siekdami pakeliui daug ką paaukojame. Mes nusimetame apgaulingas savo asmenybės dalis ir dar drąsiau įžengiame į dienos šviesą. Mes bandome įkūnyti aukščiausią žmogaus idealą. Mes siekiame altruizmo, padėdami kitiems žmonėms. Mes dosniai dalijamės savo gabumais, o taip darydami pagerbiame ir save, ir savo augimo procesą.

Jaučiamas milžiniškas visuomenės spaudimas įstoti į apmirusiųjų, šaltųjų ir neigiančiųjų gretas. Mes verčiami gerbti savo tėvus labiau nei gerbti savo tikruosius „aš“. Jeigu mes šiam spaudimui pasiduodame, tampame pasimetę ir patiriame tylią kančią. Mūsų siela* dalinai užkasama, tačiau iki galo nemiršta. Mūsų siela visada šauks iš ant viršaus supiltos melų ir neigimo kalvos ir pagrįstai gyvens siaubingai bijodama mirties, nes žinos, kad kai mes mirsime, tai ji išnyks visam laikui.

Žmonės apgaudinėja save tikėdami pomirtiniu gyvenimu, bet pomirtinis gyvenimas neegzistuoja. Kai tu miršti – viskas baigta, ir jeigu savo sielai nesuteikei šanso kalbėti laisvai – praleidai svarbiausią galimybę gyvenime.

Vartojamos sąvokos, suformuluotos remiantis Daniel Macklerio esė, knygomis, garsine medžiaga ir pokalbiais su juo pačiu:

Dvasia, siela (angl. – soul, spirit) – tikrasis „aš“; žmogaus vidinis, emocinis pasaulis. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai.