Būdama suaugusi, 23 metų, patekau į „12 žingsnių programą“, turėdama gana didelę gėrimo ir narkotikų vartojimo problemą. Aš jau buvau pavargusi nuo savo gyvenimo, pavargusi nuo bėgimo ir pavargusi nuo nuovargio. Aš iš tikrųjų buvau nepaprastai pavargusi nuo visko, įskaitant save ir savo gyvenimą.

Pirmieji dveji metai ten buvo labai sunkūs, bet man pavyko. Programoje išmokau keletą tikrai puikių dalykų. Atlikau visus žingsnius, ne tik pirmus tris. Norėjau gyventi. Norėjau atsigauti, ir ne tik nuo priklausomybės, bet nuo visko. Norėjau gyvenimo. Buvau pavyzdinė studentė ir dariau viską, kas man buvo sakoma, bet šioje struktūroje taip pat nutiko ir nelabai gerų dalykų.

Pirmiausia, ketvirtajame žingsnyje susipainiojau dėl atsakomybės, kai dariau savo asmeninį moralės inventorių. Tai yra pavojinga zona bet kokiai aukai. O kadangi programoje dalyvavo nemažai kitų smurto aukų, tai aš nebuvau vienintelė, kuri šioje vietoje susipainiojo. Mes visi buvome krūva nesveikų žmonių, padedančių vienas kitam, bet dauguma iš mūsų vis dar turėjo tą pačią įsitikinimų sistemą, kokią turėjome ir vaikystėje, todėl iš savo mėšlo galėjome pabristi nelabai toli. Mano gyvenimas pagerėjo, mano aplinka pagerėjo, mano darbas pagerėjo, aš nustojau rinktis siaubingus vaikinus, bet problemos šaknys giliai manyje vis dar buvo gyvos. Man vis dar buvo juoda depresija. Vis dar galvojau apie mirtį. Vis dar kovojau su mitybos sutrikimais. Vis dar žinojau, kad gyvenime yra kažkas daugiau nei aš turiu šiandien. Tad kas, po velnių, man buvo negerai?

Aš smarkiai pasisakau už atsakomybę, bet ši tema yra kebli. Mano mamos atsakymas į tai, kad jos vaikinas, kai buvau trylikos, naktį įsėlino į mano kambarį, buvo toks: „Na, Darlene, juk tu buvai jį įsikliopinusi.“ Ir kadangi aš buvau jį įsikliopinusi, tikėjau, kad dėl to įvykio esu kaltą AŠ. Tikėjau, jog tas siaubingas dalykas man nutiko dėl to, kad buvau nekaltai įsikliopinusi jos labai išvaizdų ir labai JAUNĄ italų kilmės vaikiną. Kadangi nežinojau, ką, po velnių, daryti toliau, tai nežinojau, kaip su tuo sėkmingai susitvarkyti. Negalėjau su tuo susitvarkyti. Iš tikrųjų nesupratau, kaip galėjau to išvengti, todėl gyvenau bijodama savo pačios jausmų, savo pačios minčių, įsitikinusi, kad visa tai man sukels tiek daug siaubo, IR negavau patvirtinimo, kad patyriau smurtą, bei nebuvau nuo jo apsaugota, todėl bijojau vyrų, neatpažintų garsų, tamsos, bijojau miegoti ir daugybės kitų dalykų.

Kai mane septyniolikmetę išprievartavo, nesupratau, kad tai buvo išprievartavimas... Galvojau, kad dėl to kalta aš. Tai buvo tik dar vienas nelaimingas atsitikimas ilgoje nelaimingų atsitikimų virtinėje, kurį aš kažkokiu būdu sukėliau.

Darlene Ouimet

P. S. Pirmasis žingsnis pilnatvės link man buvo suvokimas ir tikėjimas, kad aš niekaip nekalta dėl jokio smurto, kurį kada nors patyriau. Netgi dėl smurto, kurį patyriau būdama suaugusi.

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai