Baigiu skaityti Gabor Maté knygą apie priklausomybes In The Realm of Hungry Ghosts: Close Encounters With Addiction. Besidomintiems saviarcheologija, psichologija, neurologija, trauma, priklausomybe, asmenybės raida knygoje yra labai daug vertingos informacijos ir pasižymėtinų citatų. Šiandien skaitydamas vieną iš pabaigos skyrelių „Gailiaširdiško smalsumo galia“ užsinorėjau pasižymėti ir pasidalinti viena ištrauka, kurioje autorius išsamiai, nuoširdžiai ir suprantamai kalba apie nerimą: jo sampratą, galimą kilmę, santykį su priklausomybe ir būdą jį įveikti.

Gabor Maté yra medicinos daktaras, priklausomybės, neurologijos, fiziologijos, asmenybės raidos ir traumos ekspertas, rašytojas. Gimęs 1944 m. nacistinėje Vengrijoje, išgyvenęs holokaustą, kurio metu, kai jis buvo kūdikis, buvo nužudyti jo seneliai, teta dingo be žinios, o tėvą naciai privertė dirbti. 1955 m. Gabor Maté su šeima emigravo į Kanadą ir ten (po trumpos ir netenkinančios mokytojo karjeros) tapo daktaru, daugiausia dirbančiu su nuo labai rimtų psichikos problemų ir sunkių priklausomybių kenčiančiais žmonėmis.

Toliau esantis tekstas yra mano vertimas. Originalų tekstą anglų kalba galite rasti knygos 29 skyriuje.

-----
Kartu su mano teigiamomis savybėmis – pasitikėjimu savo mąstymu, stiprybėmis, aistromis ir pasiryžimu – šalia paties mano esybės branduolio visuomet tūnojo nerimstantis, pirmapradis nerimas. Jeigu būčiau sugebėjęs būti su savimi nuoširdus ir pasiruošęs priimti pažeidžiamumą, tai daugumoje savo gyvenimo etapų būčiau galėjęs, kaip ir Clarissa*, pasakyti: „Aš bijau. Aš nepaprastai bijau.“ Mano nerimas yra persirengęs susirūpinimu apie išvaizdą ar finansinį saugumą, abejonėmis dėl to, ar esu mylimas ir gebantis mylėti, savęs peikimu ir egzistenciniu pesimizmu apie gyvenimo prasmę ir tikslą – arba, iš kitos pusės, jis pasireiškia grandioziškumu, poreikiu, kad manimi žavėtųsi, kad mane matytų kaip ypatingą. Tačiau gilumoje tas nerimas yra bevardis ir beformis. Esu tikras, kad jis buvo įkaltas man į krūtinės ląstą, kažkur tarp plaučių ir širdies, daug anksčiau, nei žinojau daiktų pavadinimus.

Ar turiu priežasčių jausti nerimą? Chroniškas nerimas, kaip toks, neturi nieko bendra su „priežastimis“. Pirmiausia jis atsiranda, o daug vėliau, kai mums išsivysto gebėjimas mąstyti, jis pasirenka sau mintis ir paaiškinimus. Lyginant su sveiku nerimu (kuriam tinkamesnis žodis yra baimė), jaučiamu pavojingoje situacijoje – pavyzdžiui, baimė, kurią gali jausti gazelė, sutikusi liūtą, arba mažas vaikas, kai jo tėvų nėra šalia – chroniškas nerimas kyla ne iš dabartyje patiriamo išgyvenimo. Jis atsiradęs anksčiau už mąstymą. Mes galime galvoti, kad nerimaujame dėl to ar to – dėl savo išvaizdos, pasaulio būklės, problemų santykiuose, oro – bet nesvarbu, į kokią istoriją nerimą įpintume, jis paprasčiausiai yra. Kaip ir pati priklausomybė, nerimas visuomet ras taikinį, bet egzistuos nuo tų taikinių nepriklausomai. Tik tada, kai nerimą sąmoningai pastebime, jis įsivynioja į atpažįstamas spalvas. Dažniausiai mes jį užgniaužiame, užkasame po mintimis, tapatinimusi, poelgiais, įsitikinimais ir santykiais. Virš jo mes supilame kalvą užsiėmimų ir savybių, kurias klaidingai laikome savo tikraisiais „aš“. Tuomet mes dedame daugybę pastangų, kad įtikintume pasaulį, jog mūsų susikurta fikcija yra realybė. Kad ir kokios autentiškos mūsų stiprybės ir pasiekimai būtų, dėl jų vis tiek jausimės tušti tol, kol neįvardinsime nerimo, kurį jie slepia.

Nepilnumas yra esminė priklausomybių turinčio žmogaus būsena. Priklausomybių turintis žmogus tiki – arba visiškai sąmoningai, arba nesąmoningai – kad jis yra „nepakankamas“. Toks, koks yra, jis nesugeba įveikti gyvenimo iššūkių ar būti pasaulio priimtas. Jis negali ištverti savo emocijų be dirbtinės pagalbos. Jis privalo pabėgti iš skausmingo viduje esančio tuštumos jausmo naudodamasis bet kokia jam į galvą šovusia veikla, turinčia bent laikiną tikslą: ar tai būtų darbas, ar azartiniai lošimai, ar apsipirkinėjimas, ar valgymas, ar sekso ieškojimas.

<...>

„Bet aš nesijaučiu desperatiškai, – kai kas gali pasakyti. – Man tiesiog patinka tai, ką darau, tiek, kad niekada nenoriu sustoti.“ Darboholikai linkę taip galvoti, taip galvojau ir aš. „Kur tas skausmas ir sielvartas, kurį turėčiau jausti, kad išgyčiau? – kartą mečiau iššūkį terapeutui. – Kad ir kiek stengčiausi, negaliu prisiversti ką nors pajusti. Jausmai arba kyla, arba ne.“ Aš buvau toks užsiėmęs savęs stimuliavimu bei raminimu nenutrūkstama veikla ir darbu viršvalandžiais, kad mano smegenys suktųsi ir rytų minčių saldumynus, jog nepalikau nė plyšelio, pro kurį galėtų prasiskverbti kokia nors emocija.

Mano darboholizmas ir kompaktinių diskų pirkimas yra tik pačios pastoviausios pabėgimo formos, kurias pasirenka mano smegenys, kai jaučiu nepatogumą. Buvo ir kitokių elgsenų, tokių pat kompulsyvių ir tokių pat impulsyvių. Dabar aš matau, kad užslėptas nerimas ir tuštumo jausmas plinta visur. Mąstymo lygmenyje tai pasireiškia kaip cinizmas – t. y. kaip sveiko skepticizmo ir savarankiško mąstymo (ką aš visuomet vertinau) negatyvioji pusė. Elgesio lygmenyje tai užsimaskuoja kaip hipomaniška energija ar letargija, kaip nuolatinis noras kažkuo užsiimti ar užsimiršti. Kai įprasti, kasdieniai pabėgimo mechanizmai manęs nepatenkina, pasineriu į savo atviros priklausomybės modelius. Jeigu turėčiau daugiau skausmo ir mažiau resursų, jeigu man būtų mažiau pasisekę su aplinka, kurioje augau, tai visai tikėtina, kad būčiau pajutęs poreikį vartoti narkotikus.

Gailiaširdiškas smalsumas sau veda į tiesą. Kai savo nerimą matau ir atpažįstu jį, kaip tokį, noras bėgti sumažėja. Man akivaizdu, kad pavojaus ir baimės būti apleistam jausmai, dėl kurių kilo nerimas, mano atveju buvo užprogramuoti Budapešto gete 1944 metais. Kam bandyti pabėgti nuo kažkokio seno smegenų modelio, susiformavusio tada, kai buvau įbaugintas kūdikis siaubingo istorinio laikmečio metu? Jis egzistuoja, ir jungtys, kuriose įsitvirtinusios mano nebylios istorijos, yra neišdildoma mano smegenų dalis. Nereikia, kad jis išnyktų – iš tikrųjų jis niekada ir neišnyks, bent jau ne iki galo. Bet aš galiu pakeisti savo santykį su juo, tapti jam artimesnis. Galiu net išmokti jį dalinai valdyti, tai reiškia, jį pastebėti, neleidžiant jam kontroliuoti mano nuotaikų ir elgesio. Taip pat man nereikia imtis neįmanomos užduoties – t. y. bandyti ištrinti priklausomybės impulsus, kylančius iš anksti vaikystėje susiformavusių smegenų modelių – tačiau aš galiu pakeisti santykius ir su jais. Siekiant tokio pokyčio, esminis dalykas yra atsisakyti neigiamo savęs vertinimo ir smerkimo.

Psichiatras, psichoanalitikas Anthony Storras rašo apie tai, kuo vertinga be baimės leisti užkastoms emocijoms iškilti:

Kai žmogus yra skatinamas užmegzti ryšį su savo giliausiomis emocijomis ir jas išreikšti saugiai žinodamas, kad nebus atstumtas, kritikuojamas ar nepriimtas toks, koks yra, tai jo galvoje vyksta tam tikras pertvarkymas ar surūšiavimas, kartu atnešantis ramybės jausmą; jausmą, kad iš tikrųjų pasiekta tiesos šulinio gelmė.

-----
* Clarissa – anksčiau knygoje minima 31 metų amžiaus moteris, iš kurios vaikų apsaugos tarnyba jau atėmė 3 vaikus, vėl besilaukianti, priklausoma nuo heroino ir kokaino, prostitutė, duktė narkomanės motinos, kuri taip pat vartojo narkotikus, kai laukėsi Clarissos, ir mirė nuo perdozavimo, kai šiai buvo penkeri. 

Rekomendacijos:

Sielvartas ir depresija
 
Trauma (4 dalis): vaikystės trauma

Vienatvė
 
Smurtas prieš save