Kad jau šventės ne už kalnų, tai naujas video apie problemas, susijusias su dovanų dovanojimu, naujametiniais pasižadėjimais ir tikslų siekimu.
Darius Cikanavičius grįžta su pranešimu apie tai, kur jis dingęs ir kokia portalo Saviarcheologija.lt ateitis.
Naujasis puslapis facebooke: http://fb.com/saviarcheologija
Naujasis puslapis facebooke: http://fb.com/saviarcheologija
Tokio tipo klausimai, kuriuos užduoda kontroliuojantieji ir smurtautojai, yra skirti mus aptraukti sumišimo rūku. Prisiminkite, kad tai prasideda ankstyvoje vaikystėje ir tampa mūsų meilės suvokimo dalimi. Mes esame mokomi: „Jeigu tu mane myli, tai nekovosi, nesiginčysi ir pritarsi viskam, ką sakau.“ Mes taip pat mokomi, kad paklusnumas yra pagarba, o pagarba yra reikalavimas, o ne pasirinkimas. Problema yra ta, kad dėl to mes imame gerbti smurtingą elgesį ir nesame tikri, kas apskritai yra smurtingas elgesys, nes jis prasideda labai ankstyvame amžiuje.
Žemiau pateikti „kodėl“ tipo klausimai, kuriuos užduoda smurtautojai, gali būti naudojami siekiant kontroliuoti ir užmaskuoti bet kokio pobūdžio smurtą. Jie naudojami siekiant mums sukelti kaltės jausmą priversti gėdingai pažvelgti į save ir abejoti savimi, užuot abejojus smurtautoju. Jie naudojami siekiant įkalinti auką sūkuryje, kur ji bando išsiaiškinti tiesą, bet niekaip negali suvokti, kas iš tikrųjų yra tiesa. Tokie klausimai yra naudojami siekiant kontroliuoti. Tokie klausimai yra smurtingi. Jie nelogiški, bet mes labai dažnai to nesuprantame, nes nuo ankstyvo amžiaus buvome auginami taip, kad šias klaidingas meilės ir pagarbos sąvokas priimtume kaip teisingas.
Toliau pateiksiu keletą komentarų iš „PID“ Facebooko puslapio, kuriuose pateikiami tipiniai teiginiai ir klausimai, naudojami siekiant kontroliuoti, apkaltinti, sugėdinti, priversti paklusti ar „išsijungti“.
„Kodėl tu paprasčiausiai negyveni toliau tarsi nieko nebūtų nutikę? Kodėl tu vis stengiesi sunaikinti mūsų šeimą? Kodėl tu man neleidi pamiršti to, kas nutiko?“
„Kodėl tu nebeskiri man laiko? Kodėl tu visą laiką tokia(-s) rimta(-as)?“
„Kodėl tu negali atlesti ir pamiršti? Ir jie man sako kad PRIVALAU juos mylėti.“
„Po visko, ką aš dėl tavęs padariau, tu su manimi taip elgiesi? Kodėl TU negali gyventi toliau?“
„Kodėl aš tau nepatinku? Ar nebeprisimeni, kaip mums buvo smagu, kai buvai vaikas? (Ir atsakymas: „Ne, neprisimenu, kaip mums buvo smagu, o jeigu kažkiek smagu ir buvo, ar tai pateisina smurtą?.. NE.“)“
„Kodėl tu jo negerbi? Jis tinkamai aprūpino šeimą. (Ar tokia tėvo paskirtis?) Tu turėsi gyventi su visu tuo, kaip TU elgiesi su savo tėvu.“
„Jeigu tu mane mylėtum, tai tu elgtumeisi taip ir taip...“ Arba: „Jeigu tu mane mylėtum, tai tu taip ir taip nesielgtum...“
„Tu TURĖTUM būti dėkinga(-as).“
„Kodėl tu negali bent trumpam negalvoti tik apie save?“
„Kodėl tu niekaip negali suaugti ir elgtis kaip savo mamos dukra?“
„Tu PRIVERTEI mane taip elgtis. Jeigu tu iškart elgtumeisi tinkamai, tai man nereikėtų...“
„Kodėl tu negali į tai pažiūrėti iš mano perspektyvos?“
„Nustok elgtis kaip lepūnėlė(-is).“
„Kas tau NEGERAI?“
„Kodėl tu vis apie tai kalbi? Kodėl tu kaltini mane; kaltas tavo tėvas. Ką tu, po velnių, galvoji rašydama apie tai knygą? Kodėl tu tokia(-s) savanaudė(-is)? Manai, kad svarbi(-us) esi tik tu? O AŠ?“
Tokie klausimai yra labai sukti, kupini kaltinamų užuominų ir jai siekiama kontroliuoti. Meilė nėra atimanti jėgas ir palaikanti melą. Tokia sistema yra atvirkščia ir nepaprastai nuvertinanti. Dauguma šių klausimų kontroliuojantys TĖVAI uždavė savo suaugusiems vaikams. Mus vadina savanaudžiais, nes norime atidengti smurtą? Nes norime susigrąžinti gyvenimą? Mums priekaištaujama, nes norime būti išgirsti, nes norime galimybės, nes norime kalbėti tiesą? Jiems svarbiau išlaikyti savo įvaizdį ir apsaugoti smurtautoją arba paslaptį negu patvirtinti vaiko ar suaugusio vaiko išgyvenimus? Mes esame problema, nes norime būti išgirsti? Tokioje sistemoje vilties nėra. Jeigu elgiamės taip, kaip jie sako, tai visi ir toliau elgiamės nesveikai. O sunkiausia suvokti tai, kad jie labiau nori, jog mes paklustume ir viską uždangstytume, o ne kad taptume darniais, sveikais suaugusiais, kokiais mes gimėme būti. Mums sakoma, kad TURIME mylėti, bet jie nemoko mūsų mylėti. Jie neparodė mums meilės pavyzdžio. Jie mūsų nemyli net pagal savo pačių meilės apibrėžimą; pagal tą apibrėžimą, pagal kurį jie nori meilės iš mūsų.
Kai grįžau į praeitį ištirti įvykių, dėl kurių man išsivystė depresija ir disociatyvus asmenybės sutrikimas, tapo aišku, kad buvo daug netiesos. Buvo smurtautojų teisinimo, buvo į mane nukreiptos kaltės; kai buvau nekalta auka, buvo smurto dangstymo, ignoravimo, „taip nebuvo“ ir „ša, pamirškime visa tai“. Būtent čia mano psichikos problemos sustiprėjo – kadangi tiesa buvo iškraipoma, kadangi aš nebuvau apsaugota ir kadangi kaltė buvo permetama man. Psichikos problemos sustiprėjo, nes paskui vieną melą sekė kitas. Ir jeigu tokio tipo kontroliavimas veikia, tai smurtautojai juo ir toliau naudojasi. Jie nori daugiau kontrolės, daugiau paklusnumo.
Mes užaugame ir mus dažnai traukia kontroliuojantys ir smurtaujantys žmonės... Tai pažįstama; mes prie to pripratę. Kai buvau beveik keturiasdešimties, painiava ir migla buvo tokia tiršta, kad aš tiesos visai nebemačiau; aš lengvai priimdavau melą, vykdydavau pageidavimus, paklusdavau ir stengdavausi dar labiau. Mano psichikos sveikata nepaliaujamai blogėjo. Aš neįsivaizdavau, kas yra meilė. Štai kaip mano įsitikinimų sistema tapo nepaprastai sujaukta. O aš išgijau visa tai atpainiodama ir atskirdama tiesą nuo netiesos.
Galite pasidalinti savo istorijomis ar panašaus tipo klausimais, kurių sulaukėte jūs.
Besibraunanti pro rūką,
Darlene Ouimet
Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje
Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai
 |
| Tas žiedas |
Tokį komentarą aš vakar parašiau šio tinklaraščio Facebooko puslapyje ir jis sukėlė nuostabią diskusiją, todėl čia pasidalinsiu jo ilgesne versija. Aš nepaprastai bijojau savo mamos, tačiau jeigu paklaustumėte manęs kodėl, negalėčiau atsakyti, bet sakykime, kad mūsų motinos-dukters santykiai geriausiu atveju buvo vienpusiai.
Aš nesusimąstydavau, kodėl leidžiu žmonėms save trypti. Turėjau baimių, kurių aiškiai nesupratau: bijojau kažko, kas gali nutikti, jeigu mamai pasakysiu, kad pavargau būti jos stumdoma. Ji turėjo tokį žiedą su deimantais, kurį buvo pasidariusi po to, kai mano tėvai išsiskyrė. Jis buvo padarytas iš deimantų, kurie buvo mano tėvo dovanotame vestuviniame žiede. Man jis patiko dėl sentimentalios vertės; kažkas, kas išliko po santuokos iširimo. Taip pat jis buvo ir gražus, ir mano mama buvo pažadėjusi, kad vieną dieną jį atiduos man.
Kai mano mama vedė dar kartą, vyliausi, kad ji žiedą atiduos man, bet vietoj to ji mosikavo juo man panosėje dar 16 metų. Aš apie tai daug negalvojau, bet vieną dieną pas ją apsilankiau ir mes sėdėdamos ant lovos žvalgėmės po jos papuošalų dėžutę. Ten buvo ir tas žiedas. Ji jau daug metų jo nebenešiojo, bet vis tiek nenorėjo jo man atiduoti. Aš jį pasimatavau; labai gražus žiedas ir jis man taip tiko. Po kelių minučių aš padėjau jį atgal į dėžutę, bet mama nepastebėjo. Ji ėmė pašėlusiai jo ieškoti. Ji išžiūrinėjo mano kišenes; spėju, norėjo pažiūrėti, ar slapta neįsikišau jo į kišenę, kai ji nematė. Ji ieškojo visur ant lovos ir ant grindų, o aš supratau, kad ji galvoja, jog žiedą paėmiau aš, todėl tik sėdėjau priblokšta ir nepratariau nė žodžio. Galiausiai ji pažvelgė į mane ir audringu balsu paklausė: „Darlene, kur MANO žiedas?“ Aš atsakiau, kad jis papuošalų dėžutėje. Net nespėjusi ten pažiūrėti, ji griežtai paklausė: „KUR?”
Tądien manyje kažkas pratrūko. Ji žinojo, kad aš to žiedo noriu, ir šituo mano noru prieš mane naudojosi, bet dabar ji buvo įsitikinusi, kad galiu jį paprasčiausiai pavogti! Aš buvau įsižeidusi, bet taip pat jaučiau ir pasibjaurėjimą. Ji neturėjo jokios priežasties manyti, kad galiu žiedą paprasčiausiai pasisavinti. Aš niekada nebuvau nieko panašaus padariusi! Suprasčiau, jeigu ji būtų norėjusi žiedą pasilikti sau dėl sentimentalios vertės, bet to, kad ji mane juo erzino, o po to apkaltino vagyste, buvo tiesiog per daug. Aš prisiekiau, kad niekada daugiau to žiedo nebenorėsiu.
Todėl buvo įdomu, kai ji po metų ar kelių man jį padovanojo gimtadienio proga. Kodėl ji nusprendė man jį padovanoti būtent tada? Aš buvau nusprendusi, kad jo nebenoriu. Ar galėjo būti taip, jog tas žiedas jai nebeturėjo prasmės ir ji nebegalėjo juo naudotis, kad mano atžvilgiu turėtų galios?
Tuomet aš jau buvau pradėjusi terapiją ir tai, ką mintyse vadinu „tikruoju gijimo procesu“. Pamenu, kaip atidariau dovanų dėžutę ir pirma mintis buvo: „VAJE, ji pagaliau man atidavė TĄ ŽIEDĄ!“ O kita mintis buvo tokia: „Tu man ką tik padovanojai vienintelį „daiktą“, kurio norėjau... Kuo tu dabar man mojuosi prieš nosį?“ Tam tikra prasme ši mintis reiškė, kad aš žinojau savo mamos motyvus, susijusius su šiuo žiedu.
Gavusi žiedą, jaučiausi keistai. Nors ir kelis mėnesius jį nešiojau, bet dabar man sunku tą daryti, nes jis man primena, kad daugybę metų leidausi būti kontroliuojama kitų. Jis man primena tai, kad mano pačios motina elgėsi su manimi taip, tarsi būčiau nereikšminga. Jis man primena, kad mamos iliuzijos, jog ji yra nuostabi ir mylinti motina, jai svarbesnės už mane! Turint naują, sveiką mąstymą, visa tai man skamba NETEISINGAI daugybe aspektų.
Nemanau, kad esmė buvo tik žiedas. Manau, žiedas buvo tik realios baimės simbolis, kuris reiškė, kad jeigu pasipriešinsiu savo motinai, tai ji pasitrauks iš mano gyvenimo, o didžiąją gyvenimo dalį buvau įsitikinusi, kad tokiomis pasekmėmis rizikuoti negaliu.
Tai yra tik vienas mažas pavyzdys, iliustruojantis mano gilesnes mintis ir baimes, susijusias su apleidimu. Tikiuosi, kad jums ši istorija yra kažkuo artima; galite pasidalinti ir savąja istorija.
Atidengianti po vieną kadrą,
Darlene Ouimet
Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje
Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai
Rekomendacijos:
Video asmenybės ribų tema
Kodėl mano mama jausdavo malonumą mane žemindama?
Kodėl mano pačios motina viešai sakydavo vyrams, kad jie gali su manimi permiegoti? Ji net yra sakiusi mano pusbroliui, kad jis gali su manimi miegoti, nes aš geriu kontraceptikus.
Kodėl suaugęs žmogus prieš vaiką naudoja seksualinę prievartą?
Kodėl mano mamos vaikinas atėjo į mano kambarį, kai buvau jauna paauglė, ir kodėl mano mama manimi netikėjo? Kodėl ji kaltino mane?
Kodėl mano mama mušdavo mane su diržu po to sakydavo, kad suras priežasčių, dėl ko iš tikrųjų galėčiau verkti?
Kodėl mano tėtis nieko nedarė, kad mane apsaugotų? Kodėl jis nepastebėdavo?
Kodėl mano mokytoja manęs nekentė ir kasdien man grasindavo, kol pradėjau jausti nervinį pykinimą, kai reikėdavo eiti į mokyklą? Kodėl mano tėvai manimi nepatikėjo, kai jiems tai papasakojau?
Dėkoju „Pakilimas iš duženų“ tinklaraščio skaitytojams už prisidėjimą prie šio įrašo savo klausimais:
„Kodėl bažnyčios vengia kalbėti apie seksualinį smurtą? Kodėl jos prigalvoja smurto prevencijų programų, bet neturi jokių programų, kurios padėtų nukentėjusiems?“
„Kodėl bažnyčioje tau sakoma, kad jeigu skaitysi savo Bibliją ir melsiesi, tai visi su patirtu smurtu susiję dalykai paprasčiausiai išnyks. Jie mano, kad žmogui nereikalingos jokios terapinės konsultacijos, kad tu turi paprasčiausiai apie tai negalvoti, pamiršti ir gyventi taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Kodėl taip yra?“
„Kodėl prisidėjusieji (tie, kas ignoruoja, leidžia ar net prisideda prie smurto arba gina smurtautoją) yra nebaudžiami seksualinio ar smurto tarp sutuoktinių atvejais. Galbūt daugiau žmonių prabiltų, jeigu būtų precedentas. Žinau, kad dauguma iš tų žmonių patys buvo arba yra smurto aukos, bet tai ne priežastis, kodėl jie neturėtų saugoti savo vaikų.“
„Kodėl kai kalbi apie tai, kad patyrei seksualinį smurtą, tu jautiesi tarsi pasakotum, jog buvai pagrobtas žalių ateivių? Žmonės į tave žiūri taip, tarsi būtum pasakęs kažką tokio, ką pasakyti galėtų tik visiškai kliedintis žmogus. IR kad drįsti juos pastatyti į tokią situaciją, kur jie turi į tai kažkaip reaguoti.“
Ir paskutinis klausimas su labai asmenišku komentaru:
„Kodėl seksualinis smurtas yra vienas niekingiausių nusikaltimų, bet dauguma smurtautojų niekada negauna maksimalios bausmės? Mano tėvą išleido anksčiau už gerą elgesį; aišku, kad jis elgėsi gerai! Kalėjimuose nėra vaikų, kuriuos būtų galima tvirkinti, todėl jis elgėsi gerai!“
Čia pateikta tik keletas „kodėl“ tipo klausimų, kurie kyla visiems, kas esame patyrę smurtą, skausmą ar kitokį nuvertinimą. Kai kurie „kodėl“ klausimai turi galimus atsakymus, bet ar tie atsakymai mums leidžia pasijausti geriau? Kai išgirstame apie tai, kad kai kuriems žmonės savi vaikai nerūpi ir kad jie žiūri tik savo savanaudiškų troškimų, tai prie visko, ką ir taip jaučiame, prisideda tik papildoma frustracija. Kai kurie klausimai atsakymų neturi, o kartais mes atsakymų į šiuos klausimus ieškome ne tik dėl to, kad labai norime sužinoti atsakymą, bet ir todėl, kad tikime, jog jį suradę galėsime viską pamiršti ir judėti pirmyn. Tačiau minutėlę apie tai pagalvokite.
Yra pavojus užstrigti ties „kodėl“ tipo klausimais. Mano aukos mentaliteto dalis buvo tai, kad visada stengdavausi suprasti kitus, o tai pereidavo į savo smurtautojų teisinimą. Pateisinimų gali būti tiek, kiek yra smurtautojų, bet ar iš tikrųjų tie pateisinimai padeda? Aš tamsoje šnibždėdavau, kad aš savo mamai iš tikrųjų rūpėjau, kad ji paprasčiausiai nesuprato. Aš patikindavau save, kad mano tėvas nežinojo, todėl nieko negalėjo padaryti, ir kad iš tikrųjų giliai viduje jis mane mylėjo tiek, kiek ir mano brolį, bet paprasčiausiai jam buvau neįdomi, nes buvau mergaitė; ir patikindavau save, kad visi tėvai tokie. Sakydavau sau, kad kai kurie mano smurtautojai buvo „nesąmoningumo būsenoje“ ir iš tikrųjų nesuvokė, ką daro. Aš gailėjau tų smurtaujančiųjų prieš moteris, su kuriais turėjau santykius, nes žinojau, kad jie taip pat yra patyrę smurtą, todėl iš tikrųjų yra nekalti. Galvojau, kad turiu pasistengti labiau juos „mylėti“ ir daryti taip, kaip jie nori, kad jie nustotų man kelti skausmą.
Kaip jau esu daug kartų sakiusi, buvau auginama ir auklėjama taip, kad tikėčiau, jog esu nuvertinama dėl to, kad nesu vertinga ir kad nenusipelnau nieko geriau. Palaipsniui buvau įtikinta, kad aš padariau kažką blogo, kad pati viską prisišaukiau. Bandžiau suprasti savo mamą ir jaučiau jai gailestį, todėl daugybę metų teisinau jos elgesį ir tokiu būdu leisdavau jai ir toliau su manimi taip elgtis. Maniau, kad radusi atsakymą į klausimą „kodėl“, rasiu įrodymų, kad jie iš tikrųjų mane mylėjo, o tada galėsiu juos pateisinti. Bet realybė buvo ta, kad tokiu būdu norėjau sau įrodyti, jog iš tikrųjų dėl visko kalta esu aš pati arba kad turiu rasti tą „esminį dalyką“, kad jie nustotų man kelti skausmą ir pradėtų mane priimti.
Kuriam laikui turėjau klausimų „kodėl“ atsisakyti. Turėjau, kad galėčiau gyti.
Šiandien vis dar turiu „kodėl“ tipo klausimų, bet taip pat žinau, kad kai kurie klausimai atsakymų neturi – ir svarbiausia, net jeigu atsakymas ir yra, jis nieko nekeičia. Atsakymai į šiuos klausimus nieko nepateisina ir man gyti nepadeda.
Darlene
Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje
Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai
Apie tai, KAIP ir KODĖL žmonės lygiuojasi į kitus, ypač į garsenybes, žvaigždes ar turtuolius, ir kodėl tai autentiškos pilnatvės ir laimės nesuteikia.
