Esu rašiusi apie tai, jog mane mokė, kad mano, kaip moters, vertė yra seksualumas ir kad laikui bėgant pradėjau tuo pradėjau tikėti. Šis neteisingas įsitikinimas sukėlė man daugybę problemų, kurias palaipsniui pradedu suvokti. Kaip ir daugelį kitų daugialypių įsitikinimų sistemų, įsitikinimą, kad mano vertė yra seksualumas, buvo labai sunku išnarplioti, ypač dėl to, jog jį įgįjau, kai buvau šešerių. Man augant, šis įsitikinimas buvo nuolat stiprinamas ir tapo priežastimi visų netinkamų, su seksualumu susijusių veiksmų, kurių sulaukiau iš kitų žmonių.
Augdami disfunkcionalioje šeimoje, mes iš būtinybės išsiugdome išlikti padedančias sistemas, kurios tampa mūsų įveikos metodais, padedančiais susitvarkyti su bevertiškumo, nesaugumo ir panašiais jausmais. Kiekvienas žmogus tai daro savaip, ir mūsų metodai gali būti labai panašūs, labai skirtingi arba tam tikra jų kombinacija. Kadangi šios sistemos išsivysto tam, kad mus apsaugotų, tai jas perprogramuoti yra labai sunku. Mūsų protas mus perspėja, kad savo mąstymo nekeistume, nes mes tvirtai įsitikinę, jog tie įveikos metodai mus saugo.
Įveikos metodai tampa tam tikra apsaugine zona. Kartais iš tiesų pasitaiko labai destruktyvių elgesio modelių, kurie, mūsų manymu, mus saugo ir kurių bijome atsisakyti, nes tikime, jog toks elgesys yra sprendimo dalis, pavyzdžiui, priklausomybių atveju. Depresija ir seksualus elgesys taip pat gali būti įveikos metodai. Šį tinklaraštį aš taip aistringai rašau tam, kad nušviesčiau tas kliūtis, kurios pasitaiko šiame kelyje; manau, kad viskas yra giliau nei tik įveikos metodas. Viskas prasideda nuo to, kaip mūsų įsitikinimų sistema susiformuoja. Iššūkis yra tai, kad mes turime labai daug įsitikinimų sistemų ir įveikos metodų, todėl išnarplioti reikia labai daug.
Kas dėl mano požiūrio į vyrus ir mano įsitikinimų sistemos apie savo seksualumą, aš tikėjau, kad mano galia, vertė ir net saugi egzistencija priklauso nuo vyrų; ne tik nuo vyrų, bet nuo vyrų, kurie manęs trokšta. Todėl problematiška buvo tai, jog bandydavau padaryti taip, kad vyrai manęs trokštų. Visa tai išardyti ir išanalizuoti buvo sudėtinga, nes egzistavo tiek daug įvairiausių įsitikinimų, baimių ir požiūrių. Pamenu, mokykloje buvo mokytojas, daug vyresnis vyras, kuris nešiojo moksliukiškus akinius ir segėdavo peteliškę, ir aš jo labai bijojau. Savo baimę aš įveikdavau nuolat žiūrėdama jam į akis ir šypsodamasi, kai jis bandydavo kažką aiškinti. Tai buvo mano būdas išmušti jį iš vėžių. Jis toli gražu nebuvo mokytojas, su kuriuo kuri nors mokytoja ar mokinė norėtų flirtuoti. Aš buvau tokia susipainiojusi, kad galvojau, jog būdama seksualiai patraukli aš įrodysiu savo vertę. Be to, galvojau, kad tai tam tikrose situacijose gali man suteikti saugumo. Jeigu aš jį seksualiai traukiu, tai jis ant manęs nerėks ir nepriekaištaus, jei kažko nesuprasiu. Jis mane „mėgs“. Nebuvo taip, kad galvočiau, jog „užsiėmimas seksu“ man suteiks saugumo, tai labiau buvo susiję su savo vertės nesuvokimu ir elgesiu, susijusiu su seksualumu. Galvojau, kad jeigu vyras manęs „trokšta“, tai esu saugesnė. Galvojau, kad tokiu atveju jis man bus švelnesnis. Aš buvau susipainiojusi tarp meilės ir sekso sąvokų. Šio mokytojo atveju, aš jo nebijojau seksualiai, aš bijojau jo nuotaikų, todėl išmušdavau jį iš vėžių savo seksualumu, nes buvau išmokusi, kad seksualumas yra išlikimo pagrindas.
Kaip galite numanyti, ši taktika kartais atsisukdavo prieš mane pačią.
Kadangi buvau patyrusi seksualinį smurtą, tai seksualumas man asocijavosi ir su baime, todėl jausdama vyrų baimę įjungdavau savo seksualinę energiją, galvodama, kad tai mane kažkaip apsaugos. Taip pasijusdavau turinti daugiau kontrolės ir tikėjau, kad svarbiausia – kontroliuoti. Kontrolės neturėjimas man asocijavosi su įvairiausia žala. Kai man buvo 19 metų, turėjau viršininką, kuriam buvo daugiau nei 40 metų, ir jis buvo vedęs. Aš jo bijojau ir mačiau jį kaip žmogų, mano atžvilgiu turintį galios (nuo jo priklauso mano darbas), todėl įjungiau savo žavesį; tai atsisuko prieš mane, nes jis nusprendė į mano flirtą atsakyti. Aš buvau taip įsitikinusi, jog dėl visko savo gyvenime esu kalta aš, kad tą akimirką sustingau taip pat, kaip tada, kai buvau vaikas. Aš sustingau ir disociavausi – atsijungiau nuo savęs ir nuo situacijos. (Dar vienas įveikos metodas.) Galite matyti, kad šis įveikos metodas yra neveiksmingas. Kai disociavausi, turėjau dar mažiau kontrolės ir mano darbas pakibo ant dar plonesnio plauko nei buvo iki tol.
Šios dvi istorijos iliustruoja du skirtingus to paties įveikos metodo aspektus, metodo, kuris kilo iš mano įsitikinimų sistemos, paremtos tuo, kad buvau mokoma, jog mano seksualumas yra mano vertė, tačiau aš taip pat seksualumo bijojau ir tikėjau, jog jis kaltas dėl mano turimų problemų. Kai pradėjau geriau suprasti, kaip susiformavo mano įsitikinimų sistema, galėjau išpainioti turimus įsitikinimus ir pakeisti juos tiesa, ir nustoti į situacijas reaguoti taip, kaip reaguodavau iki tol. Be to, nustojau savo vertę sieti su seksualumu ir supratau, kad sąvokas „saugumas“ ir „kontrolė“ suvokiau labai neteisingai. Kuo daugiau visa tai išpainioju, tuo mažiau man reikalingi įveikos metodai.
Bebaimiškai atskleidžianti tiesą!
Darlene Ouimet
-----
* Įveika (angl. coping) – psichologijoje vartojama sąvoka, reiškianti žmogaus elgesį, kurio siekiama įveikti, sumažinti ar pakelti patiriamą nerimą ir stresą. Žmonės yra įpratę kovoti su stresu įvairiausiais jiems pažįstamais destruktyviais bei į trumpalaikį streso sumažinimą orientuotais įveikos būdais, užuot orientavęsi į tikrąjį, ilgalaikį problemos sprendimą, kuris yra nepažįstamas, bauginantis, sudėtingas ir reikalauja pereiti tam tikrą pažintinį, emocinio adaptavimosi, pastangų bei ištvermės reikalaujantį etapą. (Vert. past.)
Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje
Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai
