Mokestis už paslaugą yra šaknys to, dėl ko terapinis procesas išlieka profesionalus. Atlygis už paslaugą ne tik leidžia terapeutui išgyventi pasaulyje, bet ir patvirtina jo savigarbą. Jis savo klientams duoda tai, ką turi savyje geriausia, o jie už tai atsilygina irgi duodami terapeutui kažką vertingo. Klientai, sumokantys tam tikrą pinigų sumą, kažką atiduoda – taigi, perka paslaugą. Jiems tai yra neįkainojama, nes kai terapijos metu kažkas pasidaro nemalonu (o jeigu procesas vyksta tinkamai, to išvengti neįmanoma), jie turi jaustis patogiai išreikšdami savo nemalonius jausmus – kurie neretai būna nukreipti į terapeutą – taip laisvai, kaip tik reikalinga. Šis žingsnis gali būti labai sudėtingas, jeigu klientai aiškiai nesuvokia, kad jie – ir niekas kitas – perka terapeuto paslaugas.

Kaip kad sąžiningi žmonės jaustųsi nepatogiai nurodinėdami padavėjui, jeigu žinotų, kad jis dirba už dyką, taip ir klientams sudėtinga išreikšti save visiškai atvirai – taigi, ir gyti – esant neprofesionalioje aplinkoje. Jeigu tai būtų netiesa, tai žmonės niekada neitų pas terapeutą, o vietoj to paprasčiausiai išsispręstų savo sudėtingas problemas ir sunkumus padedami draugų ar gyvenimo partnerių (darant prielaidą, jog šie artimieji būtų pakankamai nušvitę, kad iš tikrųjų galėtų padėti). Bet net ir labiausiai nušvitusios draugystės ar asmeninės partnerystės negalėtų pakelti tokio didžiulio intensyvumo. Jų netokia paskirtis.


Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai.