Nors ir turiu nemažai labai bjaurių smurto istorijų, vienas iš skaudžiausių mano vaikystės prisiminimų yra apie tai, kaip žaidžiau kitoje gatvės pusėje esančiame draugės name ir paskambinau namo paklausti, ar galiu pasilikti šiek tiek ilgiau. Atsiliepė mano tėvas ir leido, bet, spėju, nepasivargino apie tai pasakyti mano mamai. Kai grįžau namo, mano mama man taip stipriai trenkė per veidą, kad mano akiniai nuskriejo per visą kambarį ir atsitrenkė į sieną. Atsimenu jos akyse buvusį įniršį, kaip aš drįstu grįžti per vėlai! Buvau tokia šokiruota, kad ji paprasčiausiai užsimojo ir iš visų jėgų trenkė man per veidą, kai aš iš tikrųjų negrįžau per vėlai. Ji nedavė man nė sekundės pasiaiškinti, neatsimenu žodžių, atsimenu tik jos įtūžį. Pamenu, mano tėvas iš tikrųjų atrodė šokiruotas, o tai mane nustebino, nes visuomet atrodė, kad jis niekada nerodo jokių emocijų ir nesikiša į tai, kaip su manimi elgiasi mano mama, nors, geriau apie tai pagalvojus, nesu tikra, ar jis žinojo apie tai, kaip piktai ji su mumis, vaikais, elgiasi.

Atsimenu, kaip jis pasakė mamai, kad aš jam skambinau ir jis man leido pasilikti dar pusvalandį. Blogiausia buvo tai, kad viskas sukosi aplink mano tėvus, o ne apie mane. Jie ginčijosi. Niekas manęs neatsiprašė; mano mama į mane net nepažiūrėjo. Man – jokios paguodos. Buvau tiesiog palikta stovėti, verkianti, šokiruota ir vėliau jaučianti kaltę, kad išdrįsau sau jausti gailestį.

Mano mama savo įniršio epizodais dažnai man duodavo diržo, bet nė vienas iš tų mušimų nebuvo toks skaudus, kaip tas nepelnytas antausis per veidą. Nors ir buvau daug kartų patyrusi fizinę bausmę, niekada negalvodavau, ar ji pagrįsta, ar ne; visada žinojau, kad jos galiu sulaukti bet kada, bet šis kartas buvo kitoks, nes žinojau, kad jos nenusipelniau.

Pastaba apie šią istoriją: jeigu iš tikrųjų būčiau grįžusi per vėlai, tai būčiau ničnieko nepagalvojusi apie tai, kad man taip smarkiai trenkė; taigi, ar jos veiksmai būtų pateisinami, jeigu būčiau grįžusi per vėlai?

Atsimenu tik vieną įvykį, sukėlusį tiek nuoskaudos ir emocinio skausmo. Jis įvyko tada, kai mokiausi pirmoje klasėje ir pasiprašiau į tualetą, o mokytoja pasakė ne. Paprašiau dar kartą, ji atsakė ne. Kai ji ir trečią kartą atsakė ne, nebegalėjau susilaikyti ir prisisysiojau į kelnes. Vienas vaikas sušuko mokytojai: „Ponia Frost, Darlene prisisysiojo į kelnes.“ Visi sužiuro į mane – galvojau, kad mirsiu. Tada man leido nueiti į tualetą, ir galiausiai mokytoja ir krūva vaikų stovėdami prie tualeto durų bandė mane įtikinti iš ten išeiti, o mokytoja sakė: „Reikėjo pasakyti, kad skubu.“ Vienas vaikas atkartojo kiekvieną jos žodį: „Reikėjo pasakyti, kad skubu.“ Pamenu, kaip galvojau, kad „skubu“ šešiamečiui vaikui yra labai sudėtingas žodis. Tačiau šis mokytojos teiginys rodė, kad dėl šio įvykio kalta AŠ. Turėjau su taksi grįžti namo. (Mano mama privertė mane tą pačią popietę grįžti į mokyklą.)

Tik prieš kelias dienas supratau, kas bendro tarp šių dviejų įvykių. Ir nors jie visada atrodė tik smulki mano gyvenimo dalis, jie man stipriai įsiminė ir atrodė siaubingesni nei kai kurie kiti. Šios dvi istorijos, kurias laikau vienais skaudžiausių savo vaikystės įvykių, buvo vieninteliai du kartai, kai tuo metu supratau, kad nenusipelnau, jog su manimi taip elgtųsi. Tuos du kartus niekas negalėjo manęs įtikinti, kad aš padariau kažką negero. Nors mokytoja ir bandė įteigti, kad dėl ano įvykio esu kalta aš, bet žinojau, jog prašiausi tris kartus. Dauguma kitų atvejų, kai gyvenime patyriau smurtą, nebuvau tokia tikra, kad esu nekalta.

Žinoma, aš nenusipelniau JOKIO smurto, kurį patyriau, bet tie du atvejai buvo vieninteliai, kai buvau tuo tikra. Šis supratimas man padėjo suvokti, kaip dažnai būdavau įtikinama, kad dėl visko kalta aš pati.

Prakertanti rūke skyles
Darlene Ouimet


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.