Mano vyras dažniausiai sako, kad jis fizinio smurto nepatyrė, bet per pastaruosius kelerius metus jis prisipažino, kad buvo keli atvejai, kai jo tėvas iš tiesų prieš jį fiziškai smurtavo. Jis sutinka tai, kas jam nutiko, vadinti „smurtu“. Man visuomet stebino tai, kad iki tol jis nemanė, jog tai, kas jam nutiko, buvo smurtas. Iki tol tie įvykiai neatitiko jo žodžio „smurtas“ apibrėžimo.

Vieną kartą jis „iškrėtė dėžę alaus“, o tai reiškia, kad jis nusipirko dėžę alaus būdamas nepilnametis. Jis ėjo į mokyklos šokius ir per daug išgėrė, o jo dėdė išspyrė jį iš šokių. Kai jo tėvas apie tai sužinojo, tai tikrąja to žodžio prasme jį suspardė. Mano vyras manė, kad to nusipelnė. Na, priklausomai nuo jūsų pačių praeities, kai kurie žmonės gali įsivaizduoti, kodėl mano vyras galvojo, kad to nusipelnė, bet ar bausmė atitiko nusikaltimą? Ar kas nors turi teisę su kitu žmogumi taip elgtis? Šiandien egzistuoja įstatymai, draudžiantys tokius dalykus. Galiu beveik garantuoti, jog mano uošvis galvoja, kad jis, kaip tėvas, taip sumušdamas savo sūnų elgėsi teisingai – taip jį sumušdamas ir suspardydamas. Jeigu mano vyras būtų atėjęs iš už tvarto kampo ir pamatęs, kad jo tėvas taip spardo jo seserį, tai neabejotinai laikytų tai fiziniu smurtu, tačiau savo atveju jis nemanė, kad tai iš tikrųjų buvo smurtas.

Iš kur, po velnių, ateina įsitikinimas, kad mes iš tikrųjų nusipelnome, jog su mumis taip elgtųsi? Dar didesnė mįslė yra tai, kad girdėdami, kaip tokias istorijas mums pasakoja kiti, mes jaučiame pasipiktinimą. Mes bandome įtikinti kitą žmogų, kad tai, ką jis patyrė, buvo ar yra smurtas, bet nemanome to paties apie tai, kas nutiko mums patiems. Mes labai dažnai sau nesuteikiame patvirtinimo taip, kaip kad suteikiame patvirtinimą kitiems žmonėms. Mes nereaguojame į savo pačių gyvenimo įvykius taip, kaip reaguojame į kitų žmonių gyvenimo istorijas.

Kaip mes patikime, kad dėl to kalti mes ar kad to nusipelnėme? Aš supratau, kad toks įsitikinimas susiformuoja ne per naktį, bet per ilgą laiką. Kaip ir dauguma mūsų, aš laikui bėgant buvau pratinama priimti kitokias tam tikrų žodžių reikšmes. Mano vyras tikėjo, kad būti sumuštam taip žiauriai, kaip kad buvo sumuštas jis, buvo jo pelnyta bausmė. Jam tai buvo tiesa.

Būdami vaikais mes galime tikėti, kad jeigu mūsų tėvai yra mumis nusivylę, tai dėl to kalti mūsų trūkumai, ir tai mums tampa tiesa. Šalia vieno neteisingo apibrėžimo mums susiformuoja kiti neteisingi apibrėžimai. Tai – kaip melavimas: vienas melas turi būti pridengtas kitu, ir galiausiai mes turime neteisingą meilės apibrėžimą, mūsų pagarbos apibrėžimas yra klaidingas, todėl neturėtume stebėtis, kad mūsų smurto apibrėžimas taip pat iškrypsta, bet šie apibrėžimai mums tampa tiesa. Aš noriu jus padrąsinti pagalvoti apie tai, kas jums yra tiesa ir iš kur tai kilę. Motyvacija parašyti šį įrašą man kilo todėl, kad nepaprastai dažnai girdžiu, kaip žmonės gina tėvų smurtą.

Savo gijimo proceso metu aš turėjau suprasti, kas iš tikrųjų yra tiesa, kas apie mane iš tikrųjų yra tiesa; su kitų pagalba turėjau iš naujo sujungti laidus savo smegenyse, pakeisti turimus apibrėžimus tokių žodžių kaip smurtas, meilė, pagarba ir iš naujo būti sau savo tėvu ir motina, kad galėčiau augti pilnatvėje ir laisvėje.

Darlene Ouimet


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.