1) Santykių paskirtis 

Terapeuto. Terapeuto tikslas – padėti klientui stoti akistaton su jo užkastomis traumomis, atidengti aplink jas esančius užblokuotus jausmus, padėti jas išspręsti sielvartaujant, tinkamai priskirti kaltę, nutraukti besikartojančią išveiką* ir visa tai sujungti į visumą – ir taip augti nušvitimo* link. Klientas būtent už tai terapeutui ir moka, o šis mokestis subalansuoja santykių svarstykles. Jeigu terapeutas iš savo kliento nori kažko daugiau, jis, kaip terapeutas, patiria nesėkmę ir kliento evoliucijoje tampa regresyvia jėga.

Kliento. Kliento tikslas – bet kokia kaina augti. Jis moka už teisę šiuose santykiuose būti visiškai savanaudžiu – ir taip atrasti, kas yra sveikas „aš“. Jis naudojasi terapeutu kaip įrankiu, kad pasiektų savo tikslą. Terapijoje klientas gali saugiai išreikšti ir ištyrinėti savo giliausias tiesas ir tamsiausius sielvarto ir įniršio požemius – ir tą padaryti be baimės ir nepatirdamas atstūmimo. Klientui nereikia stengtis laimėti terapeuto meilės, nes ta meilė – tikra PUOSELĖJIMO meilė – automatiškai yra terapinio proceso dalis. Jeigu ši meilė nėra terapinio proceso dalis, vadinasi klientas nerado pakankamai brandaus terapeuto.

Draugystės. Draugystė yra abipusiškai naudingas savanaudiškumas. Nors ir tokiuose santykiuose abu nariai puoselėja savo paties kelią nušvitimo link, santykių varomoji jėga yra laisva valia siūlomas ir laisva valia priimamas abipusis palaikymas ir supratingumas. Tokiuose santykiuose nei vienas narys neskiria kitam daugiau energijos nei pats iš kito gauna. Šis balansas, dėl kurio abipusiškai sutarta, ir yra tai, kas suteikia draugystei grožį ir tvirtumą. Tačiau jeigu šiuose santykiuose abu nariai nėra atsidavę savo asmeninei tiesos paieškai, tai šie santykiai nėra tikra draugystė. Tuomet tai yra santykiai, kurių dalinis tikslas yra abipusė apgaulė.

 2) Asmeninės ribos ir pagarba 

Terapeuto. Terapeutas besąlygiškai gerbia kliento tikrojo „aš“* ribas, bet tuo pat metu stengiasi gerbti tiek nedaug kliento netikrojo „aš“* ribų, kiek klientas pajėgia emociškai toleruoti. Kad tą padarytų, terapeutas turi sąmoningai suvokti savo paties tikrojo „aš“ ribas ir greitai bei tiksliai jas apsibrėžti. Ten, kur terapeutas aiškiai savo paties tikrojo „aš“ ribų neapsibrėžia, jam nepavyks tinkamai gerbti kliento asmenybės ribų ir jam nepavyks klientui suteikti terapinio santykio.

Kliento. Nors ir klientas privalo gebėti laikytis pagrindinių pagarbos taisyklių (gerbti terapijos laiką, gerbti susitarimą dėl užmokesčio, terapeuto atžvilgiu nesielgti agresyviai ir t. t.), bet jis neprivalo rodyti daugiau pagarbos nei apibrėžta šiose bazinėse taisyklėse. Jo darbas yra išmokti gerbti savo paties asmenybės ribas ir tokiu būdu rodyti pagarbą sau. Tą pasiekti jis gali nusimesdamas šarvus ir išgyvendamas skausmingą gijimo* procesą, kuris kartais apima terapeuto ribų negerbimą taip, kaip kad klientas pats buvo negerbiamas, kai buvo vaikas. Jeigu klientas nebūtų iš savo tėvų patyręs nepagarbos, tai jis niekuomet nebūtų patyręs traumų, jam niekada nebūtų susiformavęs netikrasis „aš“ kaip reakcija į patirtas traumas ir jis niekada nebūtų išmokęs negerbti kitų. Gydamas jis atras, kas yra iš tikrųjų, ir dėl to spontaniškai taps pagarbesnis sau – o tada savo ruožtu ir kitiems – įskaitant ir terapeutą.

Draugystės. Draugaujant suprantama, kad šiuose santykiuose abu nariai yra asmeniškai atsakingi už savo paties augimą – ne už kito žmogaus augimą. Todėl draugystė paremta bendra abiejų narių pagarba, gerbiant kito žmogaus tikrąjį „aš“ – taip pat ir netikrąjį „aš“. Pradurti savo draugo netikrąjį „aš“ priimtina tik vienu atveju – ginant savo tikrąjį „aš“. Ir jeigu šis draugas nesupranta, kad jis praduria savo artimo tikrąjį „aš“ – ir nepakeičia savo elgesio, kad tai nebepasikartotų – tai šis žmogus nėra draugas.

3) Asmeniški klausimai 

Terapeuto. Terapeutas labai stengiasi užduoti pačius giliausius ir asmeniškiausius (dažnai netgi, atrodytų, landžius) klausimus, kad padėtų klientui patyrinėti ir atidengti jo patologiško elgesio pamatus. Bet terapeutas neužduoda klausimų, kurie nepadėtų klientui augti. Jeigu jis klausia asmeniškų klausimų, kad patenkintų savo poreikius – net paprasčiausiai iš smalsumo – jis nesielgia kaip terapeutas.

Kliento. Klientas gali terapeuto klausti visko, ko tik nori (nesvarbu, ar klausimas asmeninis, ar koks kitoks) ir dėl kokių tik nori priežasčių. Tai jo teisė. Būtent terapeuto darbas yra pasverti, ar tinkama į tuos klausimus atsakyti (net į asmeniškus klausimus), žiūrint iš tos prizmės, kas klientui padėtų optimaliai augti. Kartais tai reiškia, kad net į labai asmeniškus geriau atsakyti, o kartais tai reiškia, kad geriau neatsakyti. Bet kuriuo atveju šis procesas gali sukelti nepaprastai daug frustracijos ir nepatogumo ir terapeutui, ir klientui, bet augimo proceso metu komfortas paaukojamas. Jeigu terapeutas negali toleruoti tokios frustracijos, tai jis netinkamas būti terapeutu. O jeigu klientas negali toleruoti tokios frustracijos, jis iš tikrųjų nenori augti.

Draugystės. Priimtina, kad draugas klaustų bet kokių asmeniškų dalykų savo asmeninio augimo labui, bet tik tada, jei išlaikoma pagarba subtiliai santykių pusiausvyrai. Tai reikalauja daug kantrybės, sąmoningumo ir tinkamo savęs vertinimo iš abiejų draugų pusės. Ir priešingai, retai priimtina, kad draugas klaustų (ar pageidautų) klausimo, kurio tikslas – skatinti kitą augti ir tyrinėti. Toks klausimas yra terapinis ir draugystėje jam nevieta.

Vartojamos sąvokos, suformuluotos remiantis Daniel Macklerio esė, knygomis, garsine medžiaga ir pokalbiais su juo pačiu:

Nušvitimas (angl. enlightenment) – būsena, kai žmogus sąmoningai visiškai supranta savo tikrąsias emocijas ir yra išsigydęs bei įsisąmoninęs savo praeitį ir patirtas traumas; kai žmogus yra savo tikrojo „aš“ būsenoje; psichologinis ir emocinis sveikumas. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Tikrasis „aš“ (angl. true self) – tai, kas mes esame iš tikrųjų, remiantis savo tikrojo, neužgniaužto vidinio pasaulio sąmoningu suvokimu ir ryšiu su juo. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Netikrasis „aš“ (angl. false self) – 1) klaidingas savęs suvokimas, kurį turi nenušvitęs žmogus; 2) ta mūsų dalis, kuri yra taip giliai po neįsisąmonintomis traumomis, kad nežino, kas mes iš tikrųjų esame ir kas mus motyvuoja elgtis taip, kaip elgiamės – tačiau sąmoningai nematanti mūsų pasimetimo ar klaidingo savęs suvokimo; 3) žmogaus asmenybė, paremta ne nušvitusiu ryšiu su savimi, bet susitapatinimu su savo traumuotomis asmenybės dalimis ir su savo traumuotojais; 4) vaidmuo, o ne tikroji asmenybė.

Gijimas (angl. healing) – susijungimas su savo praeities traumomis, sielvartavimas dėl jų ir jų integravimas į savo asmenybę, tokiu būdu pasiekiant nušvitimo  (t. y. psichologinio ir emocinio sveikumo) stadiją.

Kitos sąvokos: 

Išveika (angl. acting out) – psichologinė sąvoka, kuria apibūdinamas veiksmas, kuriuo individas išreiškia arba kartoja nesąmoningas fantazijas, geismus ar psichikos konfliktus. Tokiems veiksmams apskritai būdingas impulsyvumas ta prasme, kad jie nesiderina su normalia individo elgsena.

Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai.