„Dėl vaikystėje patirto smurto jaučiamės taip, lyg kažkas privalėtų mums atlyginti dėl skriaudos patirtą žalą; jeigu to lauksime visą gyvenimą, galime niekada negauti to, ko mums reikia. Vietoj to, mes pasirenkame priimti mintį, kad nuo dabar už pasirūpinimą savimi esame atsakingi mes patys.“ – Maureen Brady „Beyond Survival“

Šiandien, Motinos dieną, aš įvertinu save – įvertinu tai, kad pastaruosius 4–5 metus buvau sau mama, kokios man reikėjo.

Kai galiausiai nusprendžiau savo mamai nebenusileisti, ji nuo manęs nusisuko. Nors ir žinojau, kad mano mama pati turėjo sudėtingą vaikystę ir gyveno sunkų gyvenimą, negalėjau jai leisti ir toliau tai išlieti ant manęs. Ji turėjo tokią pačią progą ieškoti pagalbos kaip ir aš. Ji nusprendė su manimi neturėti santykių, nes aš pasakiau, kad nebenešiu santykių naštos ant savo pečių. Aš neleisiu jai su manimi kalbėti agresyviai ar kaltinti mane dėl smurto, kurį patyriau iš jos vaikino. Nors ir savo mamai linkiu visko, kas geriausia, šią Motinos dieną švenčiu tai, kad nebeleidžiu kitiems žmonėms manęs nuvertinti ar apibrėžti mano vertės, ir tai, kad esu pergalės prieš sudėtingą praeitį pavyzdys.

Net ir būdama suaugusi ir pati turėdama vaikų norėjau būti pateisinta. Norėjau patvirtinimo ir pripažinimo, kad patirto smurto neišsigalvojau. Norėjau, kad kas nors manęs atsiprašytų. Norėjau, kad kas nors pasakytų man, jog nenusipelniau, jog su manimi būtų elgiamasi taip nuvertinančiai. Norėjau, jog kas nors patikintų, kad esu verta meilės, kad nepadariau nieko blogo, kad esu dėl to nekalta ir kad nebuvau išprotėjusi ar savanaudė, kai jaučiausi, jog niekam nerūpiu.

Man sakydavo, kad esu istorijų pasakotoja, mergaitė, šaukianti „Vilkas!“, buvau mokoma abejoti savo prisiminimais ir ne visada buvau tikra, kas man yra įvykę, o ką susapnavau. Mačiau miglą, o ten, kur buvo dar sunkiau atsiminti, kas yra tikra, o kas įsivaizduota, išmokau nejausti ryšio su savo kūnu.

Bet suaugusi, daugybę metų pragyvenusi disociacijos, depresijos bei sunkumų pilname pasaulyje ir terapijoje jausdama saugumą, pradėjau į savo vaikystę žiūrėti kitu kampu. Pradėjau matyti, kas iš tikrųjų nutiko ir kur jie buvo neteisūs, ir pradėjau save atstatinėti.

Vis dar norėjau pripažinimo ir patvirtinimo, ypač iš savo tėvų. Maniau, kad jeigu tik mano mama ateitų prie manęs ir pasakytų, jog supranta kokią žalą man padarė manimi netikėdama ir manęs neapsaugodama, ir jeigu ji pripažintų, kad ji mane pastatydavo į labai pavojingą padėtį, ir jeigu ji pasakytu man, kaip smarkiai ji gailisi, NET jeigu ji pasakytų: „Bet aš buvau tokia ligota“... Maniau, kad tai viską pakeistų ir kad mano gyvenimas iškart pagerėtų.

Įvyko keletas dalykų. Pirmiausia, išmokau pati sau suteikti patvirtinimą. Išmokau tikėti savimi bei savo tiesa, ir žinoti, kad to, ką patyriau, neišsigalvojau. Pradėjau taisyti turimus neteisingus įsitikinimus; išardžiau juos ir pažvelgiau į juos lyg pro naują prizmę. Pradėjau matyti savo branduolį – tikrąją save, išmokau įvertinti, kas viduje esu iš tikrųjų, ir pradėjau sau patikti.

Kai į šį procesą žiūriu šiandien, suprantu, kad jeigu mano mama būtų dėjusi daug pastangų, kad man atlygintų žalą ir atsiprašytų už save, jog sugadino man vaikystę ir už visus melus, kuriais apie save turėjau tikėti visus tuos metus; ir jeigu mano tėvas būtų supratęs, kad manimi nesirūpino, kad manimi, kaip asmenybe, niekada nesidomėjo, ir jeigu jis būtų man parodęs, jog nuoširdžiai supranta, kaip visa tai mane paveikė, – šiandien aš žinau, kad visa tai iš esmės nieko nebūtų pakeitę. Vaikystėje išmokti senieji įsitikinimai, esantys mano asmenybės šerdyje, vis tiek būtų gyvi. Susiformavusi neteisinga įsitikinimų sistema, kuri ir yra visų mano problemų pamatas, vis tiek liktų nepaliesta. Būčiau buvusi laiminga gal mėnesį, o tada vėl būtų atslinkusi senoji depresija; balsai, šnibždantys, kad aš apsimetėlė vis dar būtų su manimi; asmenybės problemos ir baimės nebūtų išgydytos. Visa tai padeda man suprasti, kad laidų smegenyse sujungimas per naują, kuo užsiėmiau padedama savo terapeuto, neabejotinai buvo būtinas, kad tapčiau SAVIMI!

Laimingos Motinos dienos – visoms skaitančioms mamoms ir tiems iš mūsų, kurie yra savo pačių tėvai! (Tai apima ir vyrus!)

Darlene Ouimet


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.