Šis kelias paslaptingas

Jeigu nesate naujas šio tinklaraščio skaitytojas, tai turbūt jau supratote, kad ne visada gyvenau laimingai ir laisvai. Daugybę metų troškau mirties. Labai stengiausi pakeisti savo gyvenimą, pakeisti savo jausmus ir paprasčiausiai „nebekreipti į tai dėmesio“. Nesupratau, kas, po velnių, man negerai, bet žinojau, kad kažkas negerai. Bandžiau viską, kas, pasak žmonių, galėtų padėti, ir galiu nuoširdžiai pasakyti, kad iš tikrųjų labai troškau gyventi be savo praeities naštos, kuri visą laiką tempė mane žemyn. Bet niekada nepavykdavo būti laiminga ir patenkinta ilgą laiką.

Per tuos metus padariau tam tikrą progresą su kai kurių sutiktų žmonių pagalba ir vietose, kuriose ieškojau pagalbos. Kai kurios knygos man suteikė vilties, kai kurie seminarai trumpam prablaškydavo. Aš nemenkinu savo bandytų metodų – tiesiog nei vieno iš jų nepakako. Pagerėjimas niekada neatrodė išbaigtas. Vis dar jutau tuštumą; ši manyje buvusi bedugnė niekaip neprisipildydavo. Jutau tokį neramumą ir norą gyventi kažkaip geriau, atrasti ir pažinti save, atrasti savo gyvenimo prasmę. Troškau išsilaisvinti iš savo depresijos, kuri mane užklupo netikėtai, tačiau buvo pastovi. Paprasčiausiai norėjau, kad man viskas būtų gerai, o ne kad būčiau pasimetusi, palaužta, išsekusi ir atitrūkusi.

Vieną dieną pajutau naują viltį sėdėdama priešais naują terapeutą ir pasakodama apie manyje esantį beviltiškumą. Savo įvadinės sesijos metu pasakojau jam, kad gyvenu geriausią gyvenimą, turiu nuostabiausią vyrą, tris puikius vaikus ir gyvenu savo svajonių gyvenimą didžiulėje fermoje-rančoje jodinėdama ant nuosavo žirgo, bet dėl kažkokios priežasties nematau prasmės gyventi. Maniau, kad mano šeimai bus geriau be manęs. Buvau pavargusi, jaučiau frustraciją ir išgyvenau trečiąjį rimtą depresijos periodą per pastaruosius 5 metus. Paskutinės dvi depresijos tęsėsi po maždaug 2 metus kiekviena. Antidepresantų nepaprastai bijojau, nes paskutinį kartą nustojusi juos vartoti patyriau siaubingą pašalinį poveikį. Paskutinis neapverstas akmuo, kurį žinojau, buvo tai, kad nebandžiau savo disociatyvaus asmenybės sutrikimo, diagnozuoto, kai man buvo maždaug 25 metai, gydyti terapija iki galo. Nusprendžiau pabandyti dar vieną, paskutinį kartą.

Šio terapeuto naudojamuose metoduose pastebėjau vieną labai nežymų spindulėlį. Jis ne tik manęs klausėsi, jis į mane reagavo. Jis susiraukė, kai paklausiau jo: „Ar normalu, kad mama kištų liežuvį į savo devynmetės dukros burną?“ Jis mane patikino, kad tai „nenormalu“, ir tą akimirką supratau, jog ši terapija bus kitokia. Ne dėl to, ką jis pasakė, bet dėl to, kad jis susiraukė. Kiti terapeutai niekada į šį klausimą nereaguodavo. Vėliau supratau, kad šis klausimas buvo mano „bandomasis klausimas“, ir aš nepasakosiu visko, jeigu nesuprasiu, ar terapeutas mano, jog tai – nieko tokio, ar supranta, kad tai, kas mano nutiko iš tikrųjų buvo negerai. Juk mane augino taip, kad tikėčiau, jog mano gyvenimas ir vaikystė buvo geresnė nei daugumos.

Būtent tas vilties spindulėlis padėjo man lankyti terapiją savaitę po savaitės, išdrėbti pačias sudėtingiausias savo gyvenimo istorijas, ir gauti patvirtinimą iš terapeuto, kuris kartais net apsiašarodavo. Jis parodė savo pasibjaurėjimą dalykais, kuriuos man teko patirti. Jis patikino mane, kad aš dėl to nekalta, o tada padėjo suprasti, kodėl aš dėl to nekalta. Tai buvo mano pakilimo iš duženų pradžia, kuri vedė į visavertį gyvenimą ir nuostabią psichinę sveikatą, viršijančius viską, ko tik galėjau tikėtis.

Besimėgaujanti visaverčiu gyvenimu,
Darlene Ouimet


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.