Visas žemiau esantis tekstas yra ištrauka-citata iš Alice Miller knygos „Kūno maištas“ (Die Revolte des Körpers), lietuviško vertimo 20–22 psl.








-----
Tyrimo grupė San Diege apklausė 17 000 žmonių, kurių amžiaus vidurkis buvo penkiasdešimt septyneri metai. Jie teiravosi, kokia buvo jų vaikystė ir kokiomis ligomis gyvenime jie sirgo. Paaiškėjo, kad skriausti vaikai daug daugiau sirgo sunkiomis ligomis negu žmonės, vaikystėje nepatyrę smurto, netgi mušimo auklėjant. Šiems vėliau gyvenime neteko skųstis ligomis. Trumpas straipsnis vadinosi Kaip iš aukso padaryti šviną, ir autorius, man atsiuntęs straipsnį, prirašė komentarą: „Rezultatai nekeliantys abejonių, tačiau slapti, neskelbiami.“

Kodėl slapti? Nes jų negalima viešinti, antraip tėvams būtų iškelti kaltinimai, o mūsų visuomenėje tai vis dar draudžiama – tiesą sakant, dabar dar griežčiau. Taip yra dėl to, kad specialistai vis tvirčiau laikosi nuomonės, jog suaugėlių dvasinės kančios susijusios su genetiniu paveldu, o ne su konkrečiomis jiems padarytomis skriaudomis ir tėvų aplaidumu vaikystėje. Net ir daug atskleidžiantys aštunto dešimtmečio šizofrenikų vaikystės tyrimai buvo spausdinami tik specialistams skirtuose žurnaluose ir nepasiekė plačiosios visuomenės. Fundamentalizmo remiamas tikėjimas genetika triumfuoja toliau.

Šį aspektą savo knygoje They F*** You Up (Jie tave išdulkino) (2003) nagrinėja Didžiojoje Britanijoje itin gerbiamas klinikos psichologas Oliveris Jamesas. Nors jo tyrimas apskritai palieka prieštaringą įspūdį, nes autorius išsigąsta savo išvadų ir net kategoriškai perspėja nesuversti tėvams atsakomybės dėl vaikų kančių, vis dėlto tyrimų rezultatais įrodo, kad genetiniai veiksniai labai mažai lemia psichikos ligų atsiradimą.

Psichoterapijoje taip pat dažnai vengiama vaikystės temos (plg. Miller, 2001). Iš pradžių klientai skatinami įsilesti stiprias emocijas, bet emocijoms pabudus paprastai iškyla išstumti vaikystės prisiminimai – pirmaisiais gyvenimo metais patirtų prievartos, išnaudojimo, pažeminimų ir įžeidimų prisiminimai – ir psichoterapeutams dažnai tampa per sunku. Jie neišmano, kaip su tuo elgtis, nes patys šio kelio nėra nuėję. Tai atlikusių psichoterapeutų reta, taigi dauguma klientams siūlo tą patį netikusį auklėjimą, tą pačią moralę, nuo kurios jie andai susirgo.

Kūnas šios moralės visiškai nesupranta, jis neišmano, ką daryti su ketvirtuoju Dievo įsakymu, jo, kitaip nei proto, neapgausi žodžiais. Kūnas sergi mūsų tiesą, jis nešiojasi savyje viso gyvenimo patirtį ir rūpinasi, kad mes galėtume gyventi su fiziologine savo tiesa. Pasitelkęs simptomus jis mus verčia protu pripažinti tiesą, kad sklandžiai bendrautume su savyje gyvenančiu kadaise niekintu ir žemintu vaiku.
-----