Žiūrint iš šeimos sistemos perspektyvos, didžiausias nusikaltimas, kokį tik gali vaikas padaryti, tai jausti ir išreikšti pagrįstą neapykantą savo tėvams. Jis gali juos mylėti kiek tik nori, bet jeigu jis monetą apverčia, tai patenka į didžiulę bėdą. Bausmė – šeima jį atstumia, net išmeta, o joks vaikas to ištverti negali. Tai jį nužudytų. Todėl jis yra priverstas savo pyktį nukreipti kažkur kitur – kažkur saugiau.

Galbūt jis savo pyktį visiškai užkasa ir tampa emociškai apmiręs. Tėvai myli apmirusius vaikus ir užklijuoja jiems etiketę „drovus“ ar, „tylus“, ar „užsidaręs“ – ar netgi „protiškai atsilikęs“. Labai dažnai tėvai sulaukia pagalbos iš psichiatrų visuomenės ir girdo vaikus vaistais, kurie juos tokiais ir padaro.

Galbūt jis gali savo pyktį netiesiogiai išreikšti per priklausomybę. Tėvams tai taip pat patinka, jeigu tik šis destruktyvumas neteka ant jų tiesiogiai.

Ir jeigu jo šeima yra primityvi, – žiauriausios ir labiausiai nesirūpinančios šeimos visada tokios ir yra, – tai tuomet galbūt jis nirš ant lengvo ir priimtino taikinio: ant kitų rasių. Tą daryti galima dar lengviau, jeigu kitos rasės – nesvarbu, baltieji, juodaodžiai ar bet kokia kita rasė – iš tikrųjų pasižymi akivaizdžiomis problemomis, prietarais, trūkumais ir psichikos sutrikimais, kurie yra įsiūti į jų visuomenės struktūrą ir kultūrą.

Be abejo, jis gali rinktis iš visos paletės kitokių prietarų nei tik rasizmas, ir visi jie turi savų pranašumų. Seksizmas tinka išreikšti neapykantą priešingos lyties tėvui – ir vienybę su tos pačios lyties tėvu. Homofobija visuomet suteikia saugumo tiems, kurie nesijaučia saugiai dėl savo pačių seksualinės orientacijos, ir homofobijai dažniausiai pritaria abiejų lyčių tėvai. Šiandieniniame pasaulyje populiarus patriotizmas, ypač tarp tų žmonių, kurie niekada nėra keliavę toliau savo pačių kiemo. O renkantis religinį fundamentalizmą, bent jau Dievas – t. y. pačios nebrandžiausios, baisiausios ar labiausiai idealizuojamos tavo tėvų asmenybės dalys – visada tavo pusėje, o tavo priešai gali degti pragare.

Tačiau tie, kurie tiki, kad jų priešai degs pragare, nesupranta šių dalykų: (1) po mirties nėra dangaus ar pragaro, ir (2) jeigu savo vaikystės traumų nesisprendi sielvartaudamas ir sveikdamas, tai jau esi pragare ir liksi ten visą savo egzistenciją.

Tikras ryšys su savimi susijęs su tavo asmenybę. Tavo odos spalva visiškai nesvarbi.


Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai.