Psichikos sveikatos simbolis

Neseniai baigiau didelį projektą: sutranskribuoti (t. y. informaciją iš garsinio formato užrašyti tekstu) daugiau nei 70 maždaug pusės valandos interviu su 7–12 metų amžiaus vaikais apie jų santykius su šeimos nariais ir apie įvairius išgyvenimus, daugiausia apie ryšį su tėvais ir apie smurtą, kurį vaikai galimai patiria ar yra patyrę. Keletas vaikų buvo iš vaikų namų, tačiau dauguma buvo iš „normalių“ (t. y. įprastinių) šeimų. Kadangi šį projektą užsakęs klientas manęs prašė išlaikyti konfidencialumą, tai detaliai apie konkrečius pavyzdžius nekalbėsiu, bet norėčiau pateikti nedidelę apžvalgą. Tai nebus kažkokia konkrečiais skaičiais paremta „mokslinė studija“, bet tiesiog mano bendros mintys ir išvados.

Pirmiausia, šie interviu patvirtino mano jau labai seniai turimą logika ir įrodymais grįstą įsitikinimą, kad šiandieninėje visuomenėje smurtas prieš vaikus yra nepaprastai dažnas ir pasireiškiantis galybe įvairiausių formų. Be to, šiandieninė visuomenė – įskaitant „psichologiškai išsilavinusį sluoksnį“: psichologus, psichiatrus, socialinius darbuotojus, medicinos daktarus ir t. t. – daugumos šių smurto formų net neidentifikuoja kaip tokių ir apskritai nelabai suvokia, kas iš tikrųjų yra psichikos sveikata. Kaip minėjau ankstesniuose savo straipsniuose, smurtą prieš vaikus ir psichologiškai luošus suaugusiuosius matau visur ir visą laiką. Kadangi labai daug laiko skyriau psichologiniam darbui su savimi ir su kitais žmonėmis, tai vaikus suprantu labiau ir jiems empatijos jaučiu daugiau nei dauguma žmonių.

Turint tai omenyje, mano smurto apibrėžimas gali būti kiek kitoks nei daugumos žmonių. Mano, tikiuosi, objektyvus, smurto apibrėžimas yra toks: kai vaiko tikrasis „aš“ dėl tiesioginės ar netiesioginės kitų žmonių kaltės patiria žalą, – fizinę, seksualinę, psichologinę, emocinę, – tai prieš jį yra smurtaujama. Šį apibrėžimą taikant logiškai ir nuosekliai, smurtas prieš vaikus – ar jo padariniai – matyti visur. Bet netgi vartojant labiau įprastą smurto prieš vaikus suvokimą (fizinė jėga, seksualinė agresija, didžiulis nesirūpinimas ar apleidimas ir pan. yra vaikui žalinga), aplink galima matyti daugybę smurto prieš vaikus atvejų ar smurto prieš vaikus produktų.

Interviu, kuriuos sutranskribavau, davę vaikai patyrė (ir greičiausiai dauguma tebepatiria) daugybę įvairiausio smurto. Tad toliau pateiksiu savo apibendrinančias mintis apie tai, kas buvo išsakyta šių interviu metu.

- Rėkimas buvo labai dažnas, beveik be išimčių. Beveik visi vaikai sakė, kad tėvai ant jų rėkia (ar rėkė), kai jie elgiasi taip, kaip tėvams nepatinka. Net jeigu vaikas yra sužeistas, kartais iš tėvų sulaukia ne empatijos, bet barimo už tai, kad susižeidė ar buvo sužeistas.

- Nesirūpinimas buvo beveik be išimčių. Visi vaikai akivaizdžiai gavo / gauna nepakankamai dėmesio, o kai kuriais atvejais yra atvirai atstumti ar apleisti.

- Mušimas ar kitokios fizinės jėgos naudojimas buvo gana dažnas. Nemažai vaikų įvardijo, kad juos muša / yra mušę. Be to, kai kuriais atvejais vaikai tą įvardijo vartodami išmoktus eufemizmus ar kitokias minimizacijos taktikas („davė beržinės košės“, „pliaukštelėjo“ ir pan.)

- Kognityvinis disonansas buvo gana dažnas. „Mano mama / tėtis mane mušė“, o vėliau: „ne, niekas gerokai vyresnis už mane nėra manęs sumušęs ar sužeidęs.“

- Nesuvokimas, kodėl yra baudžiama(s), pasitaikė gana dažnai. Nemažai vaikų sakėsi nesuprantantys, kodėl tam tikrose situacijose juos baudė.

- Stokholmo sindromas buvo labai dažnas, beveik be išimčių. „Mane nubaudė pagrįstai / mano tėvai [ar kiti galios turintys asmenys] yra teisūs / aš buvau bloga(s) / buvau nubausta(s) savo pačios labui.“ Kai kurie vaikai pateikė ilgus patirto smurto paaiškinimus ir pateisinimus.

- Amnezija ar baimė kalbėti apie skausmingus išgyvenimus pasitaikė dažnai. „Neatsimenu.“ Arba: „Nenoriu apie tai kalbėti.“

- Juokimasis iš skausmingų dalykų nebuvo ypač dažnas, bet to buvo. Kai kurie vaikai kalbėdami apie skausmingus savo ar kitų žmonių išgyvenimus juokėsi. Asmeniškai aš šį reiškinį matau labai dažnai. Juokas kalbant apie skausmingus dalykus žymi arba emocinį atitrūkimą, arba empatijos stoką, arba gynybos mechanizmą, saugantį nuo potencialiai neempatiško pašnekovo.

- Negebėjimas mąstyti racionaliai ir sklandžiai reikšti mintis pasitaikė beveik be išimčių.

- Prastas asmenybės vystymasis pasitaikė beveik be išimčių.

- Sutrikęs emocinis augimas ir sąmoningumo stoka pasitaikė beveik be išimčių. Beveik visi vaikai buvo sunkiai sutraumuoti, disociavęsi, praradę ryšį su savo tikrosiomis emocijomis, poreikiais, talentais ir išgyvenimais.

- Klaidingas sveikų tėvų-vaiko santykių suvokimas pasitaikė be išimčių. Ši išvada padaryta remiantis bendru vaizdu, bet konkretus pavyzdys galėtų būti toks: „Mano santykiai su mama / tėčiu yra geri, kai ji(s) man visko nuperka arba kai aš klausau.“ Be to, be išimčių buvo leista suprasti, kad vaikai turi tėvams paklusti ir abejoti jų autoritetu neturi teisės. Už paklusnumą tėvams vaikai yra apdovanojami, o už nepaklusnumą yra baudžiami (apdovanojimo ir bausmės metodas, kuris yra neefektyvus ir visokeriopai žalingas).

- Klaidingas moralės suvokimas pasitaikė be išimčių. Paklusnumas galios turinčiam asmeniui (tėvams, seneliams, mokytojams, vyresniesiems ir pan.) laikomas „geru elgesiu“; nepaklusnumas laikomas „blogu elgesiu“. Tuo remdamiesi kai kurie vaikai kalbėdami apie save atvirai sau klijavo „gero“ ar „blogo“ vaiko etiketę.

- Nepaprastai daug streso keliantis mokyklos gyvenimas pasitaikė beveik be išimčių. Vienas daugiausiai streso vaikams keliančių dalykų yra mokykla: daugybė labai skausmingų išgyvenimų, patyčios, žeminimas, fizinis smurtas, seksualinis priekabiavimas, nekompetentingi ir smurtaujantys mokytojai, nuovargis nuo poilsio trūkumo ir namų darbų, didžiulis tėvų bei spaudimas mokytis gerai (t. y. tobulai), bausmės ir t. t. Mokykla vaikus nepaprastai sutraumuoja ir visokeriopai sutrikdo jų natūralų vystymąsi.

- Daugybė neįsisąmonintų traumų buvo matyti be išimčių. Tai tinka ir vaikams, ir – pratęsiant loginę seką – jų tėvams.

Apibendrinimas

Labai daug žmonių vaikystėje patiria daugybę ženklių traumų. Šis projektas man padėjo tai suprasti dar geriau. Tai taip pat padėjo man dar geriau suprasti save ir kitus, nes dirbant ties šiuo projektu buvo nemažai progų prisiminti ir išanalizuoti tam tikrus savo paties išgyvenimus. Vaikai, kurie davė šiuos interviu, praktiškai mažai kuo skiriasi nuo daugumos žmonių, kuriuos esu sutikęs ar kuriuos matau aplink: labai traumuoti, emociškai suluošinti, disociavęsi, išsigandę, vieniši ir pasimetę...

Tuomet tokie vaikai užauga ir patys susilaukia vaikų. O tada savo vaikus sutraumuoja – iki tokio lygio, kiek turi neįsisąmonintų traumų iš savo pačių vaikystės. Kitaip tariant, savo neįsisąmonintas vaikystės traumas jie perduoda savo vaikams. Ir taip smurto ratas sukasi toliau...

(Be to, reikia turėti omenyje, kad šie interviu yra savistata, duomenų apie save pranešimas. O duomenų apie save pranešimas yra problematiškas tuo, kad tokia informacija neretai būna iškreipta, nes apie smurtą, ypač apie asmeniškai patirtą smurtą ar smurtą prieš vaikus, dažnai yra nepranešama arba tokia informacija yra sušvelninama.)

Taigi, kadangi šiandieninėje visuomenėje smurtas prieš vaikus ir jo pasekmės – apskritai psichikos sveikata – yra suvokiama gana varganai, tai mano tikslas yra apie tai informuoti ir į tai atkreipti žmonių dėmesį. Ateityje planuoju šia tema kalbėti ir abstrakčiai, ir patyrinėti konkrečias situacijas, kurias pastebėjau, kuriose dalyvavau ar apie kurias žinau, jas paanalizuoti ir pateikti argumentų, kodėl tai yra vaikui žalinga ir kokių pasekmių tai gali turėti ateityje.

Linkiu sąmoningumo kupinos dienos
Darius


Originalus straipsnis anglų kalba

Tęsiu paskutinį savo įrašą, kuris buvo apie pagrindinę jausmų vengimo priežastį ir apie tai, kaip išmokau galvoti, kad už žmonių nuotaikas ir pan. esu atsakinga aš ir todėl turėčiau jas kažkaip sutvarkyti. Taip pat supratau ir tai, jog patikėdama, kad aš buvau kažko priežastimi, net kažko gero, leidžiu kitiems pagal tai save dalinai apibūdinti, o tai, kad mane apibūdindavo kiti, buvo viena iš priežasčių, kodėl apskritai praradau savo asmenybę.

Šiame tinklaraštyje daug rašiau apie tai, kaip išmokau tikėti, kad mano veiksmai ar net mano egzistavimas turėjo mano gyvenime įvairiausių pasekmių. Pavyzdžiui, kadangi aš sugadindavau mamai nuotaiką, tai būdavau baudžiama. Tikėjau, kad jeigu būčiau elgusis kitaip, tai gal ji būtų apskritai nesupykusi. Tikėjau, kad dėl jos galvos skausmo esu kalta aš, todėl stengdavausi nesukelti jai galvos skausmo. Tikėjau, kad jeigu elgčiausi geriau, tai nepakliūčiau į bėdą, manęs nebaustų, manęs nemuštų su diržu. Save apibūdinau kaip nepakankamai gerą ir nevertą meilės, net dar blogiau: tikėjau, kad nusipelniau būti taip apibūdinama. Tikėjau, kad tai tiesa. Vienintelis dalykas, ką galėjau daryti, tai labiau stengtis, kad būčiau mylima, priimta ir pakankamai gera. Buvo daugybė įvykių, prisidedančių prie bendro įsitikinimo apie mūsų savivertę ir prie mūsų suvokimo, kas mes esame. Toliau pateiksiu labai supaprastintą pavyzdį, kaip aš iš kitų perėmiau vieną dalyką apie savo vertę.

Vaikystėje visiems namuose patikdavo mano gamintas maistas ir nuo 12–13 metų (kai išsiskyrė mano tėvai) praktiškai kasdien vakarienę gamindavau aš. Mano broliams labai patikdavo mano kepiniai, todėl dažnai kepdavau. Mano mamai patiko, kad jai padedu ir kad jai grįžus iš darbo maistu jau pasirūpinta. Aš save mačiau kaip gerą virėją ir kepėją, ir kadangi virimas bei kepimas man buvo didžiulis pritarimo ir paskatinimo šaltinis, tai gaminti man labai patiko. (Na, iš tikrųjų man labai patiko pritarimas ir paskatinimas.)

Tačiau buvo ir minusų. Jeigu norėdavau būti kaip visi paaugliai ir po mokyklos pasilikti pažiūrėti vaikinų krepšinio rungtynių, mano mama supykdavo. Kai negamindavau, sulaukdavau nepritarimo. Nepritarimas jausdavosi kaip atstūmimas ir man tai labai nepatikdavo. Mano mama tuomet buvo nusikamavusi vieniša motina ir ji mane versdavo jaustis kalta, jeigu nenorėdavau jai padėti gaminti. Jaučiau jai užuojautą ir atrodė, kad jai padėti yra mano pareiga. Atminkite, kad jau buvau išmokusi galvoti, jog dėl visko kalta esu aš, todėl vengdavau elgtis taip, kad kiti jaustųsi manimi nusivylę. Išmokau klaidingą meilės apibrėžimą ir klaidingą savo vertės apibrėžimą.

Dėl visos šios vaikystėje prasidėjusios įtakos dėl valgio gaminimo ištekėjau už vyro, kuris mėgsta valgyti. Kai tapau žmona bei motina, tikėjau, kad jeigu gaminsiu jų mėgstamiausius valgius, tai mano šeima bus laiminga (dėl manęs). Taip pat tikėjau, kad jie yra nelaimingi (dėl manęs), jeigu visai negaminu, todėl iš esmės priėmiau, jog mano tikslas ir vertė yra tai, kad jiems gaminu – lygiai tą pačią paskirtį ir tokią pačią savo vertę buvau priėmusi savo šeimoje, kai buvau vaikas. Save apibrėžiau kaip gerą virėją, todėl mano paskirtis ir vertė šeimoje buvo gaminti jiems valgyti.

Viena iš tokio mąstymo pasekmių buvo ta, kad mano šeima taip pat matė tokią mano paskirtį ir vertę, nes savo veiksmais aš juos išmokiau taip manyti. Jie rodydavo dėkingumą, jeigu gamindavau, ir nedėkingumą, jeigu negamindavau. Aš išmokiau savo vaikus to, kas prisidėjo prie klaidingo meilės apibrėžimo – lygiai taip pat, kaip to vaikystėje buvau išmokyta pati.

Jeigu nepritarimas buvo didžiulė mano gyvenimo dalis, tai prie pritarimo lengvai priprantama, ir greitai tapau garsi dėl savo gebėjimo skaniai gaminti. Mane girdavo ir skatindavo už mano virtuvės įgūdžius. Mano artimieji (uošviai) taip pat greitai puolė mane vertinti kaip virėją ir netrukus pamačiau, kad tyliai gaminu gurmaniškus valgius dvylikai ar daugiau žmonių kasnakt visą vasarą ir gabenu juos į šieno laukus, kartu nešdamasi 2 ar 3 mažus vaikus. Taip pat pamačiau, kad ypatingų valgių gaminu daug daugiau nei reikėtų. Kas vakarą praleisti 3 valandas gaminant vakarienę man buvo smulkmena.

Visi šie elgesio modeliai tęsėsi, vienas klaidingas įsitikinimas dėjosi prie kito, ir galiausiai pradėjau tikėti, kad jeigu negaminu, tai esu siaubinga žmona ir motina! Įmanoma paimti bet kokį tokį pavyzdį ir pažiūrėti, kaip buvome apibūdinti pagal tai, kaip elgiamės, ir kaip išmokome tai priimti kaip savęs apibrėžimą. Buvo taip, kad išmokau būti tuo, kuo kiti norėjo, kad aš būčiau – užuot buvusi tuo, kuo esu iš tikrųjų. Kai pradėjau savo gijimo procesą ir pažvelgiau į savo tikrąją paskirtį ir aistrą, pagalvojau apie valgio gaminimą. Kai supratau, kaip giliai tai įsišakniję į mano savęs suvokimą, nebuvau tokia tikra, kad man išvis patinka gaminti. Taip, moku tai gerai daryti. Bet dėl to mane išnaudodavo, mane pagal tai apibūdindavo kaip asmenybę, taip pat dėl to esu patyrusi smurtą. Išsiugdžiau reputaciją, kad moku gerai gaminti, ir tai tapo kažkuo, už ką mane vertino. Mane spausdavo „naudotis savo talentu“. Aš vis dar gaminu, bet dabar tai retai trunka ištisas 3 valandas.

Noriu labai pabrėžti, kad visas šitas įsitikinimų formavimasis įvyko per ilgą laiką ir kad įsitikinimas apie maisto gaminimą yra tik vienas iš daugybės. Kas būdinga tau, galvojant apie dalykus, kuriuos darydavai ir už kuriuos tave vertino? Kitame įraše pateiksiu sudėtingesnį pavyzdį.

Su tiesa mintyse
Darlene Ouimet
 

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai

Judėti pirmyn yra siaubingai baisu, ir visi, kas sako kitaip, nejuda pirmyn. Judėti pirmyn reiškia gyti. Gyti reiškia tapti labiau nepriklausomam. O tapti labiau nepriklausomam reiškia užnugary palikti savo tėvus ir blogiausius jų elgesio modelius. Tą darydamas žmogus jaučiasi tarsi apleistas vaikas. Ir nėra didesnio siaubo kaip kai jautiesi bejėgis, neturintis jokios galios, pažeidžiamas kūdikis, esantis pasaulio malonėje.

Dauguma žmonių savo gyvenimą praleidžia atsargiai planuodami ir apsukriai darydami dalykus, kurie padėtų išvengti jausmo, kad esi apleistas. Gyvenimo kelyje jie blokuoja savo gijimo* procesą prie kiekvieno posūkio. Jie išnyksta į priklausomybes, santykius, tėvystę / motinystę ir tūkstančius įvairiausių kitų sielą stingdančių dalykų. Jie susikuria netikruosius „aš“*, kad save apgautų ir patikėtų, jog jaučiasi laimingai ir patogiai, bet jie niekaip nesupranta, kad spinduliai, besiveržiantys pro jų fasadą, yra prapuvę nuo kančios dėl neįsisąmonintų traumų. Tad jie pasiduoda siaubui, bet negali nuo jo pabėgti.

Gyvenimas kviečia mus sveikti. Gyvenimas kviečia mus augti. Gyvenimas kviečia mus tapti nuoširdžiais ir atvirai kalbėti tiesą. Gyvenimas kviečia mus stoti akistaton su savo baimėmis, o ne jas dangstyti. Gyvenimas kviečia mus atverti savo pačias bjauriausias puses ir pravėdinti jas vėsiame vėjyje.

Jeigu to nepadarysime, pasekmės bus blogesnės. Pasensime ir susiraukšlėsime anksčiau laiko. Mūsų akys atspindės mirtį, o mūsų vidus – depresiją. Mes prarasime savo tikslą ir atsiminsime tik kaip vairuoti savo automobilį atgaline pavara – ar net tiek neatsiminsime.

Bet jeigu gerbsime giliausius savo sielos* procesus, išaugsime miklūs. Išaugsime užtikrinti savimi. Išaugsime pagarbūs tiesai. Išaugsime tvirti. Išaugsime sveiki. Ir išaugsime brandūs ir besirūpinantys savimi, nes išmoksime patys sau būti tėvais.

Vartojamos sąvokos, suformuluotos remiantis Daniel Macklerio esė, knygomis, garsine medžiaga ir pokalbiais su juo pačiu:

Tikrasis „aš“ (angl. true self) – tai, kas mes esame iš tikrųjų, remiantis savo tikrojo, neužgniaužto vidinio pasaulio sąmoningu suvokimu ir ryšiu su juo. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Netikrasis „aš“ (angl. false self) – 1) klaidingas savęs suvokimas, kurį turi nenušvitęs žmogus; 2) ta mūsų dalis, kuri yra taip giliai po neįsisąmonintomis traumomis, kad nežino, kas mes iš tikrųjų esame ir kas mus motyvuoja elgtis taip, kaip elgiamės – tačiau sąmoningai nematanti mūsų pasimetimo ar klaidingo savęs suvokimo; 3) žmogaus asmenybė, paremta ne nušvitusiu ryšiu su savimi, bet susitapatinimu su savo traumuotomis asmenybės dalimis ir su savo traumuotojais; 4) vaidmuo, o ne tikroji asmenybė.

Nušvitimas (angl. – enlightenment) – būsena, kai žmogus sąmoningai visiškai supranta savo tikrąsias emocijas ir yra išsigydęs bei įsisąmoninęs savo praeitį ir patirtas traumas; kai žmogus yra savo tikrojo „aš“ būsenoje; psichologinis ir emocinis sveikumas. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Gijimas (angl. healing) – susijungimas su savo praeities traumomis, sielvartavimas dėl jų ir jų integravimas į savo asmenybę, tokiu būdu pasiekiant nušvitimo (t. y. psichologinio ir emocinio sveikumo) stadiją.

Dvasia, siela (angl. soul, spirit) – tikrasis „aš“; žmogaus vidinis, emocinis pasaulis. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Originalus tekstas anglų kalba

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai

Prieš kelias dienas norėjau paskelbti, kad yra bloga diena, ir, išgirdusi šią mintį šmėsčiojant galvoje, nusprendžiau apie tai pagalvoti. Iš tikrųjų diena nebuvo bloga; aš jaučiau jausmus, kuriuos jausti man nepatinka. Visą gyvenimą buvau mokoma, kad mano jausmai yra neteisingi. Dėl to maniau, kad mano baimė yra nepagrįsta ir kad nesupratau to, ko bijojau. Man buvo sakoma, kad jeigu nenustosiu verkti, tai man padarys taip, kad iš tikrųjų būtų dėl ko verkti. Man buvo sakoma, kad neliūdėčiau, nepykčiau, ir viso to rezultatas buvo tai, kad aš stengiausi nejausi. Radau būdų, kaip nejausti. Tam naudojau maistą, alkoholį ir narkotines medžiagas. Tam naudojau vyrus ir „įsimylėdavau“, kad nejausčiau. Sukurdavau dramą ir jaudulį; tam naudojau knygas ir filmus, kad nereikėtų jausti tų jausmų. Kai pasidarydavo ypač sunku, naudodavau disociaciją ir depresiją, kad galėčiau išvengti jausmų ir nereikėtų su tuo tvarkytis, nes ir taip nežinojau, kas yra tiesa. Mano nuotaikos priklausydavo nuo aplinkybių. Buvau emociškai nebrandi, nes išmokau vengti jausmų. Nejaučiau santarvės ir ramybės.

Dabar aš jaučiu... ir kartais tai nemalonu. Visą gyvenimą praleidau bandydama išvengti tam tikrų jausmų, tad suprantama, jog vis dar yra sunku, nemalonu ir nepažįstama pagaliau sau leisti juos jausti.

Nusprendžiau pažvelgti į kylančius jausmus ir juos PAJAUSTI. Buvo siaubinga. Nusprendžiau apie tai telefonu PASIKALBĖTI su draugu. Labai įdėmiai pažvelgiau į tai, ką aš galvoju, ir bandžiau pažiūrėti į tai iš įvairių perspektyvų. Man patinka žvelgti į kalną nuo papėdės aukštyn, taip pat man patinka užlipti į kalno viršūnę ir pažvelgti žemyn. Abi perspektyvos yra įdomios ir atskleidžiančios skirtingą informaciją. Pastebėjau tam tikrus mąstymo modelius, kurie buvo užsilikę nuo senų laikų. Tie seni laikai buvo laikai, kai tikėjau visu tuo melu ir kaltinau save dėl visko, kas negerai kitų žmonių gyvenime. Jeigu kas nors šalia manęs būdavo nelaimingas, tai tik dėl to, kad aš kažką padariau negerai, ir kadangi aš dėl to kalta, tai privalau tai ištaisyti.

Mąstydama kaip auka, tikėjau, kad aš esu problema, ir man buvo įprasta pulti galvoti, kodėl kitas žmogus yra prastos nuotaikos ar paprasčiausiai liūdnas. Bandydama išsiaiškinti, kas kitam negerai, puldavau galvoti apie visus variantus, ką padariau ar ko nepadariau, dėl ko tas kitas žmogus prastos nuotaikos. Iš pradžių turėjau išmokti atpažinti, kada taip elgiuosi, kad galėčiau su tuo susitvarkyti. Išmokau, kaip su tuo susitvarkyti išsiaiškinant tiesą, t. y. kad aš NESU visų problemų ir nesutarimų priežastis. Nustoti taip elgtis man buvo nelengva. Metų metus kartojau tokias frazeles kaip: „Nesu tokia galinga, kad sugadinčiau tau dieną.“ Arba: „Aš ne tokia svarbi.“ Tačiau buvo nelengva tikrai suprasti, ką šie pasakymai reiškia, ir aš iš tikrųjų tikėjau, kad problema esu aš. Įsitikinimas, kad aš esu problema kilo ne dėl ego, bet dėl smurto. Jis atsirado dėl to, kad man daugybę kartų ir įvairiomis subtiliomis formomis buvo sakoma, jog problema esu aš, todėl priimti, kad aš NESU problema, galėjau tik išsiaiškindama, iš kur šis įsitikinimas atėjęs, ir jį pakeisdama. Šis procesas buvo ilgas ir sudėtingas.

Kad galėčiau pamatyti, jog dėl visko nesu kalta aš ir kad kitas žmogus yra blogos nuotaikos ne dėl manęs, pirmiausia turėjau kastis labai giliai ir išsiaiškinti, kodėl tikiu, kad dėl visko kalta aš ir kad turiu savo kaltę ištaisyti. Kai sakydavau sau, jog įsitikinimas, kad problema esu aš, kilęs dėl mano ego, tai bandydavau būti mažiau svarbi, o juk būtent dėl to ši problema apskritai atsirado! Aš taip stengdavausi visiems įtikti, kad niekada negalvodavau apie savo poreikius ar jausmus! Tik tada, kai išmečiau visas šiukšles ir pradėjau žiūrėti į kiekvieną problemos priežastį atskirai, galėjau geriau viską suprasti ir išsiaiškinti tiesą apie savo vertę ir apie tai, kiek galios kitų žmonių gyvenime aš turiu ar neturiu.

Kadangi nusprendžiau tuos jausmus pajausti ir įsitraukti į visą šitą procesą, tai galėjau atpažinti, kad vėl bandau prisiimti atsakomybę už kito žmogaus nemalonius jausmus, ir išsiaiškinti, kiek aš iš tikrųjų prisidėjau (jei apskritai prisidėjau) prie to žmogaus nemalonios būsenos. Kai tą išsiaiškinau, jausmai, nuo kurių bandžiau pabėgti, man daugiau nebebuvo problema.

Atskleidžianti tiesą po vieną kadrą
Darlene Ouimet

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai