„Aš renkuosi tikėti, kad savo žodžiais bei mintimis galiu pakeisti ir pakeisiu pasaulį.“
– Rod Williams, muzikantas

Visi žmonės nori savo gyvenime kažką pakeisti, tačiau turbūt kiekvienam teko įsitikinti, kad neretai kažką pakeisti yra labai sunku. Kada žmonės keičiasi ir kodėl jie tą daro?

Pirmasis ir, mano manymu, efektyviausias motyvatorius keistis yra pozityvi trauka.

Tai reiškia, kad mus kažkas sužavi, kažkas patraukia, kažko labai užsinorime. Pavyzdžiui, pamatome vaizdo įrašą iš egzotinio krašto ir labai užsinorime ten apsilankyti. Arba pamatome, kad galima gyventi visai kitaip nei gyvename ir nusprendžiame pakeisti darbą ar išvažiuoti gyventi kitur. Arba sutinkame nuostabių žmonių, kurie įkvepia keisti pasaulį ir nusprendžiame įkurti labdaros organizaciją ar kitaip skirti laiko arba pinigų kilniems tikslams. Arba sužinome radikalių ir uždegančių idėjų, kurių iki tol nežinojome, ar susipažįstame su įkvepiančiais žmonėmis ir užsinorime šviestis, augti, tobulėti, aktyviai spręsti savo problemas, gerinti savo gyvenimą ir savo santykius su žmonėmis.

Kitaip tariant, žmogų kažkas pozityviai traukia, pozityviai motyvuoja. Kad tokiais atvejais tikslas būtų pasiektas, žmogus privalo:

• jausti pakankamai atsakomybės už save, t. y. suprasti kad už savo gyvenimą atsakingas tik jis pats;
• pakankamai adekvačiai pasitikėti savimi, t. y. savo savybes, gebėjimus ir trūkumus vertinti adekvačiai, savęs nenuvertinti ir nepervertinti;
• būti sąmoningas, t. y. suprasti, kas su juo ir jame vyksta, kad žinotų, kokie jo tikrieji poreikiai ir ar savo tikslų siekia efektyviai.

Jei šios sąlygos patenkintos, greičiausiai žmogus jaus pakankamai ilgalaikio entuziazmo, drąsos, motyvacijos, žingeidumo, kad rastų būdų, kaip savo tikslą pasiekti ir kaip susitvarkyti su iškilsiančiomis problemomis (o jų, didesnių ar mažesnių, visada iškyla). Toks žmogus savo tikslo nesieks „per jėgą“, „valios pastangomis“, „sukandęs dantis“, jam nereikės raginimų ir susidūręs su pirmaisiais sunkumais jis rankų nenuleis. Jis žinos, ko nori, žinos, kad gali tai pasiekti, žinos, kad sunkumai jo kelyje yra normalu, ir mėgausis pačiu tikslo siekimo procesu, o vėliau – pasiektu rezultatu.

Antrasis žmones keistis skatinantis faktorius yra stūmimas.

Tai reiškia, kad žmogus dėl vienokių ar kitokių priežasčių keistis arba nenori, t. y. dėl vienokių ar kitokių priežasčių giliai viduje nejaučia, kad tai jam naudinga; arba lyg ir norėtų, bet nepasitiki savimi ir galvoja, kad neturi pakankamai žinių, gebėjimų, patirties ir to įgauti nesugebės. Jis bando keistis arba dėl kitų žmonių stūmimo, arba stumdamas pats save. Kadangi tikros, entuziastingos motyvacijos jis nejaučia, tai toks keitimasis neretai būna arba labai skausmingas, arba trumpalaikis ir iš esmės bevaisis ar net žalingas.

Juk tikriausiai visiems kažkada teko patirti patiems arba girdėti apie žmones, kurie nusprendžia laikytis dietos arba mesti rūkyti, arba pradėti sportuoti, arba mokytis groti gitara, arba pagerinti finansinę situaciją, arba pakeisti darbą, arba pagerinti santykius su aplinkiniais, bet po kelių savaičių savo tikslą meta. O kartais situacija netgi tampa prastesnė nei iki tol: žmogus priauga dar daugiau svorio, ne tik rūko, bet ir pradeda vartoti alkoholį, įsiskolina dar daugiau, pablogina santykius su žmonėmis, su kuriais santykiai buvo geri, ir taip toliau...

Juk ir patys galime prisiminti, kaip jaučiamės, kai kas nors, norėdami, jog pasikeistume, mus ragina, gėdina, žemina, apgaudinėja, mums priekaištauja, pataikauja, grasina. Kaip tuo metu jaučiamės? Ir nelabai svarbu, ar taip su mumis elgiasi kiti, ar save tokiais būdais motyvuoti bandome patys. Ar tuo metu iš tikrųjų norime kažką keisti? Net jei ir norime, kas tuo metu motyvuoja? Baimė? Pavyzdžiui, kad jei nepasikeisiu, įvyks kažkas blogo. Kaltė? Pavyzdžiui, kad esu blogas (-a), nes nesikeičiu. Pyktis? Pavyzdžiui, kad „nusipelnau“ geresnio gyvenimo arba kad “aš jiems parodysiu!“. Gėda? Pavyzdžiui, kad esu niekam tikęs (-usi) ar nevertingas (-a).

Tad jeigu žmogų keistis skatina šitoks vidinis – ar išorinis – balsas, nenuostabu, kad pokytis būna trumpalaikis arba kad siekiant tikslo žmogus jaučia didžiulį stresą. Ir tai reiškia, kad tikriausiai jį keistis motyvuoja ne pats rezultatas, net ne pats tikslo siekimo procesas, bet nuolatinis noras išvengti baimės, kaltės, gėdos ir kitų emocijų. Iš esmės žmogus tada jaučia nuolatinį norą išvengti nerimo ir todėl bandydamas keistis patiria didžiulį stresą bei diskomfortą. Kitaip tariant, jei nepasikeisiu – bus labai blogai. Kažką keisti tokiu būdu yra labai sunku, o kartais net beprasmiška. Deja, neretai žmonės kito varianto ir nežino arba nenori dėti pastangų, kad išmoktų jį taikyti...

Trečiasis žmogaus keitimosi veiksnys yra didžiulis skausmas arba kitaip – dugnas.

Kaip bebūtų gaila, kai kurie žmonės turi per daug vidinių žaizdų, kad galėtų pasikeisti pirmuoju ar antruoju būdu arba tiesiog yra apie juos užmiršę. Dažnai tokie žmonės pasižymi viena, keliomis ar visomis iš šių savybių:

• visiškai neprisiima atsakomybės už save, t. y. kad gali pakeisti savo gyvenimą ir kad jie atsakingi už savo veiksmų pasekmes;
• galvoja, kad jie savo gyvenimo nevaldo – gyvenimas jiems „atsitinka“;
• galvoja, kad jie nusipelno kitų žmonių laiko, pinigų, bendravimo, t. y. kad jiems kažkas gyvenime priklauso, o jeigu jiems kažkas kažko neduoda, tai tie žmonės jų akyse yra „blogi“, juos „baudžia“ ar „naudoja agresiją“;
• labai stipriai nepasitiki savimi;
• propaguoja destruktyvų elgesį prieš save ir / ar prieš aplinkinius, t. y. fiziškai ir emociškai žaloja save ir / ar kitus, labai smarkiai iškreipia realybę nuolat meluodami sau ir / ar kitiems;
• nori, kad kažkas juos išgelbėtų, jais pasirūpintų, kitaip jaučiasi visiškai bejėgiai, apleisti, vieniši, nereikalingi, t. y. įstrigę palikto vaiko stadijoje.

Dugnas nėra tiesiog nedidelis diskomfortas ar nepasitenkinimas esama padėtimi. Tai yra stiprus, sukrečiantis, gyvenimą pakeičiantis įvykis, po kurio žmogui „atsiveria akys“. Aukščiau minėtuosius žmones gali motyvuoti kažką pakeisti būtent toks įvykis. Sakykime, toks žmogus jaučiasi taip beviltiškai, kad nuolat geria, ir vieną vakarą girtas automobiliu užmuša vaiką. Arba dėl savo narcisistinio elgesio, melavimo, apgaudinėjimo ir kitokio žalingo elgesio, vieną dieną praranda visų savo draugų, pažįstamų ir vaikų supratingumą bei pasitikėjimą ir lieka visiškai vienas. Arba pradeda vartoti stiprius narkotikus ir naktį nukritęs nuo stačių laiptų susilaužo abi kojas ar smarkiai į sieną susitrenkia smegenis ir visiškai apanka. Arba sužino, kad serga vėžiu. Iš tikrųjų, bet kokia rimtesnė akistata su mirtimi.

Tokie stiprūs sukrėtimai kartais gali paskatinti keistis net ir labai daug psichologinių žaizdų turintį žmogų, nes jų viduje vis tiek kažkur giliai yra sveika ir gyventi norinti dalelė, kuri tokiais atvejais gali priminti apie save ir priversti susimąstyti.

Gaila, kad kai kurie žmonės nieko nekeičia, kol jiems nepasidaro nepaprastai blogai...

Gaila, jog kartais tam, kad žmogus pasikeistų, prireikia tokių stiprių išgyvenimų...

Tad linkiu jums, kad norint kažką keisti jums nereikėtų sulaukti dugno, kad naudotumėte / patirtumėte kuo mažiau stūmimo ir kad gyvenime kuo dažniau būtumėte vedini pozityvios traukos.

Rekomendacijos:

Sprendimai, pasirinkimai ir atsakomybė

Pasitikėjimas savimi

Atsakomybės neprisiėmimas

Baimė ir priešingas rezultatas

Komforto zona ir baimė

Pratimas: kaip tapti sąmoningesniam

Emocijos (1 dalis): bazinės emocijos

Emocijos (2 dalis): vidinis skausmas

Smurtas prieš save