Kas yra komforto zona? Komforto zona yra pažįstama, sąlyginai saugi aplinka ir būsena. Beveik viskas, kas mus šiandien supa, daugiau ar mažiau yra mūsų komforto zona: mūsų namai, darbas ar mokslas, bendravimas su pažįstamais žmonėmis, pomėgiai, laisvalaikis. Kartais buvimas savo komforto zonoje mus tenkina, kartais – ne. Tačiau kai savo komforto zoną norime išplėsti, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių to bijome, atsiranda vidinė priešprieša.

Pavyzdžiui, kai norime susipažinti su nauju žmogumi, bet bijome jį užkalbinti, arba kai norime pakeisti nuobodų darbą, bet bijome, kad nerasime kitos, labiau patinkančios veiklos, arba norime nutraukti netenkinančius ir niekur nevedančius santykius, bet bijome likti vieni ar jaučiame kaltę. Taigi, tokiais atvejais atsiranda vidinė priešprieša, nes mūsų netenkina esama padėtis, tačiau imtis veiksmų taip pat nenorime, nes baisu. Tad jaučiame frustraciją ir neviltį, jaučiamės įstrigę beviltiškoje situacijoje.

Turbūt dauguma žmonių sutiks, kad vos ne visada tokiose situacijose jaučiama baimė yra tai situacijai neadekvati, t. y. per stipri. Beveik visos kasdienės ir dažniausiai pasitaikančios baimės yra reakcijos į praeitį. Pavyzdžiui, žmogus bijo kalbėti viešai. Tačiau jis ne gimė bijodamas kalbėti viešai, bet kažkada praeityje kalbėdamas viešai patyrė patyčias ar atstūmimą. Tas žmogus pajuto gėdą, nusivylimą, nuoskaudą, visa tai internalizavo ir jo smegenys, norėdamos ateityje jį apsaugoti nuo šios nemalonios patirties, padarė apibendrinančią išvadą, kad kalbėti viešai yra nesaugu.

Tai gana paviršutiniškas pakapstymas. Tačiau jūs patys sau galite užduoti įvairiausių klausimų ir gilintis taip ir tiek, kiek norite. Galite savęs paklausti... Ko konkrečiai bijau? Kokie įmanomi mano veiksmų ir jų pasekmių variantai? Koks variantas baisiausias ir kodėl? Kokiose dar situacijose jaučiuosi taip pat ar panašiai? Kas tarp tų situacijų bendra? Kokias konkrečias emocijas tada jaučiu? Kada gyvenime anksčiausiai taip pasijutau? Na, kokie anksčiausi tokios būsenos prisiminimai? Kodėl buvau tokioje situacijoje? Kokia tuomet buvo mano aplinka? Kokias emocijas tada jaučiau? Kokie buvo santykiai su mane supančiais žmonėmis? Kaip į mano emocijas ir poreikius reaguodavo mano tėvai ar globėjai? Kaip tokiose situacijose elgėsi jie patys?.. Ir taip toliau, ir taip toliau... Prasmingų klausimų, kuriuos galite sau užduoti, bet kokioje situacijoje yra galybė. Reikia tik būti su savimi nuoširdžiam ir visus atsakymus rasite.

Taigi, norėdami su savo baimėmis susidoroti iš esmės, turėtume susidraugauti su tą baime ar kitas nemalonias emocijas jaučiančia savo asmenybės dalimi ir integruoti ją į savo asmenybę; turėtume ištyrinėti savo praeitį, rasti konkrečias savo baimės priežastis, įsisąmoninti patirtus įvykius ir jaustas emocijas. Tokiu būdu suprasime, kad kasdienėse situacijose jaučiamos stiprios emocijos yra nukreiptos į praeitį, o ne į dabartį, ir nustosime jas taip stipriai jausti dabartyje.

Turbūt kai kas dabar nekantriai pagalvojo: „Taip, suprantu, viskas slypi mūsų vaikystėje, reikia nagrinėti savo praeitį, bla bla bla... Tai trunka labai ilgai ir yra labai sudėtingas procesas... Negi dabar, visą tą laiką, kol nagrinėsiu savo praeitį, negalėsiu užkalbinti nepažįstamo žmogaus gatvėje ar nueiti į interviu dėl darbo?“

Suprantama, kad toks saviarcheologinis procesas trunka ilgai, tačiau, tai nereiškia, kad tyrinėdami save negalime ar neturėtume imtis ir praktiškai aktyvesnių veiksmų.

Pavyzdžiui... sakykime, kad esu toks asmuo, kuriam baisu susipažinti su naujais žmonėmis. Tačiau tą darant po truputį, mažais žingsneliais, galima savo komforto zoną šioje vietoje išplėsti. Galima parodyti sau, kad šioje vietoje išplėsti komforto zoną yra saugu, ir daryti tai lėtai, atsargiai, su švelnumu sau. Taigi, jaučiant didžiulę baimę susipažinti su žmonėmis, iš pradžių galima žmonių minioje išsirinkti iš išvaizdos saugų ir malonų žmogų ir tiesiog besišypsant jo ko nors paklausti, pavyzdžiui: „Atsiprašau, gal galėtumėte pasakyti, kiek dabar valandų?“ Arba: „Atsiprašau, ar kaip nusigauti į tokią ir tokią gatvę?“ Ir tą patį pakartoti dar keletą kartų su kitais žmonėmis. Tokiu būdu įsitikinsite, kad šis žingsnis yra saugus, ir jūsų komforto zona šiek tiek prasiplės. Tada galima užkalbinus naują žmogų ne tik klausti, kiek valandų, bet persimesti keliais sakiniais. Jei esate kokiame nors renginyje, paprašyti žmogaus, kad plačiau papasakotų, kas čia per renginys ir kodėl jis čia atvyko. Greičiausiai po to tas žmogus ir jūsų kažko paklaus, ir galėsite trumpai atsakyti. Pakartosite tą patį dar keletą kartų su kitais žmonėmis ir jūsų komforto zona vėl prasiplės. Po to užkalbinus naują žmogų galima jo paklausinėti plačiau (ką veiki gyvenime, kokie tavo pomėgiai ir t. t.), greičiausiai ir jis jūsų paklaus kažko panašaus ir užsimegs artimesnis pokalbis.

Arba tiesiog, galima atvirai žmogui pasakyti: bandau išmokti susipažinti su naujais žmonėmis, jūs man atrodote malonus, gal norėtumėte sudalyvauti mano eksperimente ir truputį su manimi pasišnekučiuoti? Jeigu visa tai darysite šiltai ir nuoširdžiai, retas kas atsisakys. Tokiu būdu jūsų komforto zona ir vėl prasiplės... O kitą kartą pakviesti patinkančią moterį ar vyrą arbatos galbūt visai nebekels baimės...

Taip pat dar vienas būdas praplėsti savo komforto zoną ir sumažinti baimę yra nuolat užsiimti kažkuo nauju. Jeigu turite baimių ir dažnai jaučiate nerimą, tikriausiai bet kokia nauja veikla jums kelia didesnį ar mažesnį diskomfortą. Taigi, naudinga būtų po truputį užsiimti naujais dalykais ir pajausti, kad tai yra saugu: kad jau esate suaugęs, kad jums realios grėsmės nėra ir kad tokia intensyvi organizmo apsauga, kokia buvo reikalinga anksčiau, dabar yra nebereikalinga. Ir sakydamas „daryti kažką naujo“ čia, aišku, turiu omeny ne destruktyvius dalykus, o kažką teigiamo ar neutralaus, kas būtų jums nauja. Tas naujas dalykas gali būti bet kokia smulkmena.

Kad ir šiandien aš pabandžiau vieną naują smulkmenėlę. Jei važiuodamas dviračiu jį vairuoju viena ranka, tai vairą visada laikau dešine, nes kaire nepatogu – jaučiu diskomfortą. Tačiau šiandien nusprendžiau išmokti komfortabiliai dviratį vairuoti kairia ranka. Atrodytų, visiška smulkmena, bet kažkas naujo... Taip pat neseniai įrašiau savo pirmąjį video: iki šiol niekada nebuvau įrašęs video ir pasidalinęs juo internete... Pirmas video... Kažkas naujo...

Taigi, galite pradėti nuo smulkmenų... Pavyzdžiui, pabandyti kitą kartą sriubą suvalgyti šaukštą laikydami priešingoje rankoje nei visada. Arba apsikirpti nagus priešinga ranka nei visuomet. Galite pradėti rašyti dienoraštį (iš pradžių kad ir po kelis žodžius). Galite užkalbinti gatvėje nepažįstamą žmogų... Ir tą veiksmą pakartokite keletą kartų, kol diskomforto nebejausite. Nuolat bandykite kažką naujo, kad ir kokia smulkmena tai būtų... Tokiu būdu ne tik formuosite teigiamą įsitikinimą, kad imtis naujų dalykų ir plėsti savo komforto zoną, yra saugu, bet ir įgausite naujų įgūdžių, surasite naujų pomėgių, bei sustiprinsite savo pasitikėjimą savimi.

Ir prisiminkite, kad bandant kažką naujo diskomfortas yra progresas ...net jei tuo momentu taip neatrodo.

Taigi, apibendrinant... Savo kasdienių baimių atsikratyti ar jas sumažinti galite (1) užsiimdami saviarcheologija, t. y. savityra, savišvieta ir panašiais dalykais. Tą daryti galite ir patys, ir kartu su specialistu (nes kartais baimė yra per didelė ir vienam ją įveikti yra labai sunku. Šis procesas yra ilgas, tačiau gyvenimą pagerina visokeriopai, ir labai ryškiai. Šalia saviarcheologijos taip pat galima taikyti kelis į greitesnį, bet ne tokį našų rezultatą orientuotus variantus. (2) Kai kurias baimes sumažinti ar jų atsikratyti galite plėsdami komforto zoną ties konkrečia baime; (3) ir kartu galite imtis naujų dalykų ir tokiu būdu praplėsti savo bendrą komforto zoną, tokiu būdu praplėsdami komforto zoną ir ties konkrečiomis baimėmis.

Pabandykite! Vėliau komentaruose galite pasidalinti, kaip sekasi, kokie sunkumai, kokie rezultatai ir panašiai. Būtų įdomu sužinoti...


Šaltiniai ir rekomendacijos:

Saviarcheologijos procesas gali būti lėtas, neretai sekinantis ir nemalonus, tačiau labai įdomus ir vertingas. O rezultatas būna neįkainojamas!

Kaip kad leidžiantis į archeologinę kelionę reikia turėti specialią įrangą, taip ir užsiimant saviarcheologija naudojamasi specialiomis priemonėmis. Tad kokios yra tos saviarcheologijos priemonės ir kaip jomis naudotis?

Toliau pateiksiu keletą paprastų, bet efektyvių būdų, padėsiančių priartėti prie savęs. [Iš pradžių norėjau visas jas išsamiau aprašyti šiame įraše, bet pamačiau, kad vienam įrašui teksto labai daug, tad nusprendžiau kiekvieną punktą detaliau aprašyti atskiruose įrašuose. Apie kai ką jau esu rašęs anksčiau, tai įdedu nuorodas. Taigi, čia pateikiu tik trumpus aprašus, o detaliau – kituose įrašuose.]

Asmeninis žurnalas. Asmeninio žurnalo rašymas (journaling) yra turbūt pati efektyviausia savityros priemonė, neretai apimanti ir kitas žemiau išvardintas priemones. (Beje, matyti, kad jos visos daugiau ar mažiau siejasi tarpusavyje.) Rašyti žurnalą reiškia išsamiai ir sąžiningai aprašyti savo tikrąsias emocijas, būsenas, išgyvenimus, mintis, teorijas, planus, svajones, baimes, vidinius konfliktus, neracionalų elgesį, šeimos istoriją, interakcijas su žmonėmis, skausmingas patirtis, prisiminimus, praeities traumas ir visa kita, kas yra jūsų viduje.

Savo esminių vertybių identifikavimas ir atsakymų į fundamentalius klausimus ieškojimas. Kas yra tiesa? Kaip žinoti, kad kažkas yra tiesa? Koks elgesys yra geras / blogas ir kodėl? Kokios vertybės man svarbiausios ir kodėl? Ar jomis gyvenu ir kodėl? Ir panašiai...

Sąmoningumas arba nuovokumas (awareness). Suvokimas, kas ir kodėl vyksta, kaip ir kodėl elgiatės, nuolatinis savo motyvų kvestionavimas, savo emocinės būsenos analizavimas.

Sapnų analizė. Sapnai yra jūsų psichikos lobynas – nepraleiskite progos čia pasikasinėti ir, neabejoju, atrasite daug brangenybių.

Specialistas. Savęs pažinimą gali labai paspartinti darbas su specialistu. Tai turėtų būti žmogus, kuris pats nuoširdžiai užsiima savianalize, yra empatiškas, brandus, savistabus, pagarbus, jus supranta ir palaiko.

Savišvieta. Tai nuolatinė žinių plėtra: vertingos informacijos skaitymas, klausymas, žiūrėjimas.

Veikla ir užimtumas. Nuobodulys ir beprasmybė yra pavojingos ir varginančios būsenos, todėl svarbu turėti malonią ir prasmingą veiklą.

Saviraiška. Kiekvienam žmogui norisi save išreikšti, būti savimi. Tai gali būti tiesioginė saviraiška (pavyzdžiui, bendravimas su kitais arba informacijos perdavimas į plačiąją visuomenę) arba saviraiška per meną (per muziką, dailę, rašymą, šokį, vizualinius menus ir t. t.).

Vidinis dialogas. Žmogaus asmenybė nėra vientisa, monolitinė. Ją sudaro daug subasmenybių arba dalių, tarp kurių vyksta įvairiausios interakcijos. Taigi, vertinga, su jomis pasikalbėti, leisti joms pasikalbėti tarpusavyje, jas suprasti ir priimti.

Judėjimas ir sveika mityba. Rūpinimasis savo fiziniu kūnu yra nemažiau svarbus nei rūpinimasis savo psichika.

Toksinių medžiagų nevartojimas. Nenuodyti savęs cigaretėmis, alkoholiu ir kitomis narkotinėmis medžiagomis.

Priklausomybių atsisakymas. Priklausomybės sąvoka yra labai plati ir galinti apimti labai daug, pradedant toksinėmis medžiagomis, seksu, savo kūno žalojimu, persivalgymu, televizoriumi, internetu, apsipirkinėjimu, masturbacija, darbu, muzika, adrenalinu, kitais žmonėmis, baigiant bet kokia veikla, kuria, siekiant kažko kito, gaunama tai, ko iš tiesų mums nereikia.

Atsižvelgimas į savo bazinius poreikius. Visada rasti laiko pavalgyti, išsimiegoti, pailsėti ir neignoruoti alkio, sotumo, noro šalintis, nuovargio, fizinio skausmo.

Meditacija. Emocinis ir fizinis atsipalaidavimas, pabuvimas su savimi, savęs pajutimas.

Finansinis saugumas ir atsakingumas. Būti finansiškai apsirūpinusiems, su pinigais elgtis atsakingai, turėti finansinių žinių.

Palaikantys žmonės, sąjungininkai. Labai svarbu turėti žmonių, kurie jus suprastų, kurie negintų jūsų smurtautojų, kurių vertybės būtų panašios į jūsiškes, su kuriais galėtumėte būti savimi.

Socializacija. Neužsisklęsti nuo pasaulio. Bendrauti su naujais žmonėmis, lavinti savo socialinius įgūdžius, plėsti pažinčių ratą.

Kurį laiką neplanuoti vaikų. Vaikas – jau nekalbant apie kelis – reikalauja ypač daug atsakomybės, laiko, pinigų, emocijų, žinių, pasiruošimo ir kitokių resursų, ko dauguma žmonių neturi. Be to, žmogus, kuris yra neįsisąmoninęs savo traumų, savo praeities, savo santykių su artimais žmonėmis ir neturintis ypatingai tvirto ryšio su savimi (t. y. didžioji dauguma žmonių, jei ne visi) savo traumas ir neracionalumus sąmoningai ar nesąmoningai perduos savo vaikui, tokiu būdu sutraumuodami jį patį. Vaikų turėjimas yra turbūt labiausiai gijimą, savityrą ir augimą apsunkinantis dalykas.

Savo gyvenimą maksimaliai supaprastinti. Kiek įmanoma minimalizuoti savo įsipareigojimus, išlaidas, stresą, nemalonius santykius su žmonėmis ir panašius dalykus. Tai reikalauja atsisakyti įprasto komforto, tačiau ženkliai sumažina diskomfortą daug svarbesnėse gyvenimo sferose.

Atsisakyti bendravimo (ar jį apriboti) su žmonėmis, kurie yra agresyvūs arba kurių vertybės iš esmės neatitinka jūsiškių. Kodėl vertinga nebendrauti su agresyviais žmonėmis turbūt argumentuoti nereikia... Labai svarbu, kad su žmonėmis, su kuriais siekiate glaudesnio ryšio, jus sietų tos pačios ar panašios vertybės.

Nesistengti pakeisti kitų, bet koncentruotis į save. Bandyti pakeisti kitus yra bergždžias, neatsakingas ir (ne be reikalo) daugybę nemalonių emocijų sukeliantis darbas. Iš esmės pasikeisti žmogus gali tik pats, o visų dažniausiai pasitaikančių socialinių – kaip ir asmeninių – problemų priežastis yra viduje, ne išorėje. Todėl užuot stengusis pakeisti kitus, išmintinga būtų susitelkti ties savimi.

Mėgautis gyvenimu. Nepamiršti pasidžiaugti, padėkoti sau, paskaityti malonią knygą, pažiūrėti smagų filmą, paklausyti geros muzikos, išeiti pasivaikščioti, išvažiuoti į gamtą, pažaisti / papramogauti – pajusti gyvenimo grožį.

Baigdamas norėčiau pabrėžti, kad šie mano išvardinti dalykai ar kai kurie jų: 1) gali sukelti nemažai nemalonių emocijų ir būsenų; 2) gali turėti išimčių; 3) rekomenduotini ne visam gyvenimui; 4) visapusiškai ir ženkliai palengvina gijimo, augimo bei savityros procesus.