Visas žemiau esantis tekstas yra ištrauka-citata iš Alice Miller knygos „Kūno maištas“ (Die Revolte des Körpers), lietuviško vertimo 20–22 psl.








-----
Tyrimo grupė San Diege apklausė 17 000 žmonių, kurių amžiaus vidurkis buvo penkiasdešimt septyneri metai. Jie teiravosi, kokia buvo jų vaikystė ir kokiomis ligomis gyvenime jie sirgo. Paaiškėjo, kad skriausti vaikai daug daugiau sirgo sunkiomis ligomis negu žmonės, vaikystėje nepatyrę smurto, netgi mušimo auklėjant. Šiems vėliau gyvenime neteko skųstis ligomis. Trumpas straipsnis vadinosi Kaip iš aukso padaryti šviną, ir autorius, man atsiuntęs straipsnį, prirašė komentarą: „Rezultatai nekeliantys abejonių, tačiau slapti, neskelbiami.“

Kodėl slapti? Nes jų negalima viešinti, antraip tėvams būtų iškelti kaltinimai, o mūsų visuomenėje tai vis dar draudžiama – tiesą sakant, dabar dar griežčiau. Taip yra dėl to, kad specialistai vis tvirčiau laikosi nuomonės, jog suaugėlių dvasinės kančios susijusios su genetiniu paveldu, o ne su konkrečiomis jiems padarytomis skriaudomis ir tėvų aplaidumu vaikystėje. Net ir daug atskleidžiantys aštunto dešimtmečio šizofrenikų vaikystės tyrimai buvo spausdinami tik specialistams skirtuose žurnaluose ir nepasiekė plačiosios visuomenės. Fundamentalizmo remiamas tikėjimas genetika triumfuoja toliau.

Šį aspektą savo knygoje They F*** You Up (Jie tave išdulkino) (2003) nagrinėja Didžiojoje Britanijoje itin gerbiamas klinikos psichologas Oliveris Jamesas. Nors jo tyrimas apskritai palieka prieštaringą įspūdį, nes autorius išsigąsta savo išvadų ir net kategoriškai perspėja nesuversti tėvams atsakomybės dėl vaikų kančių, vis dėlto tyrimų rezultatais įrodo, kad genetiniai veiksniai labai mažai lemia psichikos ligų atsiradimą.

Psichoterapijoje taip pat dažnai vengiama vaikystės temos (plg. Miller, 2001). Iš pradžių klientai skatinami įsilesti stiprias emocijas, bet emocijoms pabudus paprastai iškyla išstumti vaikystės prisiminimai – pirmaisiais gyvenimo metais patirtų prievartos, išnaudojimo, pažeminimų ir įžeidimų prisiminimai – ir psichoterapeutams dažnai tampa per sunku. Jie neišmano, kaip su tuo elgtis, nes patys šio kelio nėra nuėję. Tai atlikusių psichoterapeutų reta, taigi dauguma klientams siūlo tą patį netikusį auklėjimą, tą pačią moralę, nuo kurios jie andai susirgo.

Kūnas šios moralės visiškai nesupranta, jis neišmano, ką daryti su ketvirtuoju Dievo įsakymu, jo, kitaip nei proto, neapgausi žodžiais. Kūnas sergi mūsų tiesą, jis nešiojasi savyje viso gyvenimo patirtį ir rūpinasi, kad mes galėtume gyventi su fiziologine savo tiesa. Pasitelkęs simptomus jis mus verčia protu pripažinti tiesą, kad sklandžiai bendrautume su savyje gyvenančiu kadaise niekintu ir žemintu vaiku.
-----

Žiūrint iš šeimos sistemos perspektyvos, didžiausias nusikaltimas, kokį tik gali vaikas padaryti, tai jausti ir išreikšti pagrįstą neapykantą savo tėvams. Jis gali juos mylėti kiek tik nori, bet jeigu jis monetą apverčia, tai patenka į didžiulę bėdą. Bausmė – šeima jį atstumia, net išmeta, o joks vaikas to ištverti negali. Tai jį nužudytų. Todėl jis yra priverstas savo pyktį nukreipti kažkur kitur – kažkur saugiau.

Galbūt jis savo pyktį visiškai užkasa ir tampa emociškai apmiręs. Tėvai myli apmirusius vaikus ir užklijuoja jiems etiketę „drovus“ ar, „tylus“, ar „užsidaręs“ – ar netgi „protiškai atsilikęs“. Labai dažnai tėvai sulaukia pagalbos iš psichiatrų visuomenės ir girdo vaikus vaistais, kurie juos tokiais ir padaro.

Galbūt jis gali savo pyktį netiesiogiai išreikšti per priklausomybę. Tėvams tai taip pat patinka, jeigu tik šis destruktyvumas neteka ant jų tiesiogiai.

Ir jeigu jo šeima yra primityvi, – žiauriausios ir labiausiai nesirūpinančios šeimos visada tokios ir yra, – tai tuomet galbūt jis nirš ant lengvo ir priimtino taikinio: ant kitų rasių. Tą daryti galima dar lengviau, jeigu kitos rasės – nesvarbu, baltieji, juodaodžiai ar bet kokia kita rasė – iš tikrųjų pasižymi akivaizdžiomis problemomis, prietarais, trūkumais ir psichikos sutrikimais, kurie yra įsiūti į jų visuomenės struktūrą ir kultūrą.

Be abejo, jis gali rinktis iš visos paletės kitokių prietarų nei tik rasizmas, ir visi jie turi savų pranašumų. Seksizmas tinka išreikšti neapykantą priešingos lyties tėvui – ir vienybę su tos pačios lyties tėvu. Homofobija visuomet suteikia saugumo tiems, kurie nesijaučia saugiai dėl savo pačių seksualinės orientacijos, ir homofobijai dažniausiai pritaria abiejų lyčių tėvai. Šiandieniniame pasaulyje populiarus patriotizmas, ypač tarp tų žmonių, kurie niekada nėra keliavę toliau savo pačių kiemo. O renkantis religinį fundamentalizmą, bent jau Dievas – t. y. pačios nebrandžiausios, baisiausios ar labiausiai idealizuojamos tavo tėvų asmenybės dalys – visada tavo pusėje, o tavo priešai gali degti pragare.

Tačiau tie, kurie tiki, kad jų priešai degs pragare, nesupranta šių dalykų: (1) po mirties nėra dangaus ar pragaro, ir (2) jeigu savo vaikystės traumų nesisprendi sielvartaudamas ir sveikdamas, tai jau esi pragare ir liksi ten visą savo egzistenciją.

Tikras ryšys su savimi susijęs su tavo asmenybę. Tavo odos spalva visiškai nesvarbi.


Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai.

Šis kelias paslaptingas

Jeigu nesate naujas šio tinklaraščio skaitytojas, tai turbūt jau supratote, kad ne visada gyvenau laimingai ir laisvai. Daugybę metų troškau mirties. Labai stengiausi pakeisti savo gyvenimą, pakeisti savo jausmus ir paprasčiausiai „nebekreipti į tai dėmesio“. Nesupratau, kas, po velnių, man negerai, bet žinojau, kad kažkas negerai. Bandžiau viską, kas, pasak žmonių, galėtų padėti, ir galiu nuoširdžiai pasakyti, kad iš tikrųjų labai troškau gyventi be savo praeities naštos, kuri visą laiką tempė mane žemyn. Bet niekada nepavykdavo būti laiminga ir patenkinta ilgą laiką.

Per tuos metus padariau tam tikrą progresą su kai kurių sutiktų žmonių pagalba ir vietose, kuriose ieškojau pagalbos. Kai kurios knygos man suteikė vilties, kai kurie seminarai trumpam prablaškydavo. Aš nemenkinu savo bandytų metodų – tiesiog nei vieno iš jų nepakako. Pagerėjimas niekada neatrodė išbaigtas. Vis dar jutau tuštumą; ši manyje buvusi bedugnė niekaip neprisipildydavo. Jutau tokį neramumą ir norą gyventi kažkaip geriau, atrasti ir pažinti save, atrasti savo gyvenimo prasmę. Troškau išsilaisvinti iš savo depresijos, kuri mane užklupo netikėtai, tačiau buvo pastovi. Paprasčiausiai norėjau, kad man viskas būtų gerai, o ne kad būčiau pasimetusi, palaužta, išsekusi ir atitrūkusi.

Vieną dieną pajutau naują viltį sėdėdama priešais naują terapeutą ir pasakodama apie manyje esantį beviltiškumą. Savo įvadinės sesijos metu pasakojau jam, kad gyvenu geriausią gyvenimą, turiu nuostabiausią vyrą, tris puikius vaikus ir gyvenu savo svajonių gyvenimą didžiulėje fermoje-rančoje jodinėdama ant nuosavo žirgo, bet dėl kažkokios priežasties nematau prasmės gyventi. Maniau, kad mano šeimai bus geriau be manęs. Buvau pavargusi, jaučiau frustraciją ir išgyvenau trečiąjį rimtą depresijos periodą per pastaruosius 5 metus. Paskutinės dvi depresijos tęsėsi po maždaug 2 metus kiekviena. Antidepresantų nepaprastai bijojau, nes paskutinį kartą nustojusi juos vartoti patyriau siaubingą pašalinį poveikį. Paskutinis neapverstas akmuo, kurį žinojau, buvo tai, kad nebandžiau savo disociatyvaus asmenybės sutrikimo, diagnozuoto, kai man buvo maždaug 25 metai, gydyti terapija iki galo. Nusprendžiau pabandyti dar vieną, paskutinį kartą.

Šio terapeuto naudojamuose metoduose pastebėjau vieną labai nežymų spindulėlį. Jis ne tik manęs klausėsi, jis į mane reagavo. Jis susiraukė, kai paklausiau jo: „Ar normalu, kad mama kištų liežuvį į savo devynmetės dukros burną?“ Jis mane patikino, kad tai „nenormalu“, ir tą akimirką supratau, jog ši terapija bus kitokia. Ne dėl to, ką jis pasakė, bet dėl to, kad jis susiraukė. Kiti terapeutai niekada į šį klausimą nereaguodavo. Vėliau supratau, kad šis klausimas buvo mano „bandomasis klausimas“, ir aš nepasakosiu visko, jeigu nesuprasiu, ar terapeutas mano, jog tai – nieko tokio, ar supranta, kad tai, kas mano nutiko iš tikrųjų buvo negerai. Juk mane augino taip, kad tikėčiau, jog mano gyvenimas ir vaikystė buvo geresnė nei daugumos.

Būtent tas vilties spindulėlis padėjo man lankyti terapiją savaitę po savaitės, išdrėbti pačias sudėtingiausias savo gyvenimo istorijas, ir gauti patvirtinimą iš terapeuto, kuris kartais net apsiašarodavo. Jis parodė savo pasibjaurėjimą dalykais, kuriuos man teko patirti. Jis patikino mane, kad aš dėl to nekalta, o tada padėjo suprasti, kodėl aš dėl to nekalta. Tai buvo mano pakilimo iš duženų pradžia, kuri vedė į visavertį gyvenimą ir nuostabią psichinę sveikatą, viršijančius viską, ko tik galėjau tikėtis.

Besimėgaujanti visaverčiu gyvenimu,
Darlene Ouimet


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.  

1) Santykių paskirtis 

Terapeuto. Terapeuto tikslas – padėti klientui stoti akistaton su jo užkastomis traumomis, atidengti aplink jas esančius užblokuotus jausmus, padėti jas išspręsti sielvartaujant, tinkamai priskirti kaltę, nutraukti besikartojančią išveiką* ir visa tai sujungti į visumą – ir taip augti nušvitimo* link. Klientas būtent už tai terapeutui ir moka, o šis mokestis subalansuoja santykių svarstykles. Jeigu terapeutas iš savo kliento nori kažko daugiau, jis, kaip terapeutas, patiria nesėkmę ir kliento evoliucijoje tampa regresyvia jėga.

Kliento. Kliento tikslas – bet kokia kaina augti. Jis moka už teisę šiuose santykiuose būti visiškai savanaudžiu – ir taip atrasti, kas yra sveikas „aš“. Jis naudojasi terapeutu kaip įrankiu, kad pasiektų savo tikslą. Terapijoje klientas gali saugiai išreikšti ir ištyrinėti savo giliausias tiesas ir tamsiausius sielvarto ir įniršio požemius – ir tą padaryti be baimės ir nepatirdamas atstūmimo. Klientui nereikia stengtis laimėti terapeuto meilės, nes ta meilė – tikra PUOSELĖJIMO meilė – automatiškai yra terapinio proceso dalis. Jeigu ši meilė nėra terapinio proceso dalis, vadinasi klientas nerado pakankamai brandaus terapeuto.

Draugystės. Draugystė yra abipusiškai naudingas savanaudiškumas. Nors ir tokiuose santykiuose abu nariai puoselėja savo paties kelią nušvitimo link, santykių varomoji jėga yra laisva valia siūlomas ir laisva valia priimamas abipusis palaikymas ir supratingumas. Tokiuose santykiuose nei vienas narys neskiria kitam daugiau energijos nei pats iš kito gauna. Šis balansas, dėl kurio abipusiškai sutarta, ir yra tai, kas suteikia draugystei grožį ir tvirtumą. Tačiau jeigu šiuose santykiuose abu nariai nėra atsidavę savo asmeninei tiesos paieškai, tai šie santykiai nėra tikra draugystė. Tuomet tai yra santykiai, kurių dalinis tikslas yra abipusė apgaulė.

 2) Asmeninės ribos ir pagarba 

Terapeuto. Terapeutas besąlygiškai gerbia kliento tikrojo „aš“* ribas, bet tuo pat metu stengiasi gerbti tiek nedaug kliento netikrojo „aš“* ribų, kiek klientas pajėgia emociškai toleruoti. Kad tą padarytų, terapeutas turi sąmoningai suvokti savo paties tikrojo „aš“ ribas ir greitai bei tiksliai jas apsibrėžti. Ten, kur terapeutas aiškiai savo paties tikrojo „aš“ ribų neapsibrėžia, jam nepavyks tinkamai gerbti kliento asmenybės ribų ir jam nepavyks klientui suteikti terapinio santykio.

Kliento. Nors ir klientas privalo gebėti laikytis pagrindinių pagarbos taisyklių (gerbti terapijos laiką, gerbti susitarimą dėl užmokesčio, terapeuto atžvilgiu nesielgti agresyviai ir t. t.), bet jis neprivalo rodyti daugiau pagarbos nei apibrėžta šiose bazinėse taisyklėse. Jo darbas yra išmokti gerbti savo paties asmenybės ribas ir tokiu būdu rodyti pagarbą sau. Tą pasiekti jis gali nusimesdamas šarvus ir išgyvendamas skausmingą gijimo* procesą, kuris kartais apima terapeuto ribų negerbimą taip, kaip kad klientas pats buvo negerbiamas, kai buvo vaikas. Jeigu klientas nebūtų iš savo tėvų patyręs nepagarbos, tai jis niekuomet nebūtų patyręs traumų, jam niekada nebūtų susiformavęs netikrasis „aš“ kaip reakcija į patirtas traumas ir jis niekada nebūtų išmokęs negerbti kitų. Gydamas jis atras, kas yra iš tikrųjų, ir dėl to spontaniškai taps pagarbesnis sau – o tada savo ruožtu ir kitiems – įskaitant ir terapeutą.

Draugystės. Draugaujant suprantama, kad šiuose santykiuose abu nariai yra asmeniškai atsakingi už savo paties augimą – ne už kito žmogaus augimą. Todėl draugystė paremta bendra abiejų narių pagarba, gerbiant kito žmogaus tikrąjį „aš“ – taip pat ir netikrąjį „aš“. Pradurti savo draugo netikrąjį „aš“ priimtina tik vienu atveju – ginant savo tikrąjį „aš“. Ir jeigu šis draugas nesupranta, kad jis praduria savo artimo tikrąjį „aš“ – ir nepakeičia savo elgesio, kad tai nebepasikartotų – tai šis žmogus nėra draugas.

3) Asmeniški klausimai 

Terapeuto. Terapeutas labai stengiasi užduoti pačius giliausius ir asmeniškiausius (dažnai netgi, atrodytų, landžius) klausimus, kad padėtų klientui patyrinėti ir atidengti jo patologiško elgesio pamatus. Bet terapeutas neužduoda klausimų, kurie nepadėtų klientui augti. Jeigu jis klausia asmeniškų klausimų, kad patenkintų savo poreikius – net paprasčiausiai iš smalsumo – jis nesielgia kaip terapeutas.

Kliento. Klientas gali terapeuto klausti visko, ko tik nori (nesvarbu, ar klausimas asmeninis, ar koks kitoks) ir dėl kokių tik nori priežasčių. Tai jo teisė. Būtent terapeuto darbas yra pasverti, ar tinkama į tuos klausimus atsakyti (net į asmeniškus klausimus), žiūrint iš tos prizmės, kas klientui padėtų optimaliai augti. Kartais tai reiškia, kad net į labai asmeniškus geriau atsakyti, o kartais tai reiškia, kad geriau neatsakyti. Bet kuriuo atveju šis procesas gali sukelti nepaprastai daug frustracijos ir nepatogumo ir terapeutui, ir klientui, bet augimo proceso metu komfortas paaukojamas. Jeigu terapeutas negali toleruoti tokios frustracijos, tai jis netinkamas būti terapeutu. O jeigu klientas negali toleruoti tokios frustracijos, jis iš tikrųjų nenori augti.

Draugystės. Priimtina, kad draugas klaustų bet kokių asmeniškų dalykų savo asmeninio augimo labui, bet tik tada, jei išlaikoma pagarba subtiliai santykių pusiausvyrai. Tai reikalauja daug kantrybės, sąmoningumo ir tinkamo savęs vertinimo iš abiejų draugų pusės. Ir priešingai, retai priimtina, kad draugas klaustų (ar pageidautų) klausimo, kurio tikslas – skatinti kitą augti ir tyrinėti. Toks klausimas yra terapinis ir draugystėje jam nevieta.

Vartojamos sąvokos, suformuluotos remiantis Daniel Macklerio esė, knygomis, garsine medžiaga ir pokalbiais su juo pačiu:

Nušvitimas (angl. enlightenment) – būsena, kai žmogus sąmoningai visiškai supranta savo tikrąsias emocijas ir yra išsigydęs bei įsisąmoninęs savo praeitį ir patirtas traumas; kai žmogus yra savo tikrojo „aš“ būsenoje; psichologinis ir emocinis sveikumas. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Tikrasis „aš“ (angl. true self) – tai, kas mes esame iš tikrųjų, remiantis savo tikrojo, neužgniaužto vidinio pasaulio sąmoningu suvokimu ir ryšiu su juo. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Netikrasis „aš“ (angl. false self) – 1) klaidingas savęs suvokimas, kurį turi nenušvitęs žmogus; 2) ta mūsų dalis, kuri yra taip giliai po neįsisąmonintomis traumomis, kad nežino, kas mes iš tikrųjų esame ir kas mus motyvuoja elgtis taip, kaip elgiamės – tačiau sąmoningai nematanti mūsų pasimetimo ar klaidingo savęs suvokimo; 3) žmogaus asmenybė, paremta ne nušvitusiu ryšiu su savimi, bet susitapatinimu su savo traumuotomis asmenybės dalimis ir su savo traumuotojais; 4) vaidmuo, o ne tikroji asmenybė.

Gijimas (angl. healing) – susijungimas su savo praeities traumomis, sielvartavimas dėl jų ir jų integravimas į savo asmenybę, tokiu būdu pasiekiant nušvitimo  (t. y. psichologinio ir emocinio sveikumo) stadiją.

Kitos sąvokos: 

Išveika (angl. acting out) – psichologinė sąvoka, kuria apibūdinamas veiksmas, kuriuo individas išreiškia arba kartoja nesąmoningas fantazijas, geismus ar psichikos konfliktus. Tokiems veiksmams apskritai būdingas impulsyvumas ta prasme, kad jie nesiderina su normalia individo elgsena.

Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai.

Mokestis už paslaugą yra šaknys to, dėl ko terapinis procesas išlieka profesionalus. Atlygis už paslaugą ne tik leidžia terapeutui išgyventi pasaulyje, bet ir patvirtina jo savigarbą. Jis savo klientams duoda tai, ką turi savyje geriausia, o jie už tai atsilygina irgi duodami terapeutui kažką vertingo. Klientai, sumokantys tam tikrą pinigų sumą, kažką atiduoda – taigi, perka paslaugą. Jiems tai yra neįkainojama, nes kai terapijos metu kažkas pasidaro nemalonu (o jeigu procesas vyksta tinkamai, to išvengti neįmanoma), jie turi jaustis patogiai išreikšdami savo nemalonius jausmus – kurie neretai būna nukreipti į terapeutą – taip laisvai, kaip tik reikalinga. Šis žingsnis gali būti labai sudėtingas, jeigu klientai aiškiai nesuvokia, kad jie – ir niekas kitas – perka terapeuto paslaugas.

Kaip kad sąžiningi žmonės jaustųsi nepatogiai nurodinėdami padavėjui, jeigu žinotų, kad jis dirba už dyką, taip ir klientams sudėtinga išreikšti save visiškai atvirai – taigi, ir gyti – esant neprofesionalioje aplinkoje. Jeigu tai būtų netiesa, tai žmonės niekada neitų pas terapeutą, o vietoj to paprasčiausiai išsispręstų savo sudėtingas problemas ir sunkumus padedami draugų ar gyvenimo partnerių (darant prielaidą, jog šie artimieji būtų pakankamai nušvitę, kad iš tikrųjų galėtų padėti). Bet net ir labiausiai nušvitusios draugystės ar asmeninės partnerystės negalėtų pakelti tokio didžiulio intensyvumo. Jų netokia paskirtis.


Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai. 

„Dėl vaikystėje patirto smurto jaučiamės taip, lyg kažkas privalėtų mums atlyginti dėl skriaudos patirtą žalą; jeigu to lauksime visą gyvenimą, galime niekada negauti to, ko mums reikia. Vietoj to, mes pasirenkame priimti mintį, kad nuo dabar už pasirūpinimą savimi esame atsakingi mes patys.“ – Maureen Brady „Beyond Survival“

Šiandien, Motinos dieną, aš įvertinu save – įvertinu tai, kad pastaruosius 4–5 metus buvau sau mama, kokios man reikėjo.

Kai galiausiai nusprendžiau savo mamai nebenusileisti, ji nuo manęs nusisuko. Nors ir žinojau, kad mano mama pati turėjo sudėtingą vaikystę ir gyveno sunkų gyvenimą, negalėjau jai leisti ir toliau tai išlieti ant manęs. Ji turėjo tokią pačią progą ieškoti pagalbos kaip ir aš. Ji nusprendė su manimi neturėti santykių, nes aš pasakiau, kad nebenešiu santykių naštos ant savo pečių. Aš neleisiu jai su manimi kalbėti agresyviai ar kaltinti mane dėl smurto, kurį patyriau iš jos vaikino. Nors ir savo mamai linkiu visko, kas geriausia, šią Motinos dieną švenčiu tai, kad nebeleidžiu kitiems žmonėms manęs nuvertinti ar apibrėžti mano vertės, ir tai, kad esu pergalės prieš sudėtingą praeitį pavyzdys.

Net ir būdama suaugusi ir pati turėdama vaikų norėjau būti pateisinta. Norėjau patvirtinimo ir pripažinimo, kad patirto smurto neišsigalvojau. Norėjau, kad kas nors manęs atsiprašytų. Norėjau, kad kas nors pasakytų man, jog nenusipelniau, jog su manimi būtų elgiamasi taip nuvertinančiai. Norėjau, jog kas nors patikintų, kad esu verta meilės, kad nepadariau nieko blogo, kad esu dėl to nekalta ir kad nebuvau išprotėjusi ar savanaudė, kai jaučiausi, jog niekam nerūpiu.

Man sakydavo, kad esu istorijų pasakotoja, mergaitė, šaukianti „Vilkas!“, buvau mokoma abejoti savo prisiminimais ir ne visada buvau tikra, kas man yra įvykę, o ką susapnavau. Mačiau miglą, o ten, kur buvo dar sunkiau atsiminti, kas yra tikra, o kas įsivaizduota, išmokau nejausti ryšio su savo kūnu.

Bet suaugusi, daugybę metų pragyvenusi disociacijos, depresijos bei sunkumų pilname pasaulyje ir terapijoje jausdama saugumą, pradėjau į savo vaikystę žiūrėti kitu kampu. Pradėjau matyti, kas iš tikrųjų nutiko ir kur jie buvo neteisūs, ir pradėjau save atstatinėti.

Vis dar norėjau pripažinimo ir patvirtinimo, ypač iš savo tėvų. Maniau, kad jeigu tik mano mama ateitų prie manęs ir pasakytų, jog supranta kokią žalą man padarė manimi netikėdama ir manęs neapsaugodama, ir jeigu ji pripažintų, kad ji mane pastatydavo į labai pavojingą padėtį, ir jeigu ji pasakytu man, kaip smarkiai ji gailisi, NET jeigu ji pasakytų: „Bet aš buvau tokia ligota“... Maniau, kad tai viską pakeistų ir kad mano gyvenimas iškart pagerėtų.

Įvyko keletas dalykų. Pirmiausia, išmokau pati sau suteikti patvirtinimą. Išmokau tikėti savimi bei savo tiesa, ir žinoti, kad to, ką patyriau, neišsigalvojau. Pradėjau taisyti turimus neteisingus įsitikinimus; išardžiau juos ir pažvelgiau į juos lyg pro naują prizmę. Pradėjau matyti savo branduolį – tikrąją save, išmokau įvertinti, kas viduje esu iš tikrųjų, ir pradėjau sau patikti.

Kai į šį procesą žiūriu šiandien, suprantu, kad jeigu mano mama būtų dėjusi daug pastangų, kad man atlygintų žalą ir atsiprašytų už save, jog sugadino man vaikystę ir už visus melus, kuriais apie save turėjau tikėti visus tuos metus; ir jeigu mano tėvas būtų supratęs, kad manimi nesirūpino, kad manimi, kaip asmenybe, niekada nesidomėjo, ir jeigu jis būtų man parodęs, jog nuoširdžiai supranta, kaip visa tai mane paveikė, – šiandien aš žinau, kad visa tai iš esmės nieko nebūtų pakeitę. Vaikystėje išmokti senieji įsitikinimai, esantys mano asmenybės šerdyje, vis tiek būtų gyvi. Susiformavusi neteisinga įsitikinimų sistema, kuri ir yra visų mano problemų pamatas, vis tiek liktų nepaliesta. Būčiau buvusi laiminga gal mėnesį, o tada vėl būtų atslinkusi senoji depresija; balsai, šnibždantys, kad aš apsimetėlė vis dar būtų su manimi; asmenybės problemos ir baimės nebūtų išgydytos. Visa tai padeda man suprasti, kad laidų smegenyse sujungimas per naują, kuo užsiėmiau padedama savo terapeuto, neabejotinai buvo būtinas, kad tapčiau SAVIMI!

Laimingos Motinos dienos – visoms skaitančioms mamoms ir tiems iš mūsų, kurie yra savo pačių tėvai! (Tai apima ir vyrus!)

Darlene Ouimet


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.  

Nors ir turiu nemažai labai bjaurių smurto istorijų, vienas iš skaudžiausių mano vaikystės prisiminimų yra apie tai, kaip žaidžiau kitoje gatvės pusėje esančiame draugės name ir paskambinau namo paklausti, ar galiu pasilikti šiek tiek ilgiau. Atsiliepė mano tėvas ir leido, bet, spėju, nepasivargino apie tai pasakyti mano mamai. Kai grįžau namo, mano mama man taip stipriai trenkė per veidą, kad mano akiniai nuskriejo per visą kambarį ir atsitrenkė į sieną. Atsimenu jos akyse buvusį įniršį, kaip aš drįstu grįžti per vėlai! Buvau tokia šokiruota, kad ji paprasčiausiai užsimojo ir iš visų jėgų trenkė man per veidą, kai aš iš tikrųjų negrįžau per vėlai. Ji nedavė man nė sekundės pasiaiškinti, neatsimenu žodžių, atsimenu tik jos įtūžį. Pamenu, mano tėvas iš tikrųjų atrodė šokiruotas, o tai mane nustebino, nes visuomet atrodė, kad jis niekada nerodo jokių emocijų ir nesikiša į tai, kaip su manimi elgiasi mano mama, nors, geriau apie tai pagalvojus, nesu tikra, ar jis žinojo apie tai, kaip piktai ji su mumis, vaikais, elgiasi.

Atsimenu, kaip jis pasakė mamai, kad aš jam skambinau ir jis man leido pasilikti dar pusvalandį. Blogiausia buvo tai, kad viskas sukosi aplink mano tėvus, o ne apie mane. Jie ginčijosi. Niekas manęs neatsiprašė; mano mama į mane net nepažiūrėjo. Man – jokios paguodos. Buvau tiesiog palikta stovėti, verkianti, šokiruota ir vėliau jaučianti kaltę, kad išdrįsau sau jausti gailestį.

Mano mama savo įniršio epizodais dažnai man duodavo diržo, bet nė vienas iš tų mušimų nebuvo toks skaudus, kaip tas nepelnytas antausis per veidą. Nors ir buvau daug kartų patyrusi fizinę bausmę, niekada negalvodavau, ar ji pagrįsta, ar ne; visada žinojau, kad jos galiu sulaukti bet kada, bet šis kartas buvo kitoks, nes žinojau, kad jos nenusipelniau.

Pastaba apie šią istoriją: jeigu iš tikrųjų būčiau grįžusi per vėlai, tai būčiau ničnieko nepagalvojusi apie tai, kad man taip smarkiai trenkė; taigi, ar jos veiksmai būtų pateisinami, jeigu būčiau grįžusi per vėlai?

Atsimenu tik vieną įvykį, sukėlusį tiek nuoskaudos ir emocinio skausmo. Jis įvyko tada, kai mokiausi pirmoje klasėje ir pasiprašiau į tualetą, o mokytoja pasakė ne. Paprašiau dar kartą, ji atsakė ne. Kai ji ir trečią kartą atsakė ne, nebegalėjau susilaikyti ir prisisysiojau į kelnes. Vienas vaikas sušuko mokytojai: „Ponia Frost, Darlene prisisysiojo į kelnes.“ Visi sužiuro į mane – galvojau, kad mirsiu. Tada man leido nueiti į tualetą, ir galiausiai mokytoja ir krūva vaikų stovėdami prie tualeto durų bandė mane įtikinti iš ten išeiti, o mokytoja sakė: „Reikėjo pasakyti, kad skubu.“ Vienas vaikas atkartojo kiekvieną jos žodį: „Reikėjo pasakyti, kad skubu.“ Pamenu, kaip galvojau, kad „skubu“ šešiamečiui vaikui yra labai sudėtingas žodis. Tačiau šis mokytojos teiginys rodė, kad dėl šio įvykio kalta AŠ. Turėjau su taksi grįžti namo. (Mano mama privertė mane tą pačią popietę grįžti į mokyklą.)

Tik prieš kelias dienas supratau, kas bendro tarp šių dviejų įvykių. Ir nors jie visada atrodė tik smulki mano gyvenimo dalis, jie man stipriai įsiminė ir atrodė siaubingesni nei kai kurie kiti. Šios dvi istorijos, kurias laikau vienais skaudžiausių savo vaikystės įvykių, buvo vieninteliai du kartai, kai tuo metu supratau, kad nenusipelnau, jog su manimi taip elgtųsi. Tuos du kartus niekas negalėjo manęs įtikinti, kad aš padariau kažką negero. Nors mokytoja ir bandė įteigti, kad dėl ano įvykio esu kalta aš, bet žinojau, jog prašiausi tris kartus. Dauguma kitų atvejų, kai gyvenime patyriau smurtą, nebuvau tokia tikra, kad esu nekalta.

Žinoma, aš nenusipelniau JOKIO smurto, kurį patyriau, bet tie du atvejai buvo vieninteliai, kai buvau tuo tikra. Šis supratimas man padėjo suvokti, kaip dažnai būdavau įtikinama, kad dėl visko kalta aš pati.

Prakertanti rūke skyles
Darlene Ouimet


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai. 

Mano vyras dažniausiai sako, kad jis fizinio smurto nepatyrė, bet per pastaruosius kelerius metus jis prisipažino, kad buvo keli atvejai, kai jo tėvas iš tiesų prieš jį fiziškai smurtavo. Jis sutinka tai, kas jam nutiko, vadinti „smurtu“. Man visuomet stebino tai, kad iki tol jis nemanė, jog tai, kas jam nutiko, buvo smurtas. Iki tol tie įvykiai neatitiko jo žodžio „smurtas“ apibrėžimo.

Vieną kartą jis „iškrėtė dėžę alaus“, o tai reiškia, kad jis nusipirko dėžę alaus būdamas nepilnametis. Jis ėjo į mokyklos šokius ir per daug išgėrė, o jo dėdė išspyrė jį iš šokių. Kai jo tėvas apie tai sužinojo, tai tikrąja to žodžio prasme jį suspardė. Mano vyras manė, kad to nusipelnė. Na, priklausomai nuo jūsų pačių praeities, kai kurie žmonės gali įsivaizduoti, kodėl mano vyras galvojo, kad to nusipelnė, bet ar bausmė atitiko nusikaltimą? Ar kas nors turi teisę su kitu žmogumi taip elgtis? Šiandien egzistuoja įstatymai, draudžiantys tokius dalykus. Galiu beveik garantuoti, jog mano uošvis galvoja, kad jis, kaip tėvas, taip sumušdamas savo sūnų elgėsi teisingai – taip jį sumušdamas ir suspardydamas. Jeigu mano vyras būtų atėjęs iš už tvarto kampo ir pamatęs, kad jo tėvas taip spardo jo seserį, tai neabejotinai laikytų tai fiziniu smurtu, tačiau savo atveju jis nemanė, kad tai iš tikrųjų buvo smurtas.

Iš kur, po velnių, ateina įsitikinimas, kad mes iš tikrųjų nusipelnome, jog su mumis taip elgtųsi? Dar didesnė mįslė yra tai, kad girdėdami, kaip tokias istorijas mums pasakoja kiti, mes jaučiame pasipiktinimą. Mes bandome įtikinti kitą žmogų, kad tai, ką jis patyrė, buvo ar yra smurtas, bet nemanome to paties apie tai, kas nutiko mums patiems. Mes labai dažnai sau nesuteikiame patvirtinimo taip, kaip kad suteikiame patvirtinimą kitiems žmonėms. Mes nereaguojame į savo pačių gyvenimo įvykius taip, kaip reaguojame į kitų žmonių gyvenimo istorijas.

Kaip mes patikime, kad dėl to kalti mes ar kad to nusipelnėme? Aš supratau, kad toks įsitikinimas susiformuoja ne per naktį, bet per ilgą laiką. Kaip ir dauguma mūsų, aš laikui bėgant buvau pratinama priimti kitokias tam tikrų žodžių reikšmes. Mano vyras tikėjo, kad būti sumuštam taip žiauriai, kaip kad buvo sumuštas jis, buvo jo pelnyta bausmė. Jam tai buvo tiesa.

Būdami vaikais mes galime tikėti, kad jeigu mūsų tėvai yra mumis nusivylę, tai dėl to kalti mūsų trūkumai, ir tai mums tampa tiesa. Šalia vieno neteisingo apibrėžimo mums susiformuoja kiti neteisingi apibrėžimai. Tai – kaip melavimas: vienas melas turi būti pridengtas kitu, ir galiausiai mes turime neteisingą meilės apibrėžimą, mūsų pagarbos apibrėžimas yra klaidingas, todėl neturėtume stebėtis, kad mūsų smurto apibrėžimas taip pat iškrypsta, bet šie apibrėžimai mums tampa tiesa. Aš noriu jus padrąsinti pagalvoti apie tai, kas jums yra tiesa ir iš kur tai kilę. Motyvacija parašyti šį įrašą man kilo todėl, kad nepaprastai dažnai girdžiu, kaip žmonės gina tėvų smurtą.

Savo gijimo proceso metu aš turėjau suprasti, kas iš tikrųjų yra tiesa, kas apie mane iš tikrųjų yra tiesa; su kitų pagalba turėjau iš naujo sujungti laidus savo smegenyse, pakeisti turimus apibrėžimus tokių žodžių kaip smurtas, meilė, pagarba ir iš naujo būti sau savo tėvu ir motina, kad galėčiau augti pilnatvėje ir laisvėje.

Darlene Ouimet


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.