Gijimo proceso metu viskas atrodė NAUJA. Viskas BUVO nauja! Aš tiek daug metų saugojausi savo įveikos* metodais. Įvadinės sesijos su nauju terapeutu metu pradėjau, kaip tai pavadinau, „veiksmingą procesą“, ir mes kalbėjomės apie kai kuriuos mano įveikos metodus, o mano terapeutas užsiminė, kad bendro darbo metu pabandysime sušvelninti mano savęs kontroliavimą. Aš tada pagalvojau: „tikrai ne, nė už ką“, bet nusišypsojau ir palinkčiojau galvą. Tiesa ta, kad neįsivaizdavau, apie ką jis kalba, bet tai neatrodė kažkas, ką norėčiau pabandyti. Šiandien suprantu, jog jis kalbėjo apie mano įveikos metodus. Kai pradėjau svarstyti kai kurių iš jų atsisakymą, greitai pastebėjau, kad turiu su pasitikėjimu susijusių problemų. Man terapijos kabinetas tapo mažyčiu pasaulėliu, kur galiu išbandyti savo naujus įrankius, naujas mintis, naujas viltis ir svajones. Tai taip pat vieta, kur galiu stoti akistaton su savo baimėmis, savo klaidingais įsitikinimas ir netiesa apie savo gyvenimą bei tuo, kas man iš tikrųjų gyvenime nutikę.

Priėmus sprendimą nuoširdžiai pasinerti į gijimo procesą, tuojau pat iškilo mano baimės, o mano su pasitikėjimu susijusios problemos matėsi ryškiau nei bet kada. Pirmosios baimės gyventi naujame pasaulyje buvo susijusios su mano nauju pasaulėliu – su terapija ir terapeutu. Pirmiausia aš turėjau žinoti, kad prireikus aš galiu iš terapijos kabineto pabėgti. Kiekvieną sesiją aš žvalgydavausi pabėgimo maršrutų. Kambarys turėjo dvejas duris: vienos vedė laukan, į gražų sodą, o kitos – paprasčiausiai iš kabineto. Aš užsitikrindavau, kad jeigu man reikėtų bėgti, tai galėčiau pasiekti duris, vedančias į sodą. Kartais sėdėdavau ant savo plaštakų, nes maniau, jog galiu pradėti elgtis smurtingai. Bijodavau pykti, bijodavau „pasielgti blogai“, ir bijodavau, kad jeigu pasielgsiu blogai, tai savo terapeutui nebepatiksiu. Negalėjau atsipalaiduoti; buvau įsitikinusi, kad pasielgsiu neteisingai, ir kad jeigu taip nutiks, tai tada ir jis pasielgs neteisingai. Aš terapeuto bijojau, bet kartu mačiau jį kaip savo paskutinę viltį. Žvelgiant atgal, mano terapijos nuotykiai buvo mažytis veidrodis, atspindintis mano gyvenimą. Iš išorės viskas atrodė puikiai, bet viduje buvo chaosas.

Mano terapeutas parodė man pabėgimo maršrutus. Aš nervingai šypsojausi. Viena mano dalis mąstė, ar jis žino, kad jau esu suplanavusi savo pabėgimo maršrutą, kas reikštų, jog jis žino, kad juo nepasitikiu, o tai gali jį įžeisti ar supykdyti; kita mano dalis tuojau pat susimąstė apie tai, kodėl jis man parodė pabėgimo maršrutus. Ar jis elgsis kaip nors, kad man reiks bėgti? Ar jis apgaule privers mane juo pasitikėti? Jis man pasakė, kad pasitikėjimas atsiranda laikui bėgant ir kad aš neprivalau juo pasitikėti kol jaučiuosi nepakankamai patogiai. Žvelgiant atgal, jo paaiškinimas buvo tikrai geras, bet aš mintyse jo žodžius supratau taip, kad neturėčiau juo pasitikėti, nes jis žmogus ir man gali tekti bėgti. Lankydamasi pas kitus terapeutus, buvau susidūrusi su problemomis. Keli iš jų bandė mane kabinti arba aiškiai parodė, kad aš juos traukiu. Viena mano dalis buvo įsitikinusi, kad tą potraukį sukėliau aš ir kad taip sabotavau bet kokią pagalbą, kokią tik jie man galėjo suteikti. Bijojau, kad tai vėl gali pasikartoti. Norėjau pagalbos, bet netikėjau, kad kas nors man gali padėti; be to, netikėjau, jog pagalbos nusipelnau.

Nors ir buvau suplanavusi pabėgimą, jeigu jo prireiktų, bet kartu buvau įsitikinusi, jog prireikus juo tikrai nepasinaudočiau. Praeityje aš tiek daug kartų esu sustingusi, jog netikėjau, kad galiu save apsaugoti.

Aš norėjau gyti, bet to bijojau. Norėjau kažkuo pasitikėti ir gauti pagalbos, bet gyvenime nuolat įsitikindavau, kad žmonėmis pasitikėti galima retai. Esant tokioje padėtyje ieškoti konsultacinės terapijos yra sudėtinga, nes šios su pasitikėjimu susijusios problemos ir prieštaringas mąstymas labai trukdo. Terapeutas negali tau padėti, jeigu tu nepasakai ar negali pasakyti, kas vyksta, bet dažnai problema būna ta, – taip tikrai buvo mano atveju, – kad žmogus nežino, kas jam negerai, o aš buvau įsitikinusi, jog problema esu aš. Aš bijojau pasakoti savo gyvenimo istoriją, manydama, kad terapeutas gali patvirtinti, jog problema iš tiesų esu aš. Ir vėlgi, bijojau, kad jam nepatiksiu, jis dėl to mane atstums ir taip prarasiu paskutiniąją savo viltį. Taip pat bijojau, kad jam patiksiu (nederamai). Visos mano mintys buvo dvejopos, nors aš jų tuomet sąmoningai net ir nesupratau. Sukausi ratais, visos mano mintys sukosi ir sūkuriavo mano galvoje; dauguma jų buvo prieštaringos vienos kitoms. Turėjau išsiaiškinti daugybę dalykų, ir būdavo dienų, kai norėdavosi pasiduoti – „sustabdykite pasaulį, noriu išlipti“.

Viskas buvo sunku. Mano terapeutas kažkokiu būdu pasirinko vieną dalyką ir pradėjome nuo jo. Gijimo procesas iš tiesų buvo nepaprastai sunkus, bet didžiulio noro gyti ir kai kurių terapeuto žodžių kombinacija pasėjo vilties išgyti sėklelę ir netgi vilties pasiekti pilnatvę sėklą, o tai padėjo man nesustoti. Aš už savo gyvenimą kovojau truputėlį daugiau nei kad kovojau su gijimo procesu. Galiausiai su gijimo procesu kovojau vis mažiau ir mažiau. Po truputėlį terapija ėmė padėti, aš tapau stipresnė, išmokau jausti ir susitvarkyti su problemomis. Išmokau klausytis savo prieštaringų minčių ir išsiaiškinti, kas kiekvienoje pusėje yra tiesa ir netiesa. Išmokau sustabdyti sukimąsi ir išsiaiškinti savo mąstymą. Tai neįvyko greitai, bet įvyko!

Mano terapeutas man pasakė, kad rasime brangakmenį, kuris būtų išskirtinis man, brangakmenį manyje. (Tada pagalvojau, kad tai jam reikalinga terapija, bet nusišypsojau ir palinkčiojau galva.) Tačiau ir vėl jis buvo teisus. Savyje radau brangakmenį. Ir žinote ką? Mes visi jį turime.

Gyvenimas daug spalvingesnis be sukimosi.

Darlene Ouimet

-----
* Įveika (angl. coping) – psichologijoje vartojama sąvoka, reiškianti žmogaus elgesį, kurio siekiama įveikti, sumažinti ar pakelti patiriamą nerimą ir stresą. Žmonės yra įpratę kovoti su stresu įvairiausiais jiems pažįstamais destruktyviais bei į trumpalaikį streso sumažinimą orientuotais įveikos būdais, užuot orientavęsi į tikrąjį, ilgalaikį problemos sprendimą, kuris yra nepažįstamas, bauginantis, sudėtingas ir reikalauja pereiti tam tikrą pažintinį, emocinio adaptavimosi, pastangų bei ištvermės reikalaujantį etapą. (Vert. past.)


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai 

Disfunkcionalios šeimos yra disfunkcionalios nuo pat pradžių. Mes iškart galime to nesuprasti, nes neturime jokios kitos pažiūrų sistemos. Kai pažvelgiame atgal į savo gyvenimą, nesuprantame, kad esame įstrigę savo vaikystės baimėse. Šiek tiek apie tai kalbėjau paskutiniame įraše „Disociatyvi asmenybė kaip įveikos metodas“.

Jausti jausmus yra labai baisu, ypač nesuprantant, kad juos jauti per vaiko baimių prizmę. Kiek senesniame įraše vartojau urvo analogiją rašydama apie tai, kaip orientavimasis gijimo metu dažnai atrodo tarsi ėjimas apgraibomis per aklinai tamsų urvą nešantis prožektorių, kuris nuolatos mirkčioja.

Žvelgiant į visa tai iš išorės, iškilo kitoks urvo vaizdinys. Jis man šmėstelėjo mintyse prieš kelias savaites: aš vėsią ir saulėtą dieną sėdžiu ant pledo gražioje lauko gėlių pievoje. Tylu ir ramu, esu viena. Mane supa daugybė maisto, kurį valgau abiem rankom tuo pat metu spoksodama į urvo įėjimą su iš baimės išpūstomis akimis.

Kažkas šiame vaizdinyje man nedavė ramybės, ir jis mintyse vis pasikartodavo. Mano spoksojimas išpūstomis akimis atrodė logiškas; aš supratau savo baimę ir nenorą ten grįžti, bet burundukiškas valgymas (kas, vėliau supratau, buvo tiesiog nervinis valgymas) man atrodė keistas. Tai, kad valgiau abiem rankom, man atrodė keista. Kai šis vaizdinys mane aplankė kelias dienas iš eilės, pastebėjau, jog mano pečiai yra apnuoginti ir aš vilkiu trumpą vasarinę suknelę. Mintyse pažvelgusi į šį vaizdinį iš arčiau, pastebėjau kad šiame reginyje esu maždaug šešerių metų amžiaus ir viena sėdžiu gražioje pievoje priešais aklinai tamsų urvą, kuris žymi mano klaidingą įsitikinimų sistemą.

Nors ir jau buvau susigrūmusi su daugybe „nežinomybės baimių“, bet stoti akistaton su urvu man kažkodėl buvo nepaprastai baisu, kol nesuvokiau, jog esu šešerių; mintyse bandžiau susigrumti su savo baime – su daugybe netiesos ir klaidinga įsitikinimų sistema – būdama šešerių metų vaiku!

Manau, šis pavyzdys tinkamai iliustruoja gijimo procesą. Mes dažnai galvojame, kad su savo sunkumais grumiamės būdami tokio amžiaus, kokio tuo metu esame. Tačiau spręsdami dalykus, nutikusius vaikystėje, mes, panašu, naudojamės tuo pačiu mąstymu, kurį turėjome to įvykio metu ir dėl kurio klaidingas įsitikinimas ir susiformavo.

Suvokimas, kad stoviu akistatoje su baimę keliančiu klaidingu įsitikinimu, kuris susiformavo, kai buvau šešerių, padeda man būti su savimi švelnesnei. Galiu su savimi pasikalbėti ir patikinti savo vidinį vaiką, kad jis ne vienas. Sąmoningas savo mąstymo / amžiaus suvokimas taip pat padeda man suprasti, kada ši konkreti baimė prasidėjo; buvau maždaug šešerių ir tuomet mano mama pradėjo man aiškinti, kas yra seksualumas. Mūsų mamos-dukters santykiai turėjo ydingus pamatus. Dar vienas to, kad mąstydamas sąmoningai suvoki savo amžių, privalumas yra tai, jog užuot į savo baimę susigrumti su dar viena problema žvelgusi iš suaugusiojo perspektyvos ir priekaištavusi sau, kad vis dar turiu šitų sunkumų, aš galėjau suprasti, jog į visa tai žvelgiu su šešiamečio vaiko mintimis, baimėmis ir suvokimu – šešiametės, kuri buvo mokoma, kad jos išvaizda ir seksualumas jai pravers pasaulyje, kuriame ji dar nebuvo pasiruošusi gyventi. Man susiformavo baimė, kad atrodau nepakankamai graži, ir kadangi taip pat buvau patyrusi seksualinį smurtą, tai man išsivystė ir baimė atrodyti per daug gražiai. Galėjau suprasti painiavą, vis dar esančią manyje. Galėjau su palengvėjimu atsikvėpti, nes dabar žinau, kad stoviu akistatoje su urvu būdama šešerių metų amžiaus; kad šis procesas man nėra naujas; ir kad žinau, kaip būti sau tinkama mama ir tėčiu, taip padedant sau ir savo šešiamečiui vaikui tinkamai užaugti.

Pakilimas tęsiasi...
Darlene Ouimet


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai 

Kai grumiamės su psichikos sveikatos problemomis, dažnai suprantame, kad jausmų vengimas yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl mums susiformavo turimi įveikos* metodai. Kartais jausmų vengimas yra vienintelis būdas išgyventi traumą. Savo gijimo proceso metu supratau, kad mano disociatyvus asmenybės sutrikimas buvo vienas iš būdų, kurį naudojau kaip įveiką visiems sunkumams. Mano asmenybė buvo fragmentuota, susiskaldžius į alter asmenybes, kad nereikėtų jausti, nes „jie“ (mano alter asmenybės) tai darė už mane.

Aš asmenybės susiskaldymą suprantu taip: kai vaikas patiria trauminį įvykį, su kuriuo susitvarkyti jam yra per sudėtinga, gimsta nauja asmenybė, kuri prisiima atsiminimus bei jausmus ir tam tikra prasme yra atskira nuo pagrindinės asmenybės. Mano atveju, tos kitos asmenybės pradėjo už mane tvarkytis su tam tikromis situacijomis. Pavyzdžiui, būdama dvidešimt kelerių daug keliavau, ir buvo viena alter asmenybė, kuri mane užvaldydavo ir užsiimdavo visais tais oro uosto nuotykiais. Aš nesupratau, kad turiu tą kitą asmenybę, bet suvokiau, jog keliaudama esu visai kitokia. Aš nepaprastai pasitikėdavau savimi ir nesuprasdavau, kodėl, po galais, taip jaučiuosi. Tapusi visavertė, net ir šiandien būdama oro uoste jaučiuosi keistai ir nemaloniai.

Skirtingos asmenybės tvarkydavosi su skirtingomis situacijomis. Man disociatyvus asmenybės sutrikimas pasireiškė šitaip. Kai pajusdavau baimę ar netgi nepatogumą, atsijungdavau nuo savęs ir nuo situacijos, o mane užvaldydavo alter asmenybė. Alter asmenybių tikslas buvo apsaugoti mane, mano baimes ir mano jausmus. Aš negalėdavau susitvarkyti su savo gyvenimu, todėl jos man padėdavo. Jos prisiimdavo jausmus ir prisiminimus, tarsi jie būtų atskiri nuo tikrosios manęs.

Tai turi savo gerąją pusę: tos alter asmenybės padėdavo man sėkmingai susitvarkyti su problemomis, jos padėjo man išgyventi. „Jos“ už mane susitvarkydavo su viskuo, o kai tapau vyresnė, keletą jų net atpažinau ir įvertinau, vadindama jas radikaliomis savo asmenybės pusėmis. Jos man padėdavo patekti ten, kur eiti būdavo per baisu, jos padėdavo man padaryti dalykus, kurių imtis bijodavau.

Tai taip pat turėjo ir neigiamą pusę: mano gyvenimas buvo betvarkė, aš buvau nelaiminga, o visko esmė buvo ta, kad netgi su savo alter asmenybėmis aš savo sunkumų įveikti nesugebėjau. Sąmoningai atpažinusi tam tikras savo asmenybes, kai kurių iš jų bijojau, o dalykai, kuriuos aš-jos darydavome, mane neretai gąsdindavo. Didžiąją laiko dalį buvau pasimetusi, o mano galvoje buvo daug triukšmo ir pokalbių. Niekada nesijaučiau savimi ir man reiškėsi tos apsimetėliškos problemos. Kartais elgdavausi taip, kaip „aš“ niekada neišelgčiau, ir tai mane nepaprastai glumino.

Kai pažiūriu atgal į savo gyvenimą su daugybe asmenybių, jis atrodo nepaprastai miglotas, tarsi būčiau apsvaigusi nuo narkotikų ar panašiai. Mano gyvenimas buvo pakvaišęs ir varginantis, o kai ištekėjau ir pradėjau gimdyti vaikus, taip bijojau savo keisto elgesio, kad visiškai užsisklendžiau ir galiausiai nebenorėjau nieko daryti ir niekur eiti, o pasikartojantys depresijos epizodai, lydėję mane beveik visą gyvenimą, dar labiau pablogėjo.

Kai pasiryžusi stoti akistaton su savo disociatyviu elgesiu galiausiai pradėjau terapiją, siaubingai bijojau išmokti gyventi be disociacijos, bet tuo pat metu buvau pavargusi nuo nuolatinio nuovargio bei pasimetimo. Aš buvau praradusi viltį kada nors gyventi be depresijos ir nemaniau, jog depresija ar disociacija yra įveikos metodai. Tam tikra prasme jaučiausi pralaimėjusi, ir, manau, kartu su pralaimėjimu nusimečiau ir savo šarvus, kuriais buvau apsidangsčiusi, savo įveikos metodus ir sienas, kuriomis buvau apsistačiusi, kad savo tikrąjį aš apsaugočiau nuo pasaulio. Pasidaviau ir tai, manau, labai mane priartino prie išgijimo.

Paaiškėjo, kad įveikos metodai reikalauja labai daug pastangų! Daug lengviau būti vientisa, visaverte asmenybe. Stodama akistaton su savo praeitimi ir išjausdama tuos jausmus, sugebėjau gyti. Pagrindinė priežastis, kodėl man reikėjo tiek daug įveikos metodų, buvo manyje esantis išsigandęs vaikas. Aš vis dar į pasaulį žiūrėjau bejėgio vaiko akimis, kadangi dėl vaikystėje patirtų aplinkybių nebuvau tinkamai suaugusi. Pažvelgusi į savo įsitikinimų sistemas, galėjau grįžti atgal ir būti sau tinkama mama ir tėtis, o tai padėjo man užaugti ir pradėti žiūrėti į pasaulį suaugusiojo akimis. Kai po truputį pradėjau matyti praeities duženas, vertinti jas adekvačiai ir statyti naujus pamatus, ilgainiui man visi tie įveikos metodai tapo nebereikalingi ir prasidėjo mano tikrasis gyvenimas.

Irkis pirmyn – tu to verta(-s)!
Darlene Ouimet

-----
* Įveika (angl. coping) – psichologijoje vartojama sąvoka, reiškianti žmogaus elgesį, kurio siekiama įveikti, sumažinti ar pakelti patiriamą nerimą ir stresą. Žmonės yra įpratę kovoti su stresu įvairiausiais jiems pažįstamais destruktyviais bei į trumpalaikį streso sumažinimą orientuotais įveikos būdais, užuot orientavęsi į tikrąjį, ilgalaikį problemos sprendimą, kuris yra nepažįstamas, bauginantis, sudėtingas ir reikalauja pereiti tam tikrą pažintinį, emocinio adaptavimosi, pastangų bei ištvermės reikalaujantį etapą. (Vert. past.)

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai 

Žemiau esantis tekstas yra 1987 metų interviu su visame pasaulyje žinoma psichoanalitike, vaikystės traumos specialiste, 12 knygų autore, Dr. Alice Miller.






-----
Kada supratote, kad pagarba vaikui bus jūsų dėmesio centre?

Nuo pradžių, manau, nuo pat vaikystės, ieškojau atsakymo, kodėl žmonės elgiasi taip iracionaliai. Visada norėjau suprasti ir išsiaiškinti. Iš mamos daug informacijos negavau, nes ji sakydavo: „Yra taip ir taip, ir viskas.“ Jeigu paklausdavau, ji niekada man nepaaiškindavo. Vaikystėje buvau labai vieniša.

Man buvo turbūt penkeri, kai pamačiau moterį su vaiku. Tai mergaitei buvo 3 ar 4 metai. Ji nugriuvo ir susižeidė. Jos mama, kuri kalbėjosi su kita motina, trenkė savo dukrai tik dėl to, kad ji grįžo verkdama ir su kraujuotais keliais. Atsimenu, koks klausimas man tada kilo: „Tas vaikas patyrė dvigubą žalą: pirma, nes nugriuvo; ir po to nuo mamos. Kodėl ji nubaudė savo vaiką? Mergaitė nekalta – jai reikia mamos pagalbos, o ne bausmės.“

Ar uždavėte šį klausimą savo mamai?

Ne, neišdrįsau, bet nuo šio klausimo viskas prasidėjo. Tada mačiau karą ir galvojau, kodėl žmonės jaučia tiek daug neapykantos ir elgiasi taip absurdiškai. Tam turi būti kažkokia paslėpta priežastis, spėjau. Atsakymo neradau nei filosofijoje, nei psichoanalizėje. Jį radau tik vėlesniais savo gyvenimo metais, kai stojau akistaton su savyje esančiu vaiku ir pradėjau klausytis savo klientų viduje esančių vaikų.

Turėjau pamiršti teorijas. Net Freudas sako, kad jeigu vaikas susižeidžia, tai kaltas jis. Visada kaltas vaikas. Mama mano vaikystės prisiminimuose yra pikta, kad vaikas kelia problemų, kai ji nori pasikalbėti su drauge. Aš tą supratau, nes buvau penkerių ir tada nežinojau jokių teorijų. Suaugusieji to nesupranta. Jie išmoksta teorijų, kurios paslepia pačius akivaizdžiausius paaiškinimus, ir jie tomis teorijomis tiki.

Žinote Anderseno pasaką „Nauji karaliaus drabužiai“? Manau, mano vaidmuo visuomenėje (ir psichoanalitikų bendruomenėje) dabar yra būtent toks: pasakyti, kad karalius nuogas. Ir daugelis dabar sako: „Ach, aš toks dėkingas, nes aš irgi tą žinojau, bet neišdrįsau pasakyti.“ Tačiau yra ir kitų, kurie sako, jog karalius su rūbais, nes jie bijo prarasti turimą galią.

Savo knyga „Gabaus vaiko drama“ norėjau pasiekti specialistus, savo kolegas; taigi, joje kalbėjau psichoanalitine kalba. Dabar tokios kalbos nebevartoju: nebebandau pasiekti žmonių, kurie turi tokį patį išsimokslinimą kaip aš. Net jeigu jie ir neigia tai, apie ką rašau, jų klientai sako: „Ji rašo apie tai, ką patyriau aš. Aš suprantu, apie ką ji kalba.“

Kodėl kai kurie specialistai neigia tai, ką sakote?

Nes jie negali priimti realybės. Žinote, nutiko vienas įdomus dalykas. Pirmą kartą apie šias idėjas kalbėjau tada, kai maždaug trims šimtams psichoanalitikų kalbėjau apie psichoanalitikų narcisizmą. Jie buvo nustebę, nes labai neįprasta, kad kolega palaikytų vaiko pusę. Iš pradžių jie reagavo natūraliai, paprasčiausiai buvo dėkingi ir per daug savo jausmams nesipriešino. Jie man padėkojo ir pasakė: „Bet iš kur tu žinojai, kad mano gyvenimas buvo toks, apie kokį kalbėjai?“ Aš atsakiau: „Aš kalbėjau apie savo pačios gyvenimą.“ Daug vyrų ašarojo. Tuomet aš pabandžiau tą straipsnį publikuoti vokiškame specialistų referuojamame žurnale, bet redaktoriai jį atmetė. Pasipriešinimas jau buvo susiformavęs. Jie mano straipsnį atmetė, nes jie turėjo į viską žiūrėti taip pat kaip Freudas; kitu atveju būtų buvę per daug baisu ar pavojinga. Tarptautinė psichoanalitikų bendruomenė (International Analytic Society) straipsnį publikavo Tarptautiniame psichoanalizės žurnale (International Journal of Psychoanalysis). Bet vokiškas specialistų referuojamas žurnalas Psichika (Psyche) atsisakė. Vokiečiams šis straipsnis buvo per daug provokuojantis.

Kokie buvo tie provokuojantys dalykai?

Kad neurozė ir psichozė atsiranda dėl užgniaužtų jausmų, kurie yra reakcija į traumą. Vaiko pyktis ir visi kiti mums nepatinkantys jausmai yra reakcijos į patirtą smurtą.

Šiandien mes žinome, kad smurto prieš vaikus yra labai daug. Anksčiau apie tai kalbėti buvo negalima. Vaikas privalo užgniaužti prisiminimus apie smurtą ir neigti skausmą, kad galėtų išgyventi; kitaip skausmas jį nužudytų.

Ar tai gali būti nutikę taip anksti vaikystėje, kad žmogus žodžiais skausmo apsakyti negali, jo nesupranta ar neturi tam leidimo?

Žodžius reikia surasti. Gera terapija turi padėti klientui evoliucionuoti iš „nebylaus vaiko“ į „kalbantį vaiką“. Jeigu trauma buvo labai ankstyva, vaikas negalėjo rasti tam žodžių arba jo aplinka buvo tam per daug priešiška. Bet jeigu dabar, terapijoje, turite terapeutą, kuris yra jūsų sąjungininkas, jūsų sąmoningas liudininkas, matantis tą pirminę jūsų patirtą traumą, tai tampate kalbančiu vaiku. Terapija egzistuoja tam, kad padėtų jums rasti žodžius, kuriuos norėtumėte pasakyti savo mamai ar tėvui apie tai, kaip jautėtės tada, kai jie jus nuskriaudė, arba kaip jautėtės, kai negalėjote kalbėti – netgi tai.

Ką turite omenyje sakydama „sąjungininkas“?

Tai žmogus, palaikantis vaiko pusę. Visada. Terapeutas negali sakyti, kad tėvai buvo nestabilūs, bet norintys gero, nes tokiu atveju jis palaiko suaugusiuosius. Jeigu vaikas mano, kad tėvai, kurie elgėsi taip keistai ir jį pažemino, norėjo jam gero, tai jis negali jausti skausmo ir tada jis simpatizuoja savo tėvams, užuot simpatizavęs sau. Mušti vaiką yra nusikaltimas, nes mušimas daro žalą, ir šio fakto pakeisti neįmanoma. Mušamas vaikas jaučiasi pažemintas, pasimetęs, vienišas; ir tokiu būdu jis mokomas jausti gėdą, nes jam sakoma, kad jis yra blogas. Mes bijome pasakyti, kad smurtas prieš vaikus yra nusikaltimas, nes norime apsaugoti tėvus nuo jų katės. Bet palaikydami tėvų aklumą mes jiems nepadedame, nes tokiu būdu išduodame vaiką, esantį tų tėvų viduje.

Kaip susitvarkyti su gijimo proceso metu jaučiamu skausmu?

Skausmas yra kelias į tiesą. Neigdamas, kad vaikystėje buvai nemylimas, tu sumažini savo skausmą, bet tada sau meluoji. Ir tuomet visą gyvenimą bandai užsitarnauti meilę. Terapijos metu skausmo vengimas sukuria kliūčių. Ir niekas negali pripažinti, kad jais buvo nesirūpinama ar kad jų nekentė, ir nejausti kaltės. „Tai aš kaltas, kad mano mama yra žiauri. Aš ją įsiutinau; ką turiu padaryti, kad ji mane mylėtų?“ Todėl bandoma elgtis taip, kad ji tave mylėtų. Ta kaltė iš tikrųjų apsaugo nuo siaubingo suvokimo, kad esi pasmerktas turėti motiną, kuri negeba mylėti. Tai yra daug skausmingiau nei galvoti: „Ai, ji yra gera mama, aš tiesiog esu blogas.“ Kadangi tokiu atveju galima bandyti kažką padaryti, kad gautum meilės. Bet tai netiesa; meilės užsitarnauti neįmanoma. Ir kaltės jausmas dėl to, kaip su tavimi buvo elgiamasi, tik sutvirtina tavo aklumą ir neurozes.

Yra gydymo būdų, kai klientai daug verkia – jie kenčia – bet nekalba. Esu mačiusi vaizdo įrašą, kuriame klientas valandą laiko liejo savo skausmą dėl gimimo, bet apie tai nekalbėjo. Tik vėliau jis papasakojo, kaip jautėsi. Bet aš manau, kad išgyvenant skausmą yra svarbu kalbėti, verbalizuoti. Net jeigu klientas jautėsi tarsi būtų gimdoje, jis galėjo pabandyti pasikalbėti su mama ir pasakyti, ką jaučia. Terapiniame procese jausmų ir jų verbalinės išraiškos sąsają yra nepaprastai svarbi. Bet tai neįmanoma be kito pagalbos; žmogus turi jausti, kad yra kažkas, kas supranta, kaip jis jaučiasi, kas jį palaiko ir patvirtina jo išgyvenimus. Jeigu vaikas yra patyręs seksualinį smurtą ir terapeutas šio fakto neneigia, tai kliento viduje gali atsiverti daug dalykų. Terapeutas privalo nekišti atleidimo, kitaip klientas skausmą užgniauš. Jis nepasikeis, o užgniaužtas įniršis ieškos atpirkimo ožio.
 
Ar manote, kad vaikas neturi praeities, kad jis gimsta pasaulyje kaip tuščia lenta, kurioje jo patirtys įrašo jo asmenybę?

Ne, nemanau. Vaikas atkeliauja iš gimdos turėdamas patirčių, kurias išgyveno būdamas gimdoje. Bet jis negimsta turėdamas projekcijų. Jis gimsta nekaltas ir pasiruošęs mylėti. Ir vaikas geba mylėti – daug labiau nei tai geba suaugusieji. Mintis apie vaiką kaip apie mylinčią būtybę sukelia didžiulį pasipriešinimą, nes mes esame išmokę ginti savo tėvus ir kaltinti save dėl visko, ką jie padarė.

Kaip šį savo požiūrį atspindite savo rašymo stiliumi?

Aš bandau pasiekti skaitytojo viduje esantį vaiką, leisti jam jausti. Savo stilių matau kaip krūvą raktų. Kiekvienas gali pasiimti po raktą, atidaryti savo duris ir ten kažką rasti. Arba gali pasakyti: „Ne, pro šias duris eiti nenoriu; raktą grąžinsiu.“ Bandau sukelti jausmus, vaizdinius. Tokiu būdu siūlau raktus nuo kiekvieno asmeninės patirties. Tuomet gali pažvelgti į savo vaikus ir pasimokyti iš jų, o ne iš manęs. Kadangi iš tikrųjų pasimokyti gali tik iš savo asmeninės patirties.

Savo pirmose studijose rašiau labai abstrakčiai; norėjau suprasti pačias abstrakčiausias idėjas: Kanto, Hegelio, Markso. Mano filosofijos disertacija buvo labai abstrakti. Dabar aš matau, kad kiekvienas filosofas privalo pastatyti didžiulį, didžiulį pastatą, kad nejaustų savo skausmo. Netgi Freudas.

Kodėl nusprendėte tapti autore ir lektore?

Noriu informuoti žmones, kad pasaulyje nėra nei vieno žmogaus, kuris smurtautų prieš vaikus, bet pats būtų nepatyręs smurto. Manau, šis suvokimas yra nepaprastai svarbus ir gali padėti suprasti daugybę dalykų. Kaip psichoanalitikė, savo suvokimais negalėjau pasidalinti su niekuo iš savo profesijos. Tai buvo neįmanoma, ir aš turėjau suprasti, kodėl taip yra. Todėl parašiau trečiąją knygą „Privalai nepastebėti“ (Thou Shalt Not Be Aware). Ir aš vėl buvau vaikas, kuris mato tiek daug žmonių, garbinančių nuogą karalių. Norėjau suprasti ir tai – jų motyvus. Kodėl jie to nepastebi?

Tuomet atsirado žmonių, kurie susidomėjo mano darbais. Ashley Montagu patvirtino mano požiūrį į vaiką, taip pat gavau patvirtinimą iš kitų rašytojų, rašiusių apie smurtą prieš vaikus. Montagu atsiuntė man savo knygą Growing Young, kurioje jis cituoja žymų britų psichoanalitiką Edwardą Gloverį. Gloveris visiškai normalų kūdikį aprašo taip: „egocentriškas, godus, purvinas, smurtingo charakterio, turintis destruktyvių įpročių, turintis stipriai į seksą orientuotų tikslų, pasižymintis dramatišku požiūriu, turintis tik labai primityvų realybės suvokimą, neturintis sąžinės, į visuomenę – kurią žymi šeima – žvelgiantis oportunistiškai, nepaisančiai, dominuojančiai ir sadistiškai.“ Todėl kai normalų kūdikį palyginame su nusikaltėliu-psichopatu, vaikas dėl visų praktinių priežasčių atrodo tarsi užgimęs nusikaltėlis. Toks požiūris yra pavojingas žmonijai. Mes kaip pretekstą vaikui užklijuojame visuomenės normas, kad jis atrodytų „kaip žmogus“. Tai yra froidiškasis požiūris į kūdikį. Melanie Klein taip pat vaiką matė kaip destruktyvią būtybę. Kartą kalbėjau su kleiniškosios analizės atstove, miela jauna moterimi, ir ji pasakė: „Ar tau neteko matyti destruktyvių kūdikių?“ Aš paklausiau: „Ką turi omenyje?“ Ji atsakė: „Mažų brolių ar seserų, kurie trankosi.“ Ir aš pasakiau: „Kodėl tave tai taip stebina toks žaidimas? Kūdikis nesupranta. Bet jeigu tu manai, kad tai neteisinga ar blogai, tai jis jausis neteisingai ir blogai, nesupras, o galiausiai nuo streso taps destruktyvus.“ Manau, kad priklausomai nuo to, kaip mes su kūdikiais elgsimės, jie taps arba geri, mylintys ir pasitikintys, arba nekenčiantys ir destruktyvūs.

Ar iš kleiniškosios analizės atstovų sulaukėte kokios nors reakcijos į savo veikalus?

Kartą man parašė olandų psichiatras, kleiniškosios mokyklos atstovas: „Iš pradžių tai, ką rašote, man atrodė siaubinga, viską, ko buvau išmokęs, apvertė aukštyn kojom ir mane išgąsdino. Bet dabar jaučiu dėkingumą. Kiekviena diena ligoninėje yra nuostabi. Kiekvienas pacientas turi savo istoriją, ir iš kiekvienos jos galiu pasimokyti.“

Kai sakau, kad mėgstu atverti akis ir išplėsti ausis vaiko kančiai, omeny turiu panašiai tą patį, ką [Frederickas] Leboyeris padarė dėl kūdikio. Tiek daug žmonių matė, kaip vyksta gimimas, bet niekas nematė, kad vaikas kenčia, verkia iš fizinio skausmo. Niekas nesugebėjo simpatizuoti vaikui. Žmonės buvo įsitikinę, kad gimus verkti yra būtina. Leboyeris teigė, kad šis skausmas yra nebūtinas. Jis sakė: „Galiu įrodyti, kad gimęs vaikas po kelių minučių šypsosis.“ Daugelis motinų žino, kad jis teisus, bet specialistai nežino ir vis tiek trukdo motinoms sukurti savo naujagimiui malonią gimimo patirtį. Jie prieš 30 metų išmoko, kad gimęs vaikas privalo rėkti ir jam reikia trenkti, ir jie vis dar įsitikinę tuo, ką yra išmokę.

Tas pats tinka ir kalbant apie mano veikalus. Kad apsaugotų tai, ką yra išmokę, specialistai ignoruoja tai, ką aš jiems rodau. Ką Leboyeris padarė dėl kūdikio, aš bandau padaryti dėl vyresnio vaiko: paaiškinti jo elgesį, priartinti kitus suaugusius prie jo kančios, kurią jie neigia; paaiškinti, kaip jis jaučiasi, ir tokiu būdu išvengti galimo smurto prieš vaikus ateityje. Kol mes neigiame smurtą prieš vaikus, tol negalime jo sustabdyti. Mes paprasčiausiai vadiname jį auklėjimu. Aš bandau klausytis vaiko balso, padėti kitiems pastebėti vaiko jausmus; jausmus, su kuriais pirmą kartą stojau akistaton, kai pradėjau piešti.

Manote, kad piešimas jums padėjo atverti daugybę jausmų?

Taip, aš galėjau pradėti be teorinių žinių, be bagažo, kaip vaikas. Ir iš pradžių buvo labai smagu. Žinojau, kad kažką sukursiu, kažkas iš to išeis. Taip ir buvo. Pirmieji penkeri piešimo metai leido man nesivaržant parašyti „Gabaus vaiko dramą“. Aš žaidžiau su mintimis. Ir kai piešdama pajutau kūrybingumą, tapau kritiškesnė teorijoms, kurias buvau išmokusi.

„Gabaus vaiko dramoje“ jūs užgniaužtus jausmus susiejate su gyvybingumo praradimu. Ar jūsų buvo tokia pat patirtis? 

Taip, pajausdama gyvenimo skausmą atgavau gyvybingumą. Pirma skausmas, tada gyvybingumas. Kaina, kurią sumokame už jausmų užgniaužimą, yra depresija. Taip pat turėjau pasipriešinti įprastiniam mokymuisi. Jeigu esi verčiamas kažką daryti, smagu nebus. O, man svarbiausia sąlyga kūrybingumui buvo smagumo jausmas. Aš kažko išmokdavau tada, kai žaisdavau su spalvomis. Bet stengiausi nesimokyti apie spalvas skaitydama teorijas, esančias knygose. Mano manymu, piešimas, sapnavimas, svajojimas ir rašymas turi kažką bendro. Aš piešiu taip, kaip sapnuoju ar svajoju. Turiu daug impulsų ir asociacijų. Niekada neturiu plano, koncepto, ką noriu daryti. Kartais konceptą turiu, bet negaliu jo realizuoti, nes piešdama pradedu svajoti apie kažką kita ir savo planą pamirštu. Iš pradžių mano stilius buvo daugmaž naratyvinis. Norėdavau papasakoti istoriją arba manyje esanti istorija norėdavo būti papasakota. Dabar yra maždaug taip: man reikia šitos spalvos, šitos formos, šitos linijos. Tai yra improvizacija. Sakyčiau, piešiu kaip džiazo muzikantas.

Nesistengiu sukurti šedevro, net nesistengiu nupiešti puikaus darbo. Laimei, man savo piešinių pardavinėti nereikia. Aš paprasčiausiai stengiuosi, kad mano darbai mane vestų toliau ir toliau į tiesą. Kartais savo piešinius sunaikinu. Aš juos keičiu ir keičiu, net jei prieš tai jie atrodė gražiau. Galiausiai būnu patenkinta, kad perteikiau tai, ką norėjau perteikti. Man nerūpi, ar žmonės tai išgirs ar išpeiks. Piešdama aš jaučiuosi visiškai laisvai. Turiu savo paletę, popierių; ir niekas negali man pasakyti, kas yra gerai, o kas blogai.

Ar žavitės Goya ir Turneriu?

Aš jais neseku, tačiau jie yra tikro, puikaus menininko pavyzdžiai. Abu jie yra sėkmingi ir vertinami. O tada jie visiškai netikėtai pakeičia savo stilių. Goya, kūręs nuostabius portretus, ima piešti vaiduoklius ir savo vidinį pasaulį. O Turneris pradeda piešti šviesą. O kai žmonės pradėjo sakyti: „negerai, anksčiau tavo darbai būdavo geresni“, jiems nerūpėjo; jie darė taip, kaip jiems atrodė geriausia. Todėl man jie yra drąsos pavyzdžiai.

Taip nekartą darė ir Picasso. Išeiti iš to, kas daugeliui žmonių yra patogu – būti geram, talentingam, garbinamam, garsiam, o tada viską pamesti ir eiti savo keliu – daugumai yra nepaprastai baisu. Tačiau aš turėjau tai padaryti, kad pajusčiau save, kad tapčiau laisva. Kitaip jausčiausi tarsi kalėjime.

Kas yra jūsų herojai?

Kuo vyresnė tampu, tuo mažiau turiu herojų. Net Freudas ilgą laiką buvo ne herojus, o tėvo figūra. O kai supratau, kad jis neigia tiesą, jis mano gyvenime prarado net ir šį vaidmenį. Nebegaliu nieko idealizuoti, kaip kad tą dariau prieš 20 ar 40 metų. Kai mokiausi, didžiulė figūra buvo Sokratas, nes jis kvestionavo tiek daug dalykų. Man taip pat patiko Montaigne; patiko Kafka; dievinau Sheakspeare‘ą. Dabar taip lengvai romanų skaityti nebegaliu. Man pasidaro nuobodu, jei pamatau, kad kažkas yra netiesa. Man patinka raportai apie vaikystę, jeigu jie parašyti nuoširdžiai, o tai pasitaiko labai retai. Vaikystė siūlo raktus nuo visos asmenybės. Esu parašiusi ne vieną esė apie Nietzsche, Picasso, Käthe Kollowitz [vokiečių ekspresionistė] po to, kai atradau faktų apie jų vaikystę, padėjusių į jų darbus pažvelgti per kitą prizmę. Neįtikėtina, jog į šiuos svarbius faktus buvo nekreipiama dėmesio. Tų esė vis dar nepublikavau, nes neturėjau laiko sudėti jų į knygą. Esu pavargusi nuo knygų leidybos. Man labai patinka rašyti, bet nepatinka publikavimo procesas. Jis atima labai daug laiko ir nėra kūrybinis.

Kada pagaliau nusprendėte parašyti „Gabaus vaiko dramą“?

Oi, buvo juokingai. Iš tikrųjų, to nenusprendžiau. Kaip minėjau, paruošiau straipsnį konferencijai; po to parašiau dar vieną apie depresiją. Kai vokiečių specialistai atsisakė išspausdinti pirmąjį, parašiau trečią straipsnį ir iš viso to padariau knygą. Nors ir parašyta per tris savaites, tai buvo 20 metų patirties išraiška. Išsiunčiau ją į mažą Šveicarijos leidyklą, kuri pasakė, kad jų tai nedomina ir kad jie „apie narcisizmą“ jau yra išleidę 4 knygas. Tuomet juodraštį išsiunčiau į „Suhrkamp“, vokišką leidyklą, su kuria bendradarbiauju dabar. Kitą dieną man paskambino redaktorius ir pasakė: „Prašau palaukti ir po 3 dienų sudarysime sutartį. Tai neįtikėtina; tai taip neįprasta.“ O tada leidėjas atvyko su manimi susitikti ir pasakė: „Dažniausiai rankraštį per pietus parsinešu namo. Šįkart negalėjau nusnūsti kaip visada; turėjau pabaigti skaityti. Be to, tądien į darbą nebegrįžau. Jūs padarėte didelį atradimą.“

Ar reakcija į jūsų veikalus įvairiose šalyse yra skirtinga? 

Taip. Skandinavijos šalys, Olandija ir Jungtinės Valstijos yra tam liberaliausios ir atviriausios. Daugiausia mano knygų parduota Vokietijoje, bet daugelis vokiečių vis dar auginami pagal nuodingą pedagogiką. Šveicarai taip pat. Yra tiek daug žmonių, kuriems neleidžiama kritikuoti tėvų ar matyti, kad buvo auklėjami nuodingai. Tokie žmonės sako, kad mano veikaluose aprašytas XIX a. auklėjimas. Jie nesuvokia, kad patys vis dar gyvena pagal XIX a. vertybes.

Toks atsakas taip pat yra reakcija į Hitlerio laikus. Hitlerio neigimas yra toks didelis, kad vokiečiai nesugeba pasimokyti iš jo istorijos. Būdamas vaikas, Hitleris neturėjo liudytojų. Švedijoje pagal mano knygos skyrių buvo pastatytas spektaklis „Hitlerio vaikystė“. Ta istorija parodo, kaip šis vaikas ieškojo bendravimo, ilgėjosi žvilgsnio, bet su juo buvo elgiamasi kaip su šunimi.

Panaši į vokiečių reakciją yra ir japonų, bet iš Japonijos sulaukiu ir susivokusių žmonių reakcijos. Jų susivokimas yra nepažeistas tokių teorijų kaip Freudo motyvacijos teorija (drive theory), todėl tokie japonai gali priimti mano tekstus ir panaudoti juos savo gyvenime. Jie gali suvokti visur aplink esantį smurtą prieš vaikus ir padėti.

Už kiekvieno smurtingo veiksmo yra istorija. Išprievartavimo istorija, neigimo istorija. Neigimas yra įstatymas, kuriuo vadovaujamės, bet jį visuomenė vis dar ignoruoja ir specialistai jo netyrinėja. Tačiau neigimas slepia raktą, padedantį mums suprasti, kodėl visiškos nesąmonės mūsų visuomenėje laikomos aukštu standartu; tokios nesąmonės kaip Sigmundo Freudo idėja, kad vaikas traumas susigalvoja.

Ar yra kultūrų, kurios į vaikų auginimą žiūrėtų kitaip?

Nepaisant kultūrų įvairovės, smurtas sutinkamas beveik visose jų. Bet yra kelios, kurios išsiskiria. Pavyzdžiui, vienoje Malaizijos saloje, pavadinimu Senoi, gyvena žmonės, kurių kultūroje smurto nėra. Jie su savo vaikais kiekvieną rytą kalbasi apie sapnus. Jie niekada nėra kariavę. Mūsų kultūra yra kupina smurto, nes vaikystėje mes išmokstame nejausti.

Ką bendrai galvojate apie sapnus?

Sapnai man papasakoja vaikystės istoriją, bet transformuotai. Taip pat juose įsimaišo vakarykštės dienos išgyvenimai. Kartais sapnai atskleidžia užgniaužtas traumas, bet jie taip pat padeda sapnuojančiajam tas traumas įveikti. Sapnai yra kūrybinga jėga, kurią visi mes įgyjame kiekvieną naktį, kai kontrolė sumažėja.

Ar terapija gali padėti kažką pakeisti? 

Taip, bet tik tada, jeigu terapijos metu prisikasama prie skausmo, kurį mes esame užblokavę kaltės jausmu. Nuo tada, kai atradau, kad Freudo motyvacijos teorija (drive theory) ne atsitiktinai, bet tikslingai nuslepia smurto prieš vaikus realybę, pradėjau ieškoti naujos psichoterapijos, efektyvios terapijos, kuri būtų paremta visomis šiandien turimomis žiniomis apie smurtą prieš vaikus.

Galima rasti daugybę neatsakingų ir pavojingų metodų ar metodų mišinių, kurie nesuteikia galimybės sistemiškai stoti akistaton su praeitimi. Taikant kai kuriuos iš šių metodų žmonės paliekami vieni su savo neįsisąmonintu skausmu. Tokie klientai pirmiausia patiria smurtą vaikystėje, o vėliau terapijoje. Ir jie bando „padėti“ sau vartodami vaistus ar kitas psichotropines medžiagas, prisijungdami prie sektų ar įvairiausių guru arba ieškodami kitokių būdų, kaip paneigti realybę ir panaikinti skausmą. Vienas iš tokių būdų gali būti politinis aktyvumas.

Ką šiandien patartumėte žmogui, siekiančiam tapti terapeutu?

Pirmiausia pasistenkite atrasti savo pačių vaikystę, o tada šią patirtį įvertinkite labai rimtai. Klausykitės kliento, o ne kažkokių teorijų; sekdami teorijomis, negalite laisvai klausytis. Pamirškite teorijas. Neanalizuokite kliento kaip objekto. Stenkitės jausti ir padėkite klientui jausti, užuot kalbėjęsi apie kitų žmonių jausmus.

Vaikui fantazijos reikalingos, kad išliktų pasaulyje, kad nekentėtų. Tikėkite tuo, ką klientas jums sako, ir nepamirškite, kad užgniaužta realybė yra blogiau nei fantazija. Niekas traumų neišsigalvoja, nes mums traumos nereikalingos, kad išliktume. Tačiau mums nereikalingas ir neigimas. Kai kas iš mūsų už savo neigimą sumokame sunkiais simptomais. Studijuokite vaikystės istoriją. Terapija turi atverti ir jūsų, ir jūsų kliento jausmus. Ji turi pažadinti jus iš miego.

Tragiška yra pradėti terapiją ir vietoj pagalbos rasti sumišimą. Turiu išsaugojusi laišką nuo 79 metų  moters, kuri rašo: „40 savo gyvenimo metų ėjau į psichoanalizę. Esu lankiusis pas 8 psichoanalitikus. Bet, perskaičiusi jūsų knygą, pirmą kartą nesijaučiu kalta dėl to, kas man nutiko. Iki tol visada bandžiau tai pasiekti; psichoanalitikai buvo malonūs. Jie norėdavo padėti. Bet jie niekada neabejojo, jog mano tėvai buvo man geri. Dabar esu labai dėkinga, kad nuo tada, kai perskaičiau jūsų knygas, nebejaučiu kaltės. Dabar matau, kaip siaubingai jie prieš mane smurtavo. Buvo taip, kad iš pradžių mano tėvai vertė mane jaustis bloga ir kalta, o po to taip pat jaustis mane vertė mano psichoanalitikai.“ Šios įžvalgos autorė – 79 metų amžiaus moteris! Po to ji cituoja mano knygą „Tavo paties labui“ (For Your Own Good): „Žmogaus dvasia yra praktiškai nesunaikinama ir savo savybę pakilti iš pelenų išlaiko tol, kol kūnas kvėpuoja.“

Ar smurtas per televiziją turi poveikį vaikams?

Vaikai, kurie buvo iš tikrųjų mylimi ir saugomi, tokiais filmais ir laidomis nesidomės, todėl jiems pavojaus nebus. Tačiau vaikas, kuris buvo skriaudžiamas ir žeminamas – galbūt mokykloje, nebūtinai tėvų – ieško rezultatų, medžiagos; jis ieško objekto, kurio galėtų nekęsti ir kuriam galėtų atkeršyti. Žinoma, yra žmonių, kurie iš vaikų skausmo sukuria verslą. Tačiau smurtas kyla ne iš filmų, rodomų per televiziją. Jo šaltiniai yra giliau. Apsaugoti ir mylimi vaikai negali tapti žudikais. Neįmanoma rasti nė vieno žmogaus, kuris muštų vaiką, bet praeityje pats nebūtų muštas.

Kodėl smurtas pereina iš kartos į kartą? 

Jeigu pažvelgtumėte į praeitį, visuomet pamatytumėte, kad kiekvienas smurtautojas pats yra patyręs smurtą. Tačiau dauguma atvejų to neišgirsite iš jo paties, nes yra tiek daug neigimo. Jeigu nueisite į kalėjimą ir paklausite žudiko: „kokia buvo tavo vaikystė?“, jis atsakys: „Ai, visai nebloga. Mano tėvas buvo žiaurus ir mane bausdavo, nes būdavau blogas. O mano mama buvo miela moteris.“ Čia ir yra problema: tiesos nerasite, nes pats žmogus, pats žudikas, trukdo jums pamatyti jo žiaurią vaikystę tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų. Kadangi jis negali pakelti skausmo, jis žudo nekaltus žmones, užuot pajautęs savo vaikystės skausmą.

Ar manote, kad vaikas gali patirti smurtą būdamas gimdoje?

Žinoma. Kiekvienas vaikas turi savų potyrių; kai kas patiria tikrą kankinimą. Vienas vaikas gimė su trimis opomis. Jis mirė. Motina buvo penkiolikos metų amžiaus. Ją nėštumo metu mušė, taip pat ji vartojo narkotikus. Niekas nežino, ką vaikas, kad ir būdamas gimdoje, patiria. Mes esame tokie neišmanantys; ir net atsisakome žinoti.

Esate girdėję apie McMartino mokyklą, esančią Los Andžele? Šiam vaikų darželiui, kuriame būna daugiau nei 300 vaikų, buvo pateikti kaltinimai, kad dauguma vaikų ten patyrė seksualinį smurtą. Septynis mėnesius teisininkai klausinėjo vaikų, kas jiems tame darželyje nutiko. Ši apklausa vaikams buvo kančia. Kai kurie vaikai pranešė, kad jie padėjo nužudyti kūdikį. Suaugusieji nusprendė, kad tai netiesa ir išvadino vaikus melagiais. Galiausiai penkiems iš septynių kaltinamųjų seksualiniu smurtu kaltinimai buvo nutraukti. Bet akivaizdu, kad tokiu būdu buvo simboliškai pasakyta: „Kai aš sutikau, kad prieš mane būtų seksualiai smurtaujama, aš nužudžiau vaiką savyje.“

Aš noriu parodyti, kaip visuomenė reaguoja į į vaikų pranešimus. Smurtas reiškia, kad nužudoma vaiko dvasia. Mes negalime suprasti simbolikos vaiko kalboje, todėl sakome, kad vaikas meluoja. Tada smurtaujantys mokytojai paleidžiami, ir mes manome, kad teisiškai viskas gerai. Problema ta, kad vaikai smurtautoją saugo. Kartais vaikai savo pranešimuose smurtautoją pakeičia kokiu kitu asmeniu. Jie gali sakyti: „Aš bijau paštininko, nes jis su manimi blogai elgiasi.“ O tėvai žino, kad vaikas su paštininku neturėjo jokio kontakto. Bet už „išgalvotos“ istorijos slepiasi tėvas ar dėdė. Melas atlieka dvi funkcijas: apsaugo mylimą asmenį, bet tuo pat metu padeda išreikšti nerimą. Suaugusieji sako, kad tokie vaikai prikuria istorijų. Bet istorija neišgalvota; įvyko tikras įvykis.

Ar visuomenė gali išmokti suprasti vaiko kalbą? 

Tikiuosi. Kitu atveju pasitelkę techniką įvykdysime masinę savižudybę. Dažnai vaiko kalba būna labai aiški, bet mes atsisakome klausytis. Dėl technologijų ligoninėse vaikai gali patirti siaubingą smurtą ir žiaurumą nuo pat pirmųjų savo gyvenimo akimirkų. Smurtas įsirašo į atmintį ir lieka aktyvus visą gyvenimą. Todėl mama, netinkamai elgdamasi su savo vaiku, gali atkartoti lygiai tą patį, ką vaikystėje patyrė pati, apie tai nežinodama ir neturėdama sąmoningų to prisiminimų. Bet jos kūne išsisaugoję atsiminimai privers ją kartoti tą pačią traumą.

Jeigu vaikas nėra sutinkamas ištiestomis rankomis, nėra nuraminamas ir jam ištiestomis rankoms nėra parodoma, kad gimimo šokas jau baigėsi, tai toks vaikas visą gyvenimą tikėsis, jog šis šokas pasikartos. Viena pirmųjų jo gyvenimo pamokų bus tokia: esi vienas, esi pavojingoje vietoje ir niekas nemato tavo skausmo. Bet situacija gali pasikeisti, jei naujagimis priimamas kaip jaučiantis ir labai jautrus asmuo. Labai dažnai vaikas į gyvenimą ateina per sunkumus, ir mes nesuvokiame, kad jam reikia paguodos ir motinos rankų. Vietoj to mes jam suteikiame vaistų, ligoninę ir pažangias technologijas. Ir manome, kad tai vaikui gerai – tik dėl to, kad patys tą patyrėme ir manome, jog taip įprasta. Kas vyksta naujagimio psichikoje, daugumai žmonių visiškai neįdomu. Būtent todėl aš jums duodu šį interviu.

Ką norėtumėte daryti dabar?

Norėčiau palaikyti žmones, kurie stoja akistaton su smurtu prieš vaikus. Esu gavusi laišką nuo vaikų terapeuto iš Kalifornijos. Jis dirbo konsultantu mokykloje. Viena mergaitė jam papasakojo istorijų apie „karštą dėžę“ – mažą, belangę spintą, kurioje vaikai buvo užrakinami už bausmę. Jis mergaite patikėjo, atliko tyrimą ir po to, kai parašė apie tai pranešimą, buvo atleistas. Bet jis tyrė toliau ir atrado, kad tokios karštos dėžės naudojamos ir kitose mokyklose. Laikraščiai apie tai pranešė ir jo balsas bei patirtis buvo pastebėta. Jis man padėkojo, nes jautė palaikymą iš mano knygų. Ši istorija parodo, kad vienas žmogus gali atkreipti žmonių dėmesį į tai, kad metodai, kurie niekada iki tol nebuvo kvestionuoti, iš tiesų yra žalingi. Vienas vaiko užtarėjas gali išgelbėti gyvybę; užtarėjai sako, kad nusikaltimas yra nusikaltimas; jie nebando užmaskuoti tiesos nusikaltimą pavadindami prieštaringa tėvų meile. Užtarėjas gali padėti vaikui netapti nusikaltėliu. Vaikas iš gailiaširdžio liudytojo išmoksta atpažinti žiaurumą, jį atmesti, nuo jo apsiginti ir tokiu būdu pačiam jo nepropaguoti. Eksperimentais buvo įtikinančiai įrodyta, kad patirdamas bausmę niekas nieko neišmoksta. Patirdamas bausmę išmoksti tik kaip išvengti bausmės meluojant ir kaip po 20–30 metų pačiam bausti vaikus. Tačiau žmonės ir toliau tiki, jog bausmė gali būti efektyvi.

Ar galite šį įsitikinimą pakeisti?

Tikiuosi. Bent jau dalinai. Aš savo gyvenime ir darbe koncentruojuosi į smurto prieš vaikus problemą ir į klausimą, kaip aš galiu savo žinias bei patirtį perduoti specialistams, tėvams ir žmonėms, atsakingiems už įstatymus. Tai nelengva, nes dauguma žmonių nuo pat savo gyvenimo pradžios yra išmokę, jog vaikas privalo būti mušamas, kad taptų toks geras, žmogiškas, nuoširdus ir tolerantiškas, kokie manosi esą aplink jį esantys mokytojai, tėvai, dvasininkai ir kiti žmonės.

Anglijoje, kur esu davusi keletą interviu per radiją, vedėjai dažnai sako: „Jūs kalbate apie rimtas smurto ir brutalumo šeimoje formas, bet yra ir kitokių formų: mušimas ranka, mušimas rykšte, rėkimas ant vaiko.“ Šie žmonės teikia, kad tokios galios demonstravimo formos yra nekenksmingos ir nerimtos. Jie taip pat teigia, kad nors ir vaikystėje jie buvo dažnai mušami, jie netapo Adolfu Hitleriu. Manau, mano užduotis yra pakartoti, kad kiekvienas pliaukštelėjimas, mušimas ir smūgis rykšte vaikui yra pažeminimas ir didžiulė žala, kuri tęsiasi visą gyvenimą. Vaikas gali netapti nusikaltėliu, jeigu vaikystėje jam pasiseks sutikti bent vieną žmogų, kuris būtų jam nežiaurus, kuriam jis galbūt net patiktų ir kuris jį suprastų. Jeigu jis patirtų meilę, užuojautą ar simpatiją, jam būtų lengviau atpažinti, kas yra žiaurumas. Vaikai, kurie to nepatiria, nes niekada nesutinka sąmoningo liudytojo, manys, jog su vaikais elgtis žiauriai yra normalu, ir atitinkamai elgsis. Jie taps tokie kaip Hitleris, Eichmannas, [Rudolfas] Hossas ir milijonai jų pasekėjų, kurie vaikystėje nepatyrė nieko kito, tik žiaurumą.

O kas dėl švelnesnių žiaurumo formų, pavyzdžiui, mušimo, rėkimo ir žeminimo žodžiais?

Tragiška yra tai, kad žmonės, su kuriais buvo taip elgiamasi – net jei jie ir netampa tokie, kaip Hitleris – apsimeta, jog taip su jais elgtis buvo būtina. Jie pasilieka teisę su savo vaikais elgtis taip pat ir nenori, kad būtų priimti įstatymai, draudžiantys mokykloje mušti vaikus. Britanijoje toks įstatymas buvo priimtas tik 1986 metais, ir delsimas šį įstatymą priimti, mano manymu, yra smurto prieš vaikus rezultatas.

Mūsų visuomenės neišmanymas yra smurto prieš vaikus rezultatas. Mes buvome mušami, kad taptumėme akli kaip Edipas. Mes privalome praregėti, kad savo vaikams suteiktume galimybę išaugti atsakingesniems ir sąmoningesniems nei mūsų karta, kuri dabar gamina atomines bombas.
-----

Visas interviu anglų kalba

Kiti Alice Miller tekstai

Šis įrašas yra apie brolius ir seseris šeimoje, kurių pasiekimai dažnai yra NEPRIPAŽĮSTAMI ar NEVERTINAMI.

Augdama turėjau brolį, kurį vertino už jo pasiekimus. Visada galvojau, kad jis yra svarbiausias vaikas mūsų namuose. Jis iškilo užsiimdamas tam tikru sportu, žaisdamas tam tikrose komandose ir gaudamas gerus pažymius mokykloje. Mano broliui atitekdavo visas tėvo dėmesys, ir aš dėl to jaučiausi nesvarbi. Atrodė, kad mano tėvas myli mano brolį už dalykus, kuriuose aš neturiu šansų brolį pranokti. Pavydėjau broliui dėmesio, o mano tėvui nerūpėjo dalykai, kuriuos gerai mokėjau aš, išskyrus valgio gaminimą.

Gyvenime esu daugybę kartų girdėjusi komentarų apie tai, jog kiekvienas vaikas jaučiasi, kad jo gyvenimas sunkiausias. Turiu įtarimą, kad taip jaučiamės dėl to, kaip mums paaiškinama, kokia yra mūsų vertė.

Ši sąvoka yra dvigubai paini tiems iš mūsų, kurie buvome NEVERTINAMI už mūsų pasiekimus ar gyvenome kito vaiko pasiekimų šešėlyje.

Aš bandžiau atitikti savo tėvų lūkesčius IR būti labiau tokia, kaip mano brolis, kad laimėčiau pritarimą, kurį, galvojau, gauna brolis. (Iš tikrųjų mano brolis patyrė didžiulį spaudimą.) Aš sužinojau daugiau apie visą šitą vaiko vertės įsitikinimų sistemą stebėdama savo pačios vaikus ir jų klausydamasi, kai mūsų šeima pakilo iš smurtingos ir disfunkcionalios šeimos sistemos.

Gimus mūsų pirmajam vaikui, berniukui, visi turėjo didžiulių lūkesčių. Kai paaiškėjo, kad jis gali būti geras atletas, visi jį spaudė. Tėvelio, Močiutės ir Senelio džiaugsmui, jis susidomėjo ūkio darbais dar prieš pradėdamas vaikščioti. Mes spaudėme jį abejose srityse, bet tai vadinome palaikymu. Mano vyras spaudė mūsų sūnų dirbti fermoje panašiai kaip pats buvo spaudžiamas, kai buvo vaikas – gyvenime jis turėjo tik vieną tėvystės pavyzdį, kuris nebuvo geras.

Kai mūsų vaikai paaugo, mano psichikos sveikata ėmė nuolat blogėti. Kai galiausiai palūžau ir atrodė, jog daugiau nebegaliu, nusprendžiau, kad arba paliksiu savo šeimą, arba mirsiu, todėl kreipiausi pagalbos paskutinį kartą. Iš pradžių man norėjosi pagalbos tik dėl savo pačios psichikos problemų. Buvau įsitikinusi, kad dėl visko kalta aš ir kad paprasčiausiai negaliu BŪTI pakankamai gera ar elgtis tinkamai. Savo šeimos disfunkcijos tuomet neatpažinau. Tikėjau, kad esu geresnė mama nei mano pačios tėvai, bet to neužteko ir buvau nepaprastai nelaiminga. Kai supratau, kokia yra mano įsitikinimų sistema, kaip ji susiformavo su daugybe melo, spaudimo ir kitų žmonių lūkesčių, tai į dienos šviesą išlindo daugybė kitų dalykų. Pasidarė aišku, kad man ir mano vyrui reikia mūsų santykiuose kažką keisti. Aš buvau „antras planas“, o ne „partnerė“, ir pradėjau suprasti, kad noriu būti lygiavertis žmogus: fermos bendrasavininkė ir lygiavertė partnerė santuokoje. Kai abu su vyru pradėjome suprasti, kaip turėti funkcionalius santykius pagal tikrąjį meilės apibrėžimą, išlindo ir tiesa apie tai, kaip jaučiasi mūsų vaikai dėl mūsų lūkesčių jiems, apie jų savivertės suvokimą, apie jų jausmus mums bei vienas kitam ir apie tai, kas yra „teisinga“ ir „neteisinga“.

Mano sūnui atrodė, kad sistema yra jo atžvilgiu yra nepaprastai neteisinga, kad mergaitėms daug lengviau, nes iš jų nereikalaujama tokių sporto pasiekimų; taip pat iš jų nebuvo reikalaujama dirbti fermoje. Jam atrodė, kad visas spaudimas yra nukreiptas į jį ir kad jis prisiima visą kritiką, ypač iš tėvo. Mūsų vyriausioji dukra, tuomet paauglė, prisipažino, kad niekada nesijautė galinti varžytis su broliu ir kad tėvui rūpi tik jos brolis. Ji pasakė, kad brolis visada svarbiausias, kad visas dėmesys skiriamas jam ir kad mums svarbūs tik jo užsiėmimai bei pasiekimai. Viskas, dėl ko jos brolis jautėsi spaudžiamas, jai atrodė kaip pagyros, meilė ir vertė. O tai, ką ji patyrė kaip nesirūpinimą ar nesidomėjimą ja, jos brolis suprato kaip didesnę meilę ir vertinimą nei gavo jis, kadangi iš jos nebuvo reikalaujama pasirodymų ir jai nebuvo užkrauta tokia atsakomybė ir našta kaip jam. Tai, kas jam atrodė kaip kabinėjimasis, ji matė kaip meilę, o tai, kas jai atrodė kaip nesirūpinimas, jis suprato kaip didesnį palankumą.

Abi mūsų dukros manė, kad jų brolis yra vertingesnis nei jos, nes joms atrodė, jog jam skiriamas visas dėmesys. Net ir matydamos didžiulį spaudimą, kurį mes jam darėme, jos tai laikė dėmesiu ir pripažino jo vertę (kurią žodžiais mes jam užkrovėme) už sporto pasiekimus ir gebėjimą dirbti fermoje. Visuomenėje kartais tai vadinama „brolių ir / ar seserų varžymusi“, bet, kaip matote, tam yra pagrindo. Nei vienas iš mūsų vaikų nesijautė vertinamas ar pripažintas už tai, kokie jie yra iš tikrųjų. Visi trys jautė spaudimą patenkinti mūsų lūkesčius.

Mano sūnus jautė apmaudą, nes prisidengę palaikymu mes jį girdavome, ir tai būdavo spaudimo forma, kuria versdavome jį gerai pasirodyti, daugiau pasiekti ir našiau dirbti. Situacija buvo tokia prasta, kad mūsų sūnus jautė stiprią pasirodymo baimę, iki tokio lygio, kad prieš kontrolinius mokykloje jam pasidarydavo bloga. Mes nesupratome, kad dėl to kalti mes, ir galvojome, jog jo tiesiog tokia asmenybė.

Iš tikrųjų visi trys mūsų vaikai buvo teisūs. Mūsų dukros nebuvo tiek pripažįstamos kiek mūsų sūnus, nuo kurio mes net buvome priklausomi, ypač dėl fermos. Jos jautėsi apleistos, nemylimos ir mažiau vertingos. Mūsų sūnus taip pat buvo teisus: jis patyrė didžiulį spaudimą, gaudavo daug neigiamo dėmesio ir jautėsi nešantis didžiulę ūkio darbų naštą bei privalantis gerai pasirodyti žaisdamas ledo ritulį.

Ši šeimos disfunkcija buvo lygiai tokia pati, kokioje išaugome aš ir mano vyras, ir mums užaugus ji tapo mūsų meilės ir vertės apibrėžimu. Todėl aš ir mano vyras išmokėme savo pačių vaikus meilę ir vertę suprasti taip pat, kaip kad buvome išmokyti šias sąvokas suprasti patys. Mes perdavėme šią klaidingą informaciją savo vaikams ir tą darydami formavome jų galvose neteisingą įsitikinimų sistemą apie tai, kas yra meilė, vertė ir lygybė. Matote, kaip ratas sukasi, jeigu jo nesustabdome. Kai mes visi pradedame suprasti, kas yra tiesa, meilė, vertė ir lygybė, mūsų šeima gyja.

Darlene Ouimet


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai 

Šiandien Debbie V. pakomentavo mano paskutinįjį įrašą „Atlaikiusieji smurtą“ ir jos komentaras mane paveikė tiek, kad nusprendžiau apie tai parašyti atskirą įrašą.

Debbie rašo:
Dirbu su savimi ties tuo, apie ką rašai. Tiksliai žinau, kaip viskas prasidėjo, net atsimenu jausmus, kuriuos jaučiau, kai buvau vaikas... nejaukumas ir gėda: „Kas aš tokia maniausi esanti???“ Ir mačiau, jog suaugusieji, pastatydami mane į vietą, galvoja apie save: „puikiai susitvarkiau“... koks mėšlas. Esu dėkinga, kad padėjai man susieti mano vaikystės patirtis su mano dukra... tai yra: ką DARYČIAU, jeigu kas nors su mano dukra elgtųsi taip, kaip buvo elgiamasi su manimi, arba kaip visa tai vertinčiau. Tai padėjo man viską pamatyti LABAI aiškiai. Negaliu PATIKĖTI, kad kas nors gali su vaikais elgtis taip, kaip elgiasi, atrodytų, nuolat.

Atlaikiusiems smurtą ne visada lengva klausytis kitų žmonių smurto istorijų, bet daug lengviau reaguoti į kitų smurto istorijas nei jausti savo jausmus dėl pačių patirto smurto. Aš ieškodavau žmonių, patyrusių sunkesnį smurtą nei aš, kad sutvirtinčiau fantaziją, jog tai, ką patyriau pati, nebuvo taip blogai. Kas man sakydavo, kad tai nėra taip blogai? JIE. Būtent tie, kas prieš mane smurtavo ir neišdrįsdavo manęs apsaugoti, buvo mane įtikinę, jog tai nėra taip blogai. Giliai viduje tikėjau, kad dėl kažkokios priežasties man kažkas negerai ir kad nusipelniau to, kas man nutiko. Tokiu būdu jie padaro taip, kad tikėtume melu ir saugotume paslaptis. Neužtrauk šeimai gėdos atskleisdama tiesą. Tiek daug iš mūsų ir toliau neigia, kad su jais buvo elgiamasi blogai, kad jų neapsaugojo ir nevertino, nes priimti tiesą apie savo gyvenimą yra nepaprastai skausminga. Bet ši tiesa yra ta tiesa, kuri tave išlaisvins.

Savo komentare Debbie kalba apie tai, kad norėdama jai padėti tinkamai sureaguoti į jos siaubingą smurto istoriją – kuri apima tampymą už plaukų, mušimą ir tokį žnaibymą, kad net nuplyšdavo oda – aš paprašiau jos įsivaizduoti savo reakciją, jeigu šią istoriją jai papasakotų jos dukra. Kaip vertintum, jeigu tavo mylimas žmogus ateitų pas TAVE ir papasakotų tau tavo istoriją, tarsi ji būtų nutikusi jam? Ar tu tą žmogų nutildytum? Bandytum istoriją sušvelninti? Pasakytum, jog jis perdeda, meluoja ar bando gauti dėmesio? Ar sakytum, kad jis padarė kažką, dėl ko tokio elgesio nusipelnė? Kažkodėl manau, kad taip nedarytum. Manau, kad būtum pasibaisėjęs. Manau, kad pravirktum pykčio ir frustracijos ašarom, kad tas žmogus patyrė tokį siaubą ir iš jo buvo atimtas nekaltumas. Manau, jog norėtum padaryti viską, kas įmanoma, kad tą žmogų patikintum, jog jis dėl viso to tikrai nekaltas, kad to nenusipelnė ir kad jo smurtautojas buvo neteisus taip su juo elgdamasis.

Mes neleidžiame sau jausti skausmo dėl to, kaip su mumis buvo elgiamasi, tada, kai manome, kad priimti skausmą, jog buvome taip smarkiai nuvertinami, yra skaudžiau už bet kokį kitą skausmą. Mes norime ir toliau neigti, kad mūsų šeima galėjo mūsų neapsaugoti, ar dar blogiau – kad mūsų pačių tėvai mumis naudojosi ir mus taip smarkiai žemino. Manau, aš labiausiai bijojau to, kad jeigu stosiu akistaton su visa tiesa apie savo praeitį ir išsiaiškinsiu, jog visa tai iš tikrųjų tiesa... tai reikš, kad manęs neįmanoma mylėti arba kad nesu verta meilės. Kaltinti save buvo saugiau nei priimti, kad esu niekas.

Grįžti atgal ir susigrumti su praeities įvykiais buvo labai skausminga. Mes buvome vaikai; nekalti vaikai, kuriems buvo sakoma, kad nusipelnome būti mušami; mums buvo sakoma (ne visada žodžiais), kad nenusipelnome būti apsaugoti, kad nenusipelnome meilės ir kad mus reikia auklėti, nes esame blogi, neramūs ar neteisūs. Mes jautėmės sugedę. Psichologinio ar emocinio smurto metu mums buvo liepiama nejausti, mums buvo sakoma, kad esame kvaili, verkšlenantys ar paiki, ir mūsų trapiems protams buvo aišku, kad tokių, kokie esame iš tikrųjų, mūsų nevertina, bet vertina tik tada, jei padarome kažką tokio, dėl ko kiti jaučiasi geriau. Seksualinio smurto metu mums buvo sakoma, kad mums reikia susipažinti su tikru pasauliu, kad tai yra meilė ar kad mes esame ypatingi, ir jeigu savo smurtautoją išduosime, tai teks visą likusį gyvenimą praleisti bijant dėl savo, savo brolių ar seserų, tėvų arba naminių gyvūnų gyvybės. Mes gyvenome baimėje. Mums buvo sakoma, kad meluojame, kad tai tėra smulkmena ar kad mes esame išprotėję, jog susigalvojame tokią istoriją. Kai ką iš mūsų bažnyčioje ištempdavo į priekį, kad visi galėtų už mus pasimelsti, taip tik dar labiau sutvirtinant mūsų įsitikinimą, jog problema esame mes. Tai nėra meilė.

Tad mes užaugame galvodami, kad dėl visko esame kalti patys, kad išprotėję esame mes. O kai bandome tvarkytis su psichikos sveikatos problemomis, pžema saviverte ir įvairiausiomis depresijos formomis, tai jie rodo pirštu į mus ir paskelbia: „Štai įrodymas. Mes visada žinojome, kad tai tu – problema visada buvai tu!“ Šioje gyvenimo stadijoje mes esame taip giliai įklimpę į rūką ir pripratę gyventi lyg karuselėje, kad nesunkiai vėl patikime, jog jie teisūs. Mes geriame vaistus, neretai pakliūname į ligoninę, niekaip nesuprasdami, kada viskas prasidėjo.

Noriu tave padrąsinti pažvelgti į save iš šono, papasakoti sau savo istoriją tarsi ją pasakotų tavo mylimas žmogus ir pažiūrėti, kaip tada jautiesi. Pykti nėra blogai. Tas pyktis yra pagrįstas; kaltinimas ir pyktis yra tiltas į laisvę, o stojant akistaton su visiška tiesa skausmas yra laikinas. Išklausyk savo paties istoriją ir suprask, kad nusipelnai žinoti tiesą. Esi pakankama(s), tave galima mylėti ir esi verta(s) meilės.

Ačiū, kad perskaitei mano šiandienos tiradą. Norėčiau padrąsinti tave parašyti komentarą apie tai, kaip šis įrašas tave paveikė, kokias emocijas jauti? Ar kalbu per tiesmukai? Stumiu per stipriai ar būtent tai ir norėjai išgirsti?

Su visa savo meile
Darlene Ouimet


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai 

Išgyvenę seksualinį smurtą, agresiją šeimoje, religinį ar psichologinį smurtą, jo pasekmes juntame labai ilgai. Viena žalingiausių pasekmių yra ta, kad mūsų vertę neteisingai nustato kiti žmonės. Mums sakoma, kas mes esame ir kokie turėtume būti. Laikui bėgant, išmokstame priimti, kad mes neverti tiek, kiek kiti žmonės. Mes nesijaučiame „tokie geri“ kaip kiti žmonės ir nežinome, kaip išsiugdyti sveiką pasitikėjimą savimi. Statybiniai blokai, iš kurių kuriamas pasitikėjimas savimi ir savivertė, buvo iš mūsų atimti – daugiausia tada, kai buvome vaikai. Smurtas atima iš mūsų tyrumą ir gebėjimą sveikai bręsti, o kadangi mes esame išmokę priimti, jog smurto nusipelnėme ar jį prisišaukėme patys, tai pasižiūrėti į save aiškiai negalime.

Mano atveju buvo taip... Aš stengiausi save pataisyti, ir kai kiti jausdavosi prastai, manydavau, kad turiu ištaisyti ir tai. Visuose santykiuose, kuriuose tik buvau, atsiradus problemai prisiimdavau atsakomybę tą problemą išspręsti. Aš prisiimdavau atsakomybę ir už santykių griūtį. Aš ne visada sutikdavau, jog kalta esu aš, bet tikėdavau, kad buvau per jautri, per reikli, per daug kontroliuojanti, turinti per daug poreikių, per daug neracionali, ir buvau pasiryžusi pagal tai atitinkamai pakoreguoti savo lūkesčius. Dažniausiai tai vis tiek reiškė, kad sutikdavau gauti mažiau nei nusipelnau ir mažiau nei į santykius investuoju aš. Problema buvo ta, kad visą laiką kažką taisydavau aš. To šaknys yra išmokimas ir įsitikinimų sistema, kuriuos išsiugdžiau, nes buvau nuvertinama. Išaugau tikėdama, kad esu nesvarbi, ne tokia vertinga kaip kiti, ir buvau prie to pripratusi. Buvau pripratusi stengtis dėl kitų laimės ir tikėjau, kad jeigu nusileisiu, tai jausiuosi saugiau. Niekada nesusimąsčiau, kad smurto neprisišaukiau ARBA nenusipelniau, todėl ir toliau tikėjau, jog būdama tokia, kokios manęs nori kiti, būsiu priimta ir mylima. O tiesa ta, kad nė karto nebuvau mylima už tai, jog esu tokia, kokios manęs nori kiti. Buvo taip, tarsi iš manęs reikalaudavo būti kitokia, o tada pykdavo, kad esu tokia nusileidžianti, ir norėdami pasijusti geriau jie reikalaudavo manęs pasikeisti dar labiau. Aš buvau tiek smarkiai įpratusi šokti pagal kitų dūdelę, kad nuolat stengdavausi nusileisti, ir šis ratas tęsėsi toliau; rūkas tirštėjo ir darėsi sunkiau matyti, kas vyksta iš tikrųjų. Mano pasitikėjimas savimi nuolat blogėjo, bet kol nesuvokiau problemos šaknų, tol tikro, ilgalaikio išgijimo nebuvo.

Turėjau prisikasti prie tiesos, kad galėčiau atrasti, kas esu iš tikrųjų, ir rasti savo vertę. To pradžia buvo suvokimas, kad mano vertė visada buvo pačioje apačioje: mano šeimoje, mano vyro šeimoje ir netgi mano santuokoje, santykiuose su vyru ir vaikais. Aš buvau taip smarkiai pripratusi būti mažiau vertinga, kad priėmiau, jog esu verta mažiau, ir netgi tikėdavausi būti mažiau vertinga. Aš tai priėmiau kaip tiesą.

Turėjau suprasti, kad esu verta daugiau, kad esu verta išgijimo ir kad nusipelnau būti lygiavertė. O tada turėjau suvokti, kad pati privalau susigrąžinti savo vertę; susigrąžinti vertę ir savivertę, kuri buvo iš manęs atimta. Nesakau, kad tai buvo lengva ar kad tereikėjo apsispręsti ir viskas. Turėjau leistis į įsitikinimų apie save gelmes ir suprasti, kad mano įsitikinimus man įkalė mano smurtautojai ir kad dauguma mano įsitikinimų apie save atėjo ne iš žmonių, kurie mane mylėjo pagal tikrąjį žodžio „meilė“ apibrėžimą. Aš sugebėjau išauginti savo pasitikėjimą savimi, kai suvokiau, kur yra žalos pasitikėjimui savimi šaknys, ir ištaisiau savo klaidingus įsitikinimus. Turėjau suprasti, kad niekas – nei tėvas, nei mama, nei draugas, nei mylimasis, nei psichoterapeutas – mano vertės už mane nenustatys. Jie gali padėti, bet niekieno patvirtinimas manęs neprivers jaustis gerai, jeigu pati netikėsiu, kad man viskas gerai. Bet tik supratusi, kaip smarkiai mane apvogė mano gyvenime buvę suaugusieji, aš galėjau prisiimti atsakomybę už savo išgijimą ir pradėti kilti iš duženų!

Jeigu manote, kad nesate to verti, niekas jūsų neįtikins su savimi elgtis kitaip.

Darlene Ouimet


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai