Jeigu jums kas nors sakytų, kad jus muša, nes jus myli, ar tikėtumėte? O jeigu būtumėte vaikas? O jeigu neatsimintumėte, kad būtų buvęs laikotarpis, kai jūsų nemušė, ir kiekvieną kartą, kai jus mušė, jums buvo sakoma, kad jus myli, kad brutalumas yra būtinas ir reikalingas, nes esate labai mylimas? Kad mušimas skirtas jūsų paties labui. Ar manote, kad laikui bėgant mušimas kažkaip įsimaišytų į jūsų meilės apibrėžimą?

O jeigu patyrėte seksualinį smurtą, ir smurtautojas šnibždėjo meilius žodžius, tuo pat metu atimdamas jūsų nekaltybę ir jus žalodamas, bet sakydamas, kad ilgai neskaudės ir kad visa tai yra meilės dalis, kad tau tai patiks ir kad tai tau naudinga? Jeigu tai kartojosi daugybę kartų, kol galiausiai tapo tiesiog gyvenimo dalimi, ar galvotumėte, kad toks smurtas gali įsimaišyti į jūsų meilės apibrėžimą?

O jeigu jūsų pasiekimai niekada nebuvo pakankami? O jeigu jums būtų sakoma, kad jūs niekada nesate pakankamai vertingas, kol galiausiai pradėtumėte manyti, kad šis įsitikinimas kyla iš jūsų? O jeigu niekada nesusimąstėte, iš kur šis įsitikinimas kilęs ir sau užklijavote perfekcionisto etiketę?

O jeigu jums buvo sakoma, kad esate blogas arba kad visada trukdote? Ar tai turėtų įtakos jūsų meilės apibrėžimui?

O jūsų požiūriui į save? Ar manote, kad tokiu atveju turėtumėte aiškų vaizdą, kas esate ir kokia jūsų vertė? Ar manote, kad tokiu atveju jūsų pasitikėjimas savimi turėtų šansų augti ir sužydėti? Jeigu klausytumėtės kito žmogaus istorijos apie patirtą smurtą, ar tas pasakojimas būtų svarbesnis už jūsų paties patirtą smurtą? Ar jūs to žmogaus istorija pasibaisėtumėte labiau nei savo paties išgyvenimais? Ar lyginate vienokio tipo smurtą su kitokio tipo smurtu, vieną jų apibrėždami kaip blogesnį nei kitą?

Žodžio reikšmė kiekvienam žmogui gali turėti kitokią prasmę, priklausomai nuo jų asmeninės su tuo žodžiu susijusios patirties ir nuo to, kaip jie buvo mokomi tą žodį suprasti. Mane išmokė klaidingos žodžių „man naudinga“ reikšmės. Kai kas nors sako: „aš tave myliu“, ką jie turi omenyje? Koks žodžio „geriausia“ apibrėžimas? Jeigu žodžiai „gerai / naudinga“, „meilė“, „pagarba“ ar net „smurtas“ apibrėžiami neteisingai, kyla rimtų problemų. Pradedame vargti su tiesa, nes esame išmokyti, kad netiesa yra tiesa.

Psichikos sveikata gali būti atstatyta bet kokiame amžiuje – ši daugybė mano atrastų minčių man labai padėjo kelyje į išgijimą ir kylant iš duženų. Viliuosi, kad kai kurios iš tų minčių padės ir jums.

Norėčiau sulaukti jūsų komentarų apie tai, kokias emocijos jums sukėlė šis įrašas.

Su geriausiais norais
Darlene Ouimet

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai

Kažkas nutinka, dėl ko mes su smurtu susigyvename. Kažkas nutinka arba laikui bėgant, arba dėl vienos konkrečios traumos, su kuria tinkamai nesusitvarkoma. Jeigu smurtas patiriamas vaikystėje, tai susitvarkyti su trauma yra NE MŪSŲ atsakomybė – su tuo susitvarkyti mums turėtų padėti mūsų gyvenime esantys suaugusieji. Yra keletas dalykų, kurie mus išmoko su smurtu susigyventi ir netgi skatina jį priimti. Gali būti, kad mes nesame nuo smurto apsaugomi arba kad smurtas tam tikru būdu normalizuojamas; gali būti, jog mes esame įtikinti, kad smurto nusipelnėme, kad patys jo prašėmės ar kad mums jis patinka. Gali būti, kad mums buvo grasinama, o po to lėtai plaunamos smegenys, kad patikėtume visais prieš tai išvardintais dalykais. Kažkas nutinka, dėl ko mes ilgainiui smurtą priimame tiesiog kaip gyvenimo dalį.

Vaikystėje man buvo taikomos įvairiausios elgesio modifikavimo technikos, dėl kurių išmokau, kaip reikia elgtis. Išmokau, kad kai būnu miela ar kai susitvarkau kambarį, tai iš mamos sulaukiu nuostabios šypsenos ir pripažinimo. Kai nesipriešindama eidavau miegoti, tai būdavo ramu. Kai nereikšdama nepasitenkinimo suvalgydavau viską lėkštėje, tai ant manęs nerėkdavo. Kai bandydavau nevalgyti bulvių, mane priversdavo jas suvalgyti. Jei nesipykdavau su broliais, viskas būdavo gerai, o jeigu pykdavausi – pakliūdavau į bėdą. Išmokau, kad yra skirtingų „bėdos“ rūšių. Būdavo taip, kad man liepdavo eiti į savo kambarį arba būdavo taip, kad mane mušdavo. Dar būdavo atstūmimas, kurio nekęsdavau. Mano mama didžiuodavosi, kai būdavau mandagi, paslaugi ir žmonėms šypsodavausi, ir būdavo nepatenkinta, kai atsikalbinėdavau. Manau, suprantate. Būtent taip dauguma mūsų išmokstame, koks elgesys yra geras, o koks yra blogas ar neteisingas, ir didžioji tokio mokymosi dalis netgi nėra pagrindinė problema.

Tačiau kas nutinka, kai vaikas gauna prieštaringas žinutes apie tai, kas yra gerai ir blogai? Kas nutinka, kai patiriamas smurtas ir jis yra neteisingai pateisinamas? Kas nutinka vaiko protui, kai taip nutinka? Man mintyse iškyla didžiulė elektros skydinė (įsitikinimų sistema), kurioje laidai jungiami neteisingai ir pradeda šokinėti žiežirbos, nes viskas genda. Būtent tai nutinka vaiko protui. Būtent tai nutiko mano protui. Yra prieštaringų žinučių, neteisingų žinučių, melo, klaidinimo ir skausmo. Man sakoma, kad man nutikusius įvykius aš įsivaizduoju. Man sakoma, kad aš perdedu. Kartais aš ignoruojama. Kitais kartais iš manęs juokiamasi. Ilgainiui gyvenimas su prieštaringomis žinutėmis, nuvertinimas ir sakymas, kad esu neteisi, man pasidaro normalu. Ilgainiui smurtas taip pat pasidaro „normalu“.

Mano aplinka tapo pažįstama ir net patogi, nes tam tikra prasme viskas vyko taip, kaip man buvo įprasta. Mano įsitikinimų sistema susiformavo, bet ji buvo visiškai neteisinga.

Bet koks smurtas ar nuvertinantis elgesys gali privesti prie išmokimo, kaip susitaikyti su nederamu elgesiu. Šio normalizavimo proceso priežastis yra ne tik seksualinis ar fizinis smurtas – išmokti priimti smurtą kaip pelnytą galima vaikystėje patiriant BET KOKIO tipo smurtą, o tai paruošia dirvą susitaikymui su BET KOKIO tipo smurtu tolesniame gyvenime.

Darlene Ouimet

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.

Psichologijos pamoka

Ar kada nors susimąstėte, kaip mes tampame nepasitikintys savimi? Kodėl savimi abejojame? Kodėl galvojame, kad kažkas kitas turi žinoti geriau už mus, kas mums geriausia, net tada, kai jau esame suaugę? Ir kas nutinka, kad prieš tapdami tokiais, vaikai taip lengvai susitaiko su mintimi, jog jie nusipelno, kad su jais būtų elgiamasi blogai?

Tai istorija, kurią kasdien matau kitų žmonių gyvenimuose; žmonių, kurie kovoja trokšdami laisvės ir pilnatvės. Pateiksiu pavyzdį, kaip aš išmokau savimi abejoti – tai tik vienas pavyzdys. Manau, kad remiantis tuo, kaip aš buvau auginama, galima sakyti, jog buvau skatinama savimi abejoti nuo labai ankstyvo amžiaus.

Aš buvau labai tylus, paklusnus ir mielas vaikas. Niekada nekėliau problemų ir nepakliūdavau į bėdą. Bet dėl kažkokių priežasčių aš visuomet buvau pasiruošusi tikėti, kad problema iš tikrųjų esu aš, ir šį įsitikinimą nusinešiau su savimi į pilnametystę ir į visus santykius, kokius tik teko turėti. Kai buvau penktokė, t. y. 10 metų amžiaus, turėjau mokytoją, kuri manęs nekentė. Nepamenu, kad tada būčiau galvojusi, jog ji manęs nekenčia – buvau per daug užsiėmusi, stengdamasi jai įtikti.

Ši mokytoja mane žemindavo visos klasės akivaizdoje. Jie nuolat grasindavo nukirpsianti mano ilgas kasas, jei tik aš jas paliesiu. Jeigu mano namų darbai būdavo teisingi, ji mokiniams pasakydavo, kad juos atliko mano tėvas. Ji sakė nežinanti, kodėl aš tokia lėta. Aš jai kėliau pasibjaurėjimą! Ji sakydavo daugybę siaubingai nuvertinančių dalykų, kurie pažeidė mano pasitikėjimą savimi, ir aš jos mirtinai bijodavau. Atrodydavo, kad ji tiesiog spjaudo į mane nuodus.

Kai apie tai pasakiau tėvams, man buvo atsakyta, kad perdedu; kad turėčiau gerbti savo mokytoją. Jie apkaltino mane melavimu! Tėvai man nesuteikė NEI apsaugos, NEI patvirtinimo. Aš labai nesistengiau jų įtikinti. Jie man ne vienerius metus kartojo, kad per daug dramatizuoju ir kad mėgstu kalbėti, nes man patinka girdėti save kalbančią, tad žinojau, jog bandydama juos įtikinti tik švaistyčiau laiką. Be to, buvau pasiruošusi priimti tai, kad dėl visko kalta aš. Kažkokiu būdu padariau kažką, dėl ko ši mokytoja manęs nekenčia. Kažkokiu būdu kėliau jai stresą. Aš tuo tikėjau.

Buvau pamokyta gerbti vyresniuosius, man pasakant, kad meluoju, kad perdedu, kad dramatizuoju. Negana to, šiuos teiginius mano tėvai išsakė švelniu tonu ir su šypsena, kad galėtų pasakyti, jog aš tuos mokytojos papeikimus ne taip supratau. Pagarba man ėmė reikšti tai, kad visi kiti yra teisūs, o aš esu neteisi. Tikėjau, kad esu mažiau vertinga nei kiti, nes buvau negirdima. Į mane buvo nekreipiama dėmesio. Nebuvo lygybės. Aš net negalėjau pasisakyti. Šie dalykai mane apibrėžė, jie tapo mano asmenybės apibūdinimu: melagė, dramatizuotoja, dėmesio ieškotoja.

Tais metais aš labai susirgau. Manau, stresas mane paveikė fiziškai, bet buvo dalykų, dėl kurių mano pediatras ėmė švelniai klausinėti apie mano emocinį gyvenimą. Jis paprašė mano tėvų išeiti iš kabineto ir, pamenu, norėjo pasikalbėti su manimi. Jis norėjo apie mane sužinoti, jis manęs klausėsi, pradėjome kalbėti apie tą mokytoją. Neatsimenu visų detalių, bet rezultatas buvo tas, kad jis liepė tėvams manęs nebeleisti į klasę, kurioje buvau. Jis pasakė, kad jeigu jie to nepadarys arba jeigu mokykla nesutiks, tai jis kreipsis į advokatą. Ta mokytoja, kaip apibūdintų specialistai, emociškai ir psichologiškai prieš mane smurtavo.

Aš jaučiausi kalta, kad tas gydytojas mane užstojo. Jaučiausi to neverta. Giliai viduje buvau įsitikinusi, kad problema buvau aš ir kad dabar savo tėvams užtraukiau gėdą: jie turės eiti į mokyklą ir ištraukti mane iš tos klasės. Tas laikotarpis man buvo siaubingas, ir mano disociacija tais metais paūmėjo. Vis dar atsimenu tada vykusią vidinę kovą: nuolat klausinėjau savęs, ar aš visą tą istoriją su mokytoja išsigalvojau, ir tuo pat metu nuramindavau save faktu, kad mano tėvai sakė, jog susirinkimo metu mokytoja viską prisipažino.

Aš išmokau savimi abejoti dar iki šio smurtingo incidento su mokytoja. Išmokau abejoti savimi, kai patirdavau smurtą, dėl kurio buvo kalti mano gyvenime buvusių suaugusiųjų veiksmai, reakcijos ir mokymai.

Darlene Ouimet

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.

Darlene, kai jai buvo 21-eri
Visur, kur būnu, turiu privilegiją susipažinti su žmonėmis ir turėti įtakos jų gyvenimui. Dažniausiai galiu juose pasėti kelias sėklas, kurios išleidžia šaknis ir išaugina aistrą pilnatvei ir laisvei nuo dalykų, trukdančių žmonėms būti geriausiais, kokie jie gali būti ir kokie jie yra.

Praeitą mėnesį viešėdama Meksikoje susipažinau su įdomiu, 26–29 metų amžiaus vyru, kuris, jo paties žodžiais, dar nesiruošė pasiduoti. Jis man taip stipriai priminė jaunesnę mane, kad smarkiai susijaudinau. Nors ir labai įdėmiai klausiausi jo gyvenimo istorijos, kitame lygmenyje jo pasakojimas man priminė daug dalykų, apie kuriuos buvau negalvojusi jau labai ilgai. Jis sukėlė man stiprius prisiminimus apie mano pasipriešinimą gijimui ir apie tai, kaip man baisu buvo pagalvoti apie savo įveikos* metodų atsisakymą. Prisiminiau baimę, kurią jutau galvodama apie laisvą gyvenimą ir su kuria vis dar kovoju kai kuriose gyvenimo srityse. Prisiminiau didžiulį siaubą, kurį jutau mokydamasi savimi pasitikėti, baimę, kurią jutau aiškindamasi, kas aš iš tikrųjų esu, ir savo pastangas, kurių reikėjo, kad išmokčiau gyventi visavertiškai.

Iš kelionės grįžusi namo, per kitas dvi savaites labai aiškiai supratau, kaip baisu man buvo sveikti: stoti akistaton su savo problemomis bei jas spręsti ir gyventi visavertį gyvenimą, būnant laisvai nuo chroniškos depresijos ir disociacijos, su kuriomis aš gyvenau taip ilgai. Mano disociatyvi asmenybė, nuolatinė depresija ir maniakiškas nerimavimas dėl savo svorio ir išvaizdos man buvo tarsi patogumo antklodė. Šios būsenos buvo tas ratas, kuriame gyvenau. Šios būsenos apibrėžė mane, mano asmenybę. Jos sudarė mano išlikimo režimą ir dėl jų jaučiausi saugi. Tikėjau, kad šie įveikos metodai buvo sprendimas – kaipgi jie galėtų būti problema? Bandydama paleisti tą jaukią išlikimo antklodę, net bandydama paleisti jos gabaliuką, kiekvieną kartą jaučiausi nuoga, neapsaugota, šąlanti, išsigandusi ir per daug pažeidžiama. Jaučiausi neturinti kontrolės. Kad jausčiausi saugiai, kontrolė buvo būtina. Giliai savo pasąmonėje aš buvau įsitikinusi, kad be tos per daugybę metų susikurtos apsauginės įveikos metodų antklodės aš mirsiu.

Tuos įveikos metodus susikurti yra būtina, ypač jei esi vaikas, tačiau didelė mano išgijimo dalis buvo bandymas suvokti, jog aš nebesu vaikas ir kad daug mano įveikos metodų vaikystėje susiformavo tam, kad mane apsaugotų. Vėliau jie išsivystė į suaugusiojo įveikos metodus, bet problema buvo ta, kad jų pamatas buvo vaiko mąstymas. Aš turėjau pripažinti, kad tos problemos iš tiesų buvo įveikos metodai, turėjau pripažinti melą, kuriuo tikėjau ir kuris sudarė jų pamatą, pakeisti tą melą tiesa ir tada suprasti, kad tiek daug apsaugos, kiek aš susikūriau, man dabar nebereikia. Tuomet, naudodamasi šiais naujais supratimais, turėjau iš naujo būti savo pačios tėvu ir mama.

Tai, kad patyriau smurtą, ar tai, kad buvau tokia nevertinama nebuvo melas – melas buvo tai, kad galvojau galinti šiuos dalykus kontroliuoti ar turėjusi galėti juos kontroliuoti; melas buvo tai, kad galvojau, jog to nusipelniau ir esu pati dėl to kalta. Tai buvo melas. Mano apsauginiai išlikimo metodai susiformavo dėl dviejų priežasčių. Pirma, kad padėtų susidoroti ir gyventi su pačiu smurtu. Antra, kad apsaugotų mane nuo smurto ateityje.

Savo gijimo proceso metu užsiimdama terapija ir keliaudama pilnatvės link, aš tą apsauginę įveikos metodų antklodę pamažu, po vieną sluoksnį nusimečiau ir išmokau gyventi naujai. Kai kuriomis dienomis jaučiuosi neapsaugota ir kartais vis dar jaučiu baimę, bet pastebiu, kad laikui bėgant mano naujasis gyvenimas man darosi vis patogesnis.

Darlene Ouimet

-----
* Įveika (angl. coping) – psichologijoje vartojama sąvoka, reiškianti žmogaus elgesį, kurio siekiama įveikti, sumažinti ar pakelti patiriamą nerimą ir stresą. Žmonės yra įpratę kovoti su stresu įvairiausiais jiems pažįstamais destruktyviais bei į trumpalaikį streso sumažinimą orientuotais įveikos būdais, užuot orientavęsi į tikrąjį, ilgalaikį problemos sprendimą, kuris yra nepažįstamas, bauginantis, sudėtingas ir reikalauja pereiti tam tikrą pažintinį, emocinio adaptavimosi, pastangų bei ištvermės reikalaujantį etapą. (Vert. past.)

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.

2011 metų lapkritį aš dvi savaites praleidau Lietuvoje – buvo nuostabu. Vieni mano kolegos iš Skandinavijos supažindino mane su pažangia maždaug mano amžiaus psichiatre, kuri yra didžiausios psichiatrinės ligoninės, esančios Kaune (antrajame pagal dydį Lietuvos mieste), direktorė. Ta psichiatrė, Ramunė, – iš pradžių negalėjusi suprasti, kodėl aš noriu aplankyti Lietuvą, nes čia daug lankytojų nebūna, – norėjo vietinėje konferencijoje maždaug šimtui Lietuvos psichiatrų parodyti vieną iš mano filmų, „Paimk tuos sulaužytus sparnus“ (Take These Broken Wings). Aš sutikau, pagalvojęs, kad turėtų būti bent jau smalsu.

Bet paaiškėjo, kad konferenciją rėmė kompanija „Janssen“, vaisto „Risperdal“ gamintoja, tad atsidūriau keistoje situacijoje: rodyti filmą ar ne. Apie tai pasikalbėjau su Ramune ir kitais Lietuvos psichiatrais, ir jie pasakė, kad iš esmės visos konferencijos Lietuvoje remiamos panašiai – ir kad norint pasiekti platesnę gydytojų auditoriją kelias yra toks. Šalis, nors ir Europos Sąjungos narė, yra finansiškai taip suvaržyta, kad papildomų pinigų konferencijoms ir susitikimams nelieka. Be to, psichikos sveikatos profesionalai su manimi stebėtinai atvirai kalbėjosi apie savo atlyginimą, kuris yra siaubingai mažas. Pasak jų, vidutinis Lietuvos psichiatras uždirba maždaug 2000 Lt per mėnesį – tai yra šiek tiek daugiau nei 700 JAV dolerių. Panašiai tiek Amerikoje kainuoja mėnesio „Risperdal“ dozė...

Kai pasidalinau savo nerimu dėl filmo rodymo, Ramunė man pasakė, kad rodydama šį filmą ji pati, kaip specialistė, rizikuoja, kadangi dauguma į filmo peržiūrą atvyksiančių psichiatrų nebus patenkinti idėja, kad nuo „šizofrenijos“ galima pagyti be vaistų, nes jie pasidarė karjerą skirdami vaistus, dažnai didelėmis dozėmis. Jai atrodė, kad daugelis tikriausiai įsižeis, nes mano filme teigiama (ir pateikiant pavyzdžių, ir nurodant į dokumentuotus tyrimus), jog dirbant su žmonėmis, patiriančiais psichozę, neuroleptikų skyrimas yra klaidingas gydymo būdas. Bet Ramunė, nepaisydama visko, vis tiek norėjo rizikuoti, nes manė, kad tai bus nauja priemonė, galinti atverti dialogą – ir tą padaryti psichiatrijos prasme nepaprastai konservatyvioje šalyje.

Lietuva yra buvusi Sovietų Sąjungos dalis, ir lankydamasis keliuose psichiatrijos skyriuose bei dviejose skirtingose Lietuvos psichiatrijos ligoninėse pamačiau ir išgirdau štai ką: išskyrus Lenino paveikslų nuėmimą nuo sienų, Lietuvoje per tuos dvidešimt kelerius nepriklausomybės metus nedaug kas pasikeitė. Palatos vis dar prigrūstos pacientų (nors dabar ne taip sausakimšai), psichoterapija beveik arba visiškai netaikoma (šalyje yra daug daugiau psichiatrų nei psichoterapeutų) ir beveik visiems pacientams skiriami vaistai. Vizito metu turėjau progą pamatyti vaistų patalpas ir mačiau, kad žmonėms išrašomos tų pačių firmų tabletės kaip JAV ir Vakarų Europoje: „Seroquel“, „Zyprexa“, „Risperdal“ ir kt.

Bet kaip tokia vargana šalis gali sau tą leisti?

Mane nustebino būtent tai, kad atsakymas buvo korupcija, apimanti daugelį visuomenės ir psichinės sveikatos srities sluoksnių. Pirmiausia, kaip man sakė daugybė žmonių, politikai yra korumpuoti. Jiems „moka“ vaistų kompanijos, kad galėtų naudotis jų įtaka ir padaryti, jog didžioji į psichinę sveikatą orientuotų valstybinių lėšų dalis būtų išleista moderniems ir brangiems vaistams nuo psichinių ligų. Tačiau žmonės man minėjo, kad firminiai vaistai Lietuvoje yra ne tokie brangūs kaip JAV – tikriausiai maždaug perpus pigesni. Antra, daugelis daktarų iš vaistų kompanijų gauna „kompensacijas“ už tai, kad išrašo jų firmos vaistų. Tad daktarai daug dažniau skiria „Zyprexa“ ar „Risperdal“, o ne „Haloperidol“, kuris yra senesnis, pigesnis, bet nebūtinai „mažiau efektyvus“ vaistas. Ir daktarų „kompensacijos“ būna didžiausios tada, kai jie pacientui vienu metu skiria du ar tris skirtingus, brangius vaistus – iš to daktarai uždirba daug. Girdėjau, kad kai kurie daktarai gali padvigubinti ar patrigubinti savo algą vien tik skirdami brangių vaistų.

Tačiau kam tenka mokėti už visus tuos vaistus? Ne pacientams, o visai visuomenei. Lietuvoje sveikatos apsauga nemokama, todėl už ją visi sumoka mokesčių forma. Tačiau dauguma žmonių man sakė, kad sunkesnė mokesčių našta tenka neturtingesniems žmonėms – jie neturi reikiamų resursų, kad galėtų pasinaudoti mokesčių spragomis.

Tuo tarpu mano filmo peržiūra buvo įdomi. Manęs paprašė trumpai anglų kalba prisistatyti ir pristatyti savo filmą, o Ramunė mano žodžius išvertė į lietuvių kalbą. Kalbėjau apie savo, kaip psichoterapeuto, darbą Niujorke ir apie savo pasiryžimą dirbti su žmonėmis neskiriant vaistų, jeigu jie to pageidauja. Pasakiau, kad gerbiu žmonių pasirinkimą vaistus gerti ar negerti ir kad laikui bėgant supratau, jog tie psichozę išgyvenantys žmonės, kurie pasirenka vaistų negerti, sveiksta geriau nei tie, kurie neuroleptikus vartoja. Ir kad dauguma tų, kurie vaistų nevartoja, išgyja. Paaiškinau, kaip tai tiesiogiai prieštaravo akademiniam terapiniam ugdymui, kurį gavau aš, ir kad tai mane stipriai motyvavo sužinoti daugiau – tokiu būdu ėmiau žengti filmų kūrėjo keliu savo pirmojo filmo kūrimo link.

Kol kalbėjau, psichiatrai buvo pagarbūs. Bet kai tik prisėdau ir prasidėjo filmas, didelė auditorijos dalis išėjo lauk – tiesą sakant, turbūt daugiau nei pusė. Kai kas sakė, kad taip nutiko dėl kalbos barjero (reikia pripažinti, pavyzdžiui, Robertas Whitakeris iš tiesų kalba greitai), bet girdėjau kitus sakant, kad kalbos barjeras buvo tik dalinė priežastis. Jei atvirai, jiems nepatiko filmo mintis. Trumpai tariant, kas yra tas jaunai atrodantis išsišokėlis socialinis darbuotojas iš Amerikos, kad gali čia atvykęs mus mokyti (anti)psichiatrijos abėcėlės?

Iš vienos pusės, tikrai suprantu: nemalonu, kai tavo gyvenimo darbą įvertina kaip klaidingą ir žalingą. Ypač turint omenyje tai, jog keletas psichiatrų, su kurias po to kalbėjausi (tie, kurie buvo pakankamai pagarbūs, kad su manimi pasikalbėtų), pasakė man, kad yra pasiryžę skirti narkoleptikus, nes nuoširdžiai tiki, jog tai yra sveikiausias ir tinkamiausias „psichiškai nesveikų žmonių“ gydymo būdas, ir kad aš siūlau pavojingus, netgi neetiškus metodus. Tačiau kai atėjo mano eilė atsakyti, pamačiau, kad daugumai jų nelabai įdomu. Jiems buvo įdomiau kalbėtis tarpusavyje – ir su farmacinių kompanijų atstovais.

Konferencijoje aš asmeniškai susitikau su keliais farmacinių kompanijų atstovais ir jie kai kuo mane labai nustebino. Esu pripratęs, kad farmacinių kompanijų atstovai yra protingi, bet psichotropinių vaistų klausimu nelabai išprusę. Šie atstovai buvo kitokie: jie ne tik turėjo gudraus bendravimo įgūdžių kaip kiti mano iki tol sutikti atstovai, bet taip pat buvo moksliškai labai rimtai išsilavinę. Susimąsčiau, ar Lietuvoje išugdyti farmacinės kompanijos atstovą yra pigiau, bet paaiškėjo, kad taip nėra. Aš sužinojau, kad Lietuvoje paprasčiau yra papirkti gydytojus. Jungtinėse Valstijose dauguma mano sutiktų farmacinių kompanijų atstovų turi bakalauro diplomą – ir viskas. Tačiau Lietuvoje yra kitaip. Už dalį tos sumos, kiek JAV kainuoja bakalauro laipsnį turinčio atstovo paslaugos, farmacinės kompanijos Lietuvoje gali pasisamdyti kvalifikaciją turintį gydytoją. Ir jeigu gydytojas nori palikti medicinos sritį ir pereiti dirbti Didžiajai Farmai, jo laukia dideli pinigai: tuojau pat galima pasidvigubinti algą, nusipirkti „Volkswagen“ automobilį, perkelti vaikus į privačią mokyklą ir mesti papildomą darbą.

Tai mane išgąsdino. Nors ir supratau farmacinių kompanijų atstovų norą gauti daugiau pinigų (vis dėlto Lietuvoje gyvenimas nelengvas), diskutuodamas su jais jutau šleikštulį. Jie apibėrė mane viena studija po kitos apie jų vaistų saugumą bei efektyvumą, ir man net nespėjus pabaigti jiems atsakyti pateikdavo dar daugiau vaistų vartojimą palaikančių duomenų. Ir jie buvo sumanūs: iš anksto pasiruošę, apsisprendę ir manęs nesiklausantys. Mane išgąsdino ir tai, kad dėl savo sumanumo ir sprendimų jie uždirba daugiau nei dauguma salėje esančių psichiatrų!

Bet man nesinori apie savo patirtį Lietuvoje kalbėti per daug neigiamai, nes iš čia išvažiavau su viltimi. Ši mano patirtis man suteikė vilties dėl dviejų priežasčių. Pirma, du pagrindiniai psichiatrai, su kuriais bendravau (su viena – Kaune, su kitu – sostinėje, Vilniuje), buvo smalsūs ir plačių pažiūrų. Juos domino tyrimai bei duomenys apie alternatyvas ir išgijimą be vaistų; jie priėmė mane į savo namus ir ligonines, kad parodytų, kaip gyvena, kaip dirba ir kaip viskas atrodo užkulisiuose. Tai reikalavo drąsos – juk net ir būdamas labai pagarbus aš atvirai kritikuoju tradicinę psichiatriją. Be to, visose ligoninėse, kuriose man čia teko lankytis, – daugumoje jų sienų dažai buvo apsilaupę, o langai su aprūdijusiomis grotomis, – darbuotojai mane sutiko geranoriškai ir pagarbiai. Jie leido man klausinėti, jie leido man šniukštinėti (mėgstu tą daryti), jie leido man studijuoti jų skiriamus vaistus ir jie leido man pabūti vienam su pacientais, netgi pačioje pavojingiausioje vietoje... vietoje, į kurią darbuotojai patys neina... rūkymo kambaryje. Tai buvo nuostabu (jeigu ten būdavo rūkoma).

Tad antrasis didžiulę viltį man suteikęs dalykas buvo pokalbiai su pacientais psichiatrijos skyriuose. Pacientai buvo nuostabūs! Jie turėjo milijoną klausimų, jie buvo plačių pažiūrų, jie buvo smalsūs, jie buvo entuziastingi ir kalbėjo atvirai. Įdomu, kad nei vienas iš jų nekalbėjo jokia kita kalba, tik lietuviškai ir rusiškai, o aš nemokėjau nei vienos iš jų, todėl man reikėjo, kad psichiatrai pacientų žodžius išverstų. Tai buvo keista, švelniai tariant. Kai pacientams prisistačiau kaip buvęs terapeutas, kuris yra sukūręs filmų apie išgijimą nuo psichozės ir šizofrenijos be vaistų, jie man pažėrė nesibaigiančių klausimų apie tai, kaip nustoti vartoti vaistus ir išgyti be jų, ir begalinių istorijų apie tai, kokie prasti yra jiems skiriami vaistai. Keista buvo tai, kad jų klausimus bei teiginius ir mano atsakymus bei komentarus verčiantis žmogus buvo tas pats žmogus, kuris skiria jiems vaistų. Man niekada nebuvo tekę atsidurti tokioje situacijoje!

Keista, bet pacientai tam neprieštaravo. Tiesą sakant, jie manė, kad tai visai juokinga. Iš pradžių nerimavau, kad savo psichiatrų akivaizdoje jie bijos kalbėtis atvirai. Vėliau rūkymo kambaryje (vaišindamasis jų cigaretėmis) sutikau prancūziškai kalbantį pacientą-lietuvį, su kuriuo galėjau pasikalbėti tiesiogiai, nes pats prancūziškai kalbu neblogai. Jis man pasakė, kad pacientai su manimi kalbėtis nebijo, nes jų psichiatras yra geras žmogus, ir kad jeigu mano informacija gali jiems padėti, tai nuo to geriau visiems. Ir kalbant nuoširdžiai, iš skyriaus psichiatrų nejaučiau jokio priešiškumo, o tai suteikė palengvėjimo. Galbūt man išvažiavus jie savo kolegoms apie mane pasakė keletą šiurkščių žodžių, bet būdamas ten jaučiausi pageidaujamas, jie net padrąsino mane pasikalbėti su pacientais. Daugelis pacientų norėjo papasakoti man savo gyvenimo istoriją... savo vargus, savo praeitį, savo požiūrį, savo neįprastas patirtis. Keletas jų atkakliai reikalavo priimti iš jų dovanas: dėmėtus obuoliukus iš jų namų sodo, rusišką šokoladą ir mažas megztas dekoracijas, kurias jie padarė būdami ligoninėje.

Taigi, aš išvykau dalinai įkvėptas. Šiuo metu vykdau vertimo projektą: noriu, kad trys mano filmai būtų išversti į keletą kalbų, kurių viena yra lietuvių. Nors lietuviškai kalba tik apie 3,2 milijono žmonių ir ši kalba neatitinka jokio pasaulinės kalbos apibrėžimo, kaip kad arabų, rusų, prancūzų ar ispanų kalbos, bet viešnagė Lietuvoje mane sujaudino, ir noriu savo naujai atrastiems draugams bei kolegoms į jų arsenalą parūpinti naujų įrankių – naujų pokyčio, išgijimo, sveikatos ir vilties įrankių. Mano asmeninė viltis yra ta, kad kai kitą kartą Lietuvoje bus rodomas filmas „Paimk šiuos sulaužytus sparnus“, galbūt visa auditorija liks sėdėti ir filmą pažiūrės – ir galbūt salėje taip pat bus keletas pacientų. Ir net jeigu psichikos sveikatos profesionalai filmo idėjos nepriims ar priimti nenorės, turiu vilties, kad šią idėją pristačius jų gimtąja kalba atsiranda daug didesnė tikimybė, jog tai kažkur jų viduje įstrigs...


Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai. 

Mums žengiant visiško nušvitimo* link, skirtingos mūsų asmenybės dalys išgyvena skirtingas gijimo proceso stadijas. Kai kurios dalys gali būti nepaprastai sveikos ir įžvalgios, o kitos – likti užgniaužtos ir nepasiekiamos. Skirtingos mūsų dalys pereina skirtingas stadijas savu greičiu, atrodytų, atskirai – tačiau iš tikrųjų yra universaliu tiesos siūlu sujungtos su mūsų tobulumo branduoliu.

Leidžiantis į gijimo* kelionę pati primityviausia stadija yra kova. Šioje stadijoje vyrauja grandioziškumas, normos priėmimas, disociacijos sukelta laimė ir tėvų pritarimas. Tos mūsų dalys, kurios kovą laimi, nutraukia kelionę jai net neprasidėjus. Čia mes neigiame savo giliausias traumas taip stipriai, jog įtikiname save, kad jų niekada nebuvo – ir kad jau esame sveiki. Disociacija imituoja nušvitimą ne be priežasties. Čia mes idealizuojame savo tėvus, o tai leidžia visiškai laisvai ir nesąmoningai patį blogiausią praeities elgesį atkartoti dabartyje. Čia mes nesikapstome giliau paviršiaus, o jeigu mums sekasi, to daryti niekada ir neprireikia. Išliekame laimingai nutolę nuo viduje tūnančios kančios.

Tačiau ten, kur kai kurios mūsų dalys kovą pralaimi, mes pereiname į kitą stadiją: kentėjimas. Šioje stadijoje vyrauja depresija, nesėkmė, kančia ir inercija. Čia mes voliojamės, atrodytų, betiksliame purve. Sidabrinis tėvų idealizavimo debesies apvadas yra nuplėštas, bet pats debesis nepaliestas. Mes vis dar norime, kad tėvai ir jų dubleriai mus išgelbėtų, bet stokojame būtino atsparumo skausmui, kad galėtume pripažinti, jog tai neįmanoma. Čia mes gyvename kankinančiame dvilypume ir praleidžiame valandų valandas bandydami priversti kitus mylėti mus taip, kaip mūsų tėvai niekada negebėjo. Viena mūsų dalis nori grįžti į, atrodytų, malonią grandioziškumo būseną, bet sveikesnės mūsų dalys prisimena, koks siaubingai nuviliantis buvo tas kelias.

Tos mūsų asmenybės dalys, kurios sugeba pažvelgti baimei į akis, pradeda trečiąją stadiją: sielvartas. Šioje stadijoje vyksta tikslingos grumtynės. Čia mes atkapstome tiesą iš praeities ir taip atveriame dvokiančių srutų duobę, kurioje mirksta mūsų užkastos traumos. Čia mes matome siaubą, tūnantį už tėvų idealizavimo, ir dirbame stengdamiesi išsklaidyti jų melą. Mūsų sąžiningas pasitikėjimas savimi veda mus tiesiai į uraganą, nes mūsų siela* ir jos sąjungininkai sako, kad kitoje pusėje mūsų laukia melsvas dangus. Čia mes esame nuolankūs, čia mes susigrumiame su baisiausia tiesa apie savo tėvus – arba kontaktuodami su jais tiesiogiai, arba bet kokiu kitu būdu, padedančiu mums priimti tiesą – ir taip mūsų kelionė tęsiasi.

Kiekvienas nukautas demonas priartina mus prie ketvirtosios stadijos: nušvitimas. Šioje stadijoje jaučiama emocinė integracija, psichologinis balansas ir vidinė ramybė. Čia slypi didžiausi žmonijos troškimai. Visi nori žinoti tiesą, o nušvitęs žmogus ją pasiekia – visomis savo dalimis, pasiekusiomis šią, paskutinę stadiją. Čia mes išmokę atskirti šviesą nuo tamsos ir vandenį nuo miražo. Čia mes puoselėjame savo primityvių asmenybės dalių evoliuciją, užuot išreiškę jas destruktyviai. Čia mes atsiduodame gijimui. Čia mes nebetraumuojame kitų, kaip kad patys buvome traumuojami, o kartojame savo gerą elgesį – ir pasaulyje aplink save kuriame grožį. Čia, išsigydę savo žaizdas, mes noriai dalinamės savo gabumais, nes dabar mūsų gabumai pasiekiami.

Vartojamos sąvokos, suformuluotos remiantis Daniel Macklerio esė, knygomis, garsine medžiaga ir pokalbiais su juo pačiu:

Nušvitimas (angl. – enlightenment) – būsena, kai žmogus sąmoningai visiškai supranta savo tikrąsias emocijas ir yra išsigydęs bei įsisąmoninęs savo praeitį ir patirtas traumas; kai žmogus yra savo tikrojo „aš“ būsenoje; psichologinis ir emocinis sveikumas. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Gijimas (angl. – healing) – susijungimas su savo praeities traumomis, sielvartavimas dėl jų ir jų integravimas į savo asmenybę, tokiu būdu pasiekiant nušvitimo (t. y. psichologinio ir emocinio sveikumo) stadiją.

Dvasia, siela (angl. – soul, spirit) – tikrasis „aš“; žmogaus vidinis, emocinis pasaulis. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai. 

Visas žemiau esantis tekstas yra ištrauka-citata iš Alice Miller knygos „Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieška“ (The Drama Of The Gifted Child: The Search for the True Self), lietuviško vertimo 147–150 psl. Šį tekstą anglų kalba galite rasti čia.





Prievartos ištakos

12 tezių

Jau prieš keletą metų moksliškai įrodyta, kad visuomenė neišvengiamai patiria pragaištingus vaiko traumavimo padarinius. Šis žinojimas svarbus kiekvienam žmogui, jį turime kuo plačiau paskleisti, kad paskatintume esmines permainas mūsų visuomenėje ir pirmiausia išsivaduotume iš aklo prievartos eskalavimo. Toliau pamėginsime išdėstyti, ką turime omeny:

1. Kiekvienas vaikas ateina į pasaulį tam, kad augtų, bręstų, gyventų, mylėtų, išreikštų jo saugumą užtikrinančius poreikius ir jausmus.

2. Vaiko raidai reikia suaugusiųjų, gerbiančių jį ir mylinčių, garbingai padedančių orientuotis, dėmesio ir apsaugos.

3. Šių gyvybiškai svarbių vaiko poreikių frustracija, vaiko išnaudojimas suaugusiųjų poreikiams, jo mušimas, baudimas, prievartavimas, manipuliacija, atstūmimas, apgavystė jei jų liudininkas niekada neįsikiša, neišdildomai pažeidžia vaiko integralumą.

4. Normali reakcija į traumą – pyktis ir skausmas. Vaiką traumuojantys aplinkiniai draudžia pykti, vienatvėje išgyventi skausmą pačiam vaikui nepakenčiama, todėl jis priverstas slopinti šiuos jausmus, išstumti traumos prisiminimą ir idealizuoti savo kankintojus. Paskui jis nebežino, kaip su juo buvo elgiamasi.

5. Nuo tikrosios priežasties atsieti pykčio, bejėgiškumo, nevilties, ilgesio, baimės ir skausmo jausmai pasireiškia destruktyviais veiksmais, nukreiptais į kitus (nusikaltimai, tautų žudynės) arba į save (narkomanija, alkoholizmas, prostitucija, psichikos ligos, savižudybė).

6. Keršto aukomis labai dažnai tampa vaikai, jiems primetama atpirkimo ožio funkcija, antra vertus, mūsų visuomenėje vis dar galima persekioti juos visiškai nebaudžiamam, net gerbiamam, pavadinus šį persekiojimą auklėjimu. Tragiška, jog muši savo vaiką tam, kad nejaustum, ką padarė tavo paties tėvai.

7. Kad smurtą patyręs vaikas netaptų nusikaltėliu ar psichikos ligoniu, jam būtina bent kartą gyvenime sutikti žmogų, aiškiai žinantį, kad ne mušamas, bejėgis vaikas, o aplinkiniai yra bepročiai. Visuomenės žinojimas gali padėti išgelbėti gyvenimą, o nežinojimas skatinti jo griovimą. Giminaičiai, advokatai, teisėjai, gydytojai ir slaugytojai turi didžią galimybę stoti vaiko pusėn tikėdami juo.

8. Iki šiol visuomenė saugojo suaugusiuosius ir kaltino aukas. Jos aklumą parėmė teorijos, visiškai atitinkančios mūsų prosenelių auklėjimo modelį, taigi laikančios vaiką sukta, blogų instinktų valdoma būtybe, išgalvojančia melagingas istorijas, užsipuolančia niekuo dėtus tėvus arba geidžiančia jų. Iš tikrųjų kiekvienas vaikas dėl tėvų žiaurumo yra linkęs kaltinti save, nepripažinti tėvų, kuriuos visada myli, atsakomybės.

9. Pasitelkiant naujus psichoterapijos metodus prieš keletą metų pavyko įrodyti, kad išstumti trauminiai vaikystės išgyvenimai kaupiasi kūne ir, likdami nesąmoningi, veikia tolesnį suaugusio žmogaus gyvenimą. Negana to, elektroniniai dar negimusių kūdikių tyrimai atskleidė aplinkybę, kurios daugelis suaugusiųjų iki šiol nesuvokia, būtent tai, kad vaikas nuo pat pradžių jaučia ir švelnumą, ir žiaurumą, ir pats jų mokosi.

10. Šitą žinant aiškėja, kad bet koks absurdiškas elgesys turi slaptą logiką, kuri atsiskleidžia, kai traumuojanti vaikystės patirtis jau neprivalo likti tamsoje.

11. Tapę jautresni vaikystės žiaurybėms, kurias visuomenė iki šiol neigia, ir jų padariniams, savaime prisidėsime stabdydami prievartos perdavimą iš kartos į kartą.

12. Žmonės, kurių integralumas vaikystėje nebuvo pažeistas, kurie patyrė tėvų globą, pagarbą ir sąžiningumą, jaunystės metais ir vėliau bus protingi, jautrūs, atjaučiantys ir labai imlūs įspūdžiams. Jie džiaugsis gyvenimu ir nejaus poreikio žaloti ar net žudyti kitą arba save. Savo galią jie panaudos gynybai, o ne kitų puolimui. Silpnesniuosius, taigi ir savo vaikus, jie apskritai tegalės gerbti ir globoti, nes patys kadaise patyrė pagarbą ii globą, ir nuo pat pradžių sukaupė tokią patirtį (o ne žiaurumą). Šie žmonės niekada neįstengs suprasti, kodėl jų protėviams kadaise prireikė sukurti milžinišką karo pramonę tam, kad pasijustų šiame pasaulyje gerai ir saugiai. Gynyba nuo vaikystės grėsmių netaps nesąmoningu jų gyvenimo uždaviniu, todėl su realiomis grėsmėmis jie galės elgtis racionaliau ir kūrybiškiau.

Iš Claude M. Steiner knygos „Scenarijai, kuriais gyvena žmonės: transakcinė gyvenimo scenarijų analizė“.

Savarankiškų vaikų auginimas: dešimt taisyklių

1. Neturėkite vaikų, jei negalite užtikrinti jiems aštuoniolika metų trunkančio puoselėjimo bei apsaugos. Augindami vaiką stenkitės sutrumpinti laiką, kai vaikas negali apsieiti be šių dviejų dalykų, leisdami jam kaip galima anksčiau tapti savarankiškam.

2. Pagrindinis savarankiško vaiko auginimo tikslas – suteikti jam laisvės visiškai atskleisti ir išnaudoti savo intymumo, suvokimo bei spontaniškumo gebėjimus. Joks kitas tikslas (disciplina, geros manieros, savikontrolė ir t. t.) nėra svarbesnis už savarankiškumą. Tėvai gali jo trokšti ir siekti, tačiau tik tuo atveju, jei tai neprieštarauja pagrindiniam tikslui – savarankiškumui.

3. Intymumą žlugdo prisilietimų ekonomika*. Nedrauskite vaikui visiškai atvirai reikšti savo meilės ar jos trūkumo. Skatinkite juos suteikti, prašyti, priimti ir atstumti prisilietimus bei girtis.

4. Suvokimą žlugdo nuvertinimai. Nenuvertinkite savo vaikų racionalumo, jausmų ar intuicijos. Mokykite vaikus paaiškinti savo jausmus ir reaguokite į jų reikalavimus, kai jie mėgina tai daryti.

5. Niekuomet nemeluokite savo vaikams, nei kalbėdami netiesą, nei nutylėdami teisybę. Jei nuspręsite nuslėpti nuo jų teisą, pripažinkite tai ir paaiškinkite kodėl.

6. Spontaniškumą žlugdo abejotinos taisyklės, taikomos žmogaus kūnui. Nesistenkite kontroliuoti vaikų judėjimo, regos, klausos, lytėjimo, uoslės ar skonio pojūčių, nebent tai akivaizdžiai kliudo jūsų pačių gerovei ar kelia jiems pavojų, ir net tuomet tai darykite remdamiesi bendradarbiavimo principais. Prisiminkite, kad jūsų kūno išmintis pralenkia jūsų vaiko beveik visais atžvilgiais. Taip pat per daug rimtai nepriimkite "ekspertų" (mokytojų, gydytojų) patarimų; jie klydo anksčiau ir klys ateityje. Niekada fiziškai nepulkite vaikų ir laikykite jų kūną šventove. Priešingu atveju tuoj pat nuoširdžiai atsiprašykite, tačiau nedidinkite klaidos – negelbėkite* jausdami kaltę. Prisiimkite atsakomybę už savo veiksmus ir nekartokite tų, kuriems nepritariate.

7. Negelbėkite ir vėliau nepersekiokite* savo vaikų. Nedarykite dėl savo vaikų to, ko nenorite daryti. Priešingu atveju nedidinkite klaidos vėliau juos persekiodami. Prieš mėgindami padėti suteikite vaikui galimybę apsiginti.

8. Nemokykite vaikų konkuruoti. Varžytis jie užtektinai išmoks žiūrėdami televizijos laidas bei skaitydami laikraščius. Rodydami pavyzdį mokykite juos bendradarbiauti.

9. Neleiskite vaikams jūsų engti. Jūs turite teisę turėti laiko ir erdvės sau bei asmeninį intymų gyvenimą, nepriklausantį nuo vaikų. Reikalaukite, kad ir į jūsų poreikius būtų atsižvelgta; jie tai darys iš meilės jums.

10. Tikėkite žmogaus prigimtimi ir savo vaikais. Už tokį pasitikėjimą jie atsidėkos jums meile.

------
* Prisilietimų ekonomika. Prisilietimas – ypatinga stimuliacijos forma, kurios individas gali sulaukti iš kitų. Apsikeitimas prisilietimais yra būtinas išgyvenimui ir tai yra viena svarbiausių žmonijos veiklos rūšių. Jų trūkumas kenkia tiek fizinei, tiek psichinei ar emocinei žmogaus būsenai. Skiriamos dvi prisilietimų rūšys: fiziniai ir verbaliniai prisilietimai. Prisilietimai gali būti teigiami ir neigiami. Žmonių prisilietimų šaltiniui sumažėjus iki tam tikros ribos, kuri vadinama išgyvenimo koeficientu, jie vis labiau linkę priimti neigiamus prisilietimus, nes išgyvenimui jiems reikalingi bet kokie prisilietimai. Žmogui priimti neigiamus prisilietimus yra tas pats, kas gerti užterštą vandenį, – didžiulis poreikis leidžia neatsižvelgti į žalingas išgyvenimui reikalingo ištekliaus savybes.

* Gelbėjimas ir persekiojimas. Gelbėjimo ir persekiojimo žaidimas:

Disociacija (buvimas atskilusiu nuo savo tikrosios tiesos) imituoja nušvitimą*, bet tai nėra nušvitimas. Disocijavęsi žmonės gyvena labai ramiai. Tačiau taip yra tik dėl to, kad jie užblokavę savo nemalonius jausmus. Nušvitęs žmogus savo nemalonius jausmus įsisąmonina, tad jo vidinė darna nėra dirbtina.

Disocijavęsi žmonės nejaučia kančios. Tačiau taip yra tik dėl to, kad jie atsisakę savo gijimo* proceso ir apmarinę savo skausmą. Nušvitimas auga dirvoje, tręštoje kančia*.

Disocijavęsi žmonės vadina save nušvitusiais. Tačiau taip yra tik dėl to, kad jie neturi jokio supratimo, kas yra nušvitimas. Nušvitimas yra visiška disociacijos priešingybė.

Disocijavęsi žmonės emociškai lengvai nesusijaudina. Tačiau taip yra tik dėl to, kad tarp jų paslėpto, pažeidžiamo savęs ir dažniausiai nuoširdaus pasaulio kraštų stūkso stora apsauginė siena. Nušvitę žmonės yra daug mažiau apsaugoti, bet jų branduolį sudaro tokia stipri meilė sau, kad jie gali apsiginti švelniai.

Disocijavęsi žmonės galvoja, kad puikiai moka atleisti*. Tačiau taip yra tik dėl to, kad visiškai neigia jiems padarytą skriaudą – ir likusią žalą. Nušvitę žmonės atleidžia spontaniškai ir be pastangų, nes jie visiškai priėmė savo sužalotas asmenybės dalis ir nuoširdžiai išjautė kiekvieną dėl kančios kilusio sielvarto lašelį.

Disocijavęsi žmonės nepaprastai pasitiki savimi. Tačiau taip yra tik dėl to, kad jų saviapgaulės šarvai atsparūs savistabai. Nušvitusių žmonių pasitikėjimas savimi gyvastį ima iš universalios gyvenimo versmės.

Disocijavęsi žmonės natūraliai linksta prisiimti vadovų rolę. Tačiau taip yra tik dėl to, kad jie kvalifikuotai veda save tolyn nuo to, ką jiems sako jų širdis. Nušvitęs žmogus veda tiesiai prie to, kas svarbiausia.

Disocijavęsi žmonės turėjo iškęsti pragarą, kad pasiektų tai, ką turi. Tačiau jie nesuvokia, kad kaip tik yra vis dar įstrigę pragare. Nušvitimas yra laisvė, kurią suteikia emocinė integracija.

Disocijavęsi žmonės jaučiasi radę savo tikrąjį „aš“. Tačiau taip yra tik dėl to, kad turėti savo tikrąjį „aš“ jiems reiškia neturėti jokio „aš“ – arba geriausiu atveju turėti netikrą „aš“ ar ego, kurio pagrindą sudaro iškreiptas sąmoningumo jausmas. Nušvitimas – tai tikrasis „aš“, susijungęs su sąmoningu protu.

Disocijavęsi žmonės laiko save dvasingumo pavyzdžiu. Tačiau taip yra tik dėl to, kad jų dvasia* paslėpta po neigimo siena taip giliai, jog jie apskritai nesuvokia, kas yra dvasia. Nušvitimas – tai ugninga vaiko dvasia, kurią valdo suaugusiojo sąmonė.

Disocijavęsi žmonės yra gana motyvuoti, išsilavinę ir įtaigūs. Tačiau taip yra tik dėl to, kad jie nuolat rizikuoja grįžti į kančią, jeigu neįtikins kitų savo melu. Nušvitimas motyvuoja skleisti tiesą, kuri yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė.

Disocijavęsi žmonės elgiasi ryžtingai. Tačiau taip yra tik dėl to, kad jie nemato ar nekvestionuoja savo pasąmoningų motyvų. Nušvitęs žmogus taip pat yra ryžtingas, bet tik todėl, kad nebeturi pasąmonės, nes ji, kaip nebereikalinga kūno dalis, išnyko.

Disociacija yra nušvitimo priešingybė.

Už disociacijos slypi neįsisąmoninta trauma, ir tik po to, kai ji įsisąmoninama, sąmoningumo šviesa gali patekti į mūsų būties branduolį.

Vartojamos sąvokos, suformuluotos remiantis Daniel Macklerio esė, knygomis, garsine medžiaga ir pokalbiais su juo pačiu:

Nušvitimas (angl. – enlightenment) – būsena, kai žmogus sąmoningai visiškai supranta savo tikrąsias emocijas ir yra išsigydęs bei įsisąmoninęs savo praeitį ir patirtas traumas; kai žmogus yra savo tikrojo „aš“ būsenoje; psichologinis ir emocinis sveikumas. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Gijimas (angl. – healing) – susijungimas su savo praeities traumomis, sielvartavimas dėl jų ir jų integravimas į savo asmenybę, tokiu būdu pasiekiant nušvitimo (t. y. psichologinio ir emocinio sveikumo) stadiją.

Kančia, kentėjimas (angl. – suffering) – emociškai kankinanti, tačiau viena iš būtinų stadijų, vedančių į nušvitimą, kai žmogus nustoja idealizuoti savo tėvus (ir kitus autoritetus), bet tebenori būti jų išgelbėtas ir dar nesuvokia, jog tai neįmanoma.

Pseudoatleidimas (angl. – pseudo-forgiveness) – į savo traumuotojus nukreipto pykčio užmiršimas ir nustūmimas į pasąmonę, sukeliantis visiško ir sveiko įsisąmoninimo iliuziją.

Dvasia, siela (angl. – soul, spirit) – tikrasis „aš“; žmogaus vidinis, emocinis pasaulis. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai. 

Kai tiesiu savąją ranką tavosios link, ką galiu tau pasiūlyti, jei net savo patirtį, jėgą ir viltį?

Kartais aš kalbu užsivedusi. Visi, kas mane pakankamai pažįsta, žino, kad tai tiesa. Aš nesustodama kalbu temomis, kuriomis turiu tvirtą nuomonę, paremdama ją visokiausiais pavyzdžiais ir įžvalgiomis, naujomis perspektyvomis. Mano tirados visada paremtos tiesa, bet mano tiesa paremta kitokiais dalykais nei daugumos žmonių. Mano tiesa yra paremta mano naujais meilės, pagarbos, santykių ir lygybės apibrėžimais. Šiuos naujus apibrėžimus aš išmokau per ilgus savo gijimo proceso ir kelionės į pilnatvę metus. Mano mėgstamiausios tirados būna šiomis temomis: kaip mes išmokstame mylėti, kaip mes išmokstame mylėti save ir kaip mūsų patirtys nulemia mūsų įsitikinimų sistemas.

Vaikystėje aš neišmokau mylėti, nes pati buvau nemylima. Mane mokė tuščiais žodžiais. Meilė visada buvo susijusi su prievole. Mane kaltindavo ir gėdindavo tokiais pasakymais: „po visko, ką aš tau daviau“, „manai, kad tu gyveni taip blogai“ ir „tu tokia nedėkinga“. Į visa tai įmaišykite krūvą kitų neteisingų įsitikinimų ir turėsite neišvengiamą katastrofą.

Mano santykių apibrėžimai, paremti savo turimais pavyzdžiais, buvo ne ką geresni. O tada aš ištekėjau (už žmogaus, turinčio panašius klaidingus meilės ir santykių apibrėžimus) ir pati susilaukiau vaikų. Kaip aš galėjau teisingai išmokyti juos, jeigu mano pačios pamatai buvo tokie klaidingi!

Anksčiau mano vaikai tikėjo, kad mano meilė įrodyta tada, kai iškepu jiems sausainių ar pyragą arba kai nuperku norimą DVD. Anksčiau jie galvojo, kad juos myliu, jei nuvežu juos pas draugus, leidžiu jiems pasikviesti draugų pernakvoti arba leidžiu nesutvarkyti jų pačių padarytos netvarkos.

Anksčiau mano vyras tikėjo, kad pagarbą jam aš įrodau, jei jo norus ir pageidavimus aš iškeliu aukščiau už savuosius, ir kad tenkinti visus jo norus yra daug svarbiau nei manuosius. Mūsų santykiai būdavo sklandūs, jei niekada neabejodavau jo sprendimais, niekada dėl nieko su juo nekonfrontuodavau, netrukdydavau jo 12–16 valandų per dieną darbo grafikui ir, na... sąrašas tęsiasi. Jeigu namuose tvarkydavausi taip, kaip jis norėdavo, tai reiškė, kad jį myliu. Aš neturėjau jokio supratimo, kas yra lygybė. Tai tebuvo žodis, į kurio reikšmę nesigilinau.

Aš niekada nesusimąsčiau, kad pagal tokį meilės apibrėžimą mano vyras ir vaikai mane mylėjo labai retai. Pagal savo pačios apibrėžimą aš buvau gera žmona ir mama, nes daviau ir daviau save, niekada nieko nesitikėdama gauti atgal. (Aš buvau vergė, apsimetusi patarnautoja.) Tačiau negalėjau suprasti, kodėl kovojau su chroniška depresija, jeigu viskas mano gyvenime vyko taip šauniai. Aš būdavau išsekusi ir nežinojau kodėl. Aš nuolat svajodavau apie ilgas atostogas, kurių vykčiau pati viena. Aš trokšdavau iš gyvenimo daugiau ir dėl to jausdavau kaltę. Turėjau išmokti, kaip teisingai vesti savo pavyzdžiu. Pasirūpindama savimi, parodžiau savo vaikams ir vyrui savo tikrąją vertę, o jie tokiu būdu sužinojo kažką apie savo pačių tikrąją vertę.

Yra netgi dar blogesnis pasakymas nei „pagalba sau yra savanaudiška“. Tas pasakymas yra tai, kad konsultacinė terapija yra savanaudiška. Kai aš išmokau save mylėti pakankamai, kad kreipčiausi pagalbos dėl savo psichinės sveikatos problemų, tai aš pati, mano vyras ir mūsų vaikai buvo išgelbėti nuo to kelionės taško, kurlink mes neišvengiamai judėjome. Mes nežinojome, kad mes esame destruktyviame kelyje, mes galvojome, kad šiame kelyje esu tik aš. (Dabar tai skamba juokingai, bet tai tiesa.) Mano vyras visiems sutiktiems žmonėms sako, kad mano sprendimas kreiptis pagalbos turėjo tokios svarbios įtakos jam ir mūsų vaikams, kad mūsų gyvenimas dabar yra 100 % geresnis, nei buvo anksčiau.

Ir, pagalvojus, viskas prasidėjo nuo pagalbos sau.

Iš mano širdies į jūsiškę
Darlene Ouimet

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.

Gavau daug laiškų ir asmeninių žinučių, susijusių su mano paskutiniu įrašu „Šeimos, meilės ir meilės sau ilgesys“. Kai kurie mūsų skaitytojai mane ne taip suprato ir pasiūlė paguodą ar net terapiją. Manau, įrašo pavadinimas buvo klaidinantis.

Norėčiau (jei pasiseks) paaiškinti kelis dalykus. Šiuos įrašus rašau ne iš aukos pozicijos, o iš laisvės ir pilnatvės perspektyvos, kuria šiandien mėgaujuosi ir kurią priimu.

Man liūdna, kad mano santykiai su tėvais yra tokie, kokie yra, bet žinia, kurią noriu perduoti, yra tokia: jeigu anksčiau žinojimas, jog aš jiems tiesiog nerūpiu, sukurdavo didžiulį vidinį konfliktą ir man kliudydavo, tai dabar man tai nebekliudo. Aš tapau individualia asmenybe ir man nebereikia, kad jie į mane žiūrėtų palankiai. Šiandien aš pati į save žiūriu palankiai: aš savo vertę nusistatau pati ir tikiu, kad mano vertė yra tokia pat, kaip ir bet kokio kito žmogaus.

Priėmimas to, kad mano tėvai tikriausiai niekada nepasikeis, suteikia labai daug laisvės. Jie turi savo įsitikinimų sistemą, kuri nebesisieja su manąja. Jų meilės apibrėžimas ne toks, kaip manasis. Jų šeimos apibrėžimas taip pat ne toks, kaip mano. Dar daugiau laisvės suteikia priėmimas, kad man nereikia, jog jie mane priimtų ar net mane PAŽINOTŲ, kad galėčiau būti svarbi, vertinga ar teisi. Mano egzistencija nepriklauso nuo to, ką jie galvoja ar kaip jie mato pasaulį, kuriame aš esu. Aš nebesijaučiu įsipareigojusi – o pagarba turi būti abipusė.

Kai savo mamai pasakiau, kad ji su manimi negali elgtis taip nepagarbiai, jeigu nori išlaikyti mūsų tarpusavio santykius, ji į į mano žodžius neatkreipė dėmesio. Vien šis faktas pasako daugiau negu reikia.

Laisvė man nebereiškia gyvenimo, tikintis, kad vieną dieną pasielgsiu tinkamai, o mane stebuklingai kažkas pastebės ir patikės, jog esu vertinga. Aš esu vertinga. Mano vertė kyla ne iš kitų žmonių. Mano vertė kyla iš mano vidaus gilumų; mano savivertės priėmimas ir pripažinimas išsivystė iš proceso ir darbo, kurį atlikau, kad tapčiau visavertė ir įveikčiau psichinės sveikatos problemas, su kuriomis grūmiausi.

Laisvė ir pilnatvė reiškia žinoti, kas aš esu, ir kasdien gyventi maksimaliai! Man patinka tai, kokia aš šiandien esu, ir man gyvenime nieko netrūksta!

Už jūsų laisvę ir besitęsiantį pilnatvės siekimą!

Darlene Ouimet

P. S. Tęsiant šią temą: ateityje planuoju parašyti straipsnių apie galią, kurią turime kaip tėvai, kai pastebime savo vaikus, ir apie rezultatą, kurį gauname, kai mylime, palaikome ir pripažįstame juos tokius, kokie yra. Jeigu ne mano praeitis, šiai temai nebūčiau tokia jautri, bet taip pat ir neturėčiau tiek daug žinių apie tai, kaip naudotis savo galia, kad suteiktume galios kitiems, užuot juos kontroliavę.

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.

Kas yra tas šeimos ir meilės ilgesys? Ar tai tikra meilė? Ar tai kažko, ko trūksta, ilgesys? O gal tikėjimo kažkuo, kas neegzistuoja, ilgesys?

Visą gyvenimą savo vaizduotėje mačiau mažą vaiką, žiūrintį pro didžiulio lango užuolaidas į šeimą, kurios nariai yra laimingi, myli vienas kitą ir trokšta būti kartu. Tas mažas vaikas matė, kokie laimingi buvo tie žmonės būdami kartu. Jie juokdavosi rinkdamiesi prie pietų stalo, šypsodavosi vienas kitam ir skirdavo vienas kitam dėmesio. Kalbėdamasi su vaikais, mama visuomet į juos žiūrėdavo, jiems šypsodavosi ir klausydavosi labai įdėmiai bei smalsiai. Jie vienas kitam rūpėjo.

Bet maža mergaitė buvo išorėje ir žiūrėjo vidun. Ji nebuvo kviečiama prisidėti prie tos šilumos, meilės ir visiško priėmimo – prie to, kas buvo būdinga jiems tarpusavyje. Ar jos mama į ją kada nors taip žiūrės? Ar jos šeima kada nors ja taip domėsis? Ar jos tėvas kada nors žinos, kas ji kaip žmogus, kokie jos talentai ir interesai, kas jos draugai?

Kas buvo tas vaikas, stovintis šaltyje ir lietuje, drebantis nuo šalčio, alkio ir norintis išsimaudyti, 4 metų amžiaus ir lauke visiškai vienas? Kodėl šis paveikslas visą gyvenimą, kiek tik atsimenu, buvo mano galvoje? Šis vaikas ilgisi meilės. Šis vaikas ilgisi priėmimo iš žmonių, kurie net nežino, kad ji lauke šąla. Tarsi ji neegzistuotų. Ji nesijautė mylima, priimta, vertinama ar net pripažinta. Ji jautėsi nepripažinta, nuvertinta, nesvarbi ir vieniša.

Pamenu, kai man buvo keturiasdešimt keleri ir supratau, kad tas vaikas buvau aš, o tie jausmai buvo tai, ką jaučiau ir augdama, ir didžiąją savo pilnametystės dalį. Nuoširdžiai tikėjau, kad gyvenu tarsi neegzistuočiau, kad esu nesvarbi ir kad nenusipelnau jokio nuostabaus gyvenimo. (Ypač nenusipelnau to gyvenimo, kurį mačiau tuose namuose savo vaizduotėje.) Tikėjau, kad dėl tokio savo gyvenimo ir dėl savo nelaimingumo esu kalta aš pati – aš nebuvau pakankamai vertinga ir buvau labai pavargusi nuo bandymų tapti pakankamai vertinga.

Kadangi užaugau turėdama apie save tokių negatyvių įsitikinimų, tai vėliau užmegzdavau su kitais tokius santykius, kuriuose taip pat būdavau beveik nesvarbi. Mano vertė daugiausia priklausė nuo to, kaip gerai galiu pasitarnauti kitiems. Susilaukdavau palankumo už tai, kad pagamindavau valgyti, ir už panašius dalykus. Niekas iš tikrųjų manęs, kaip žmogaus, nepastebėdavo. Niekam iš tikrųjų nerūpėjo mano svajonės ar aistros, man pačiai jos taip pat nerūpėjo, nes tiek ilgai pragyvenau be jokio palaikymo ir būdama nepastebėta. Tiek ilgai pragyvenau be tikros meilės, tai kaip, po galais, galėjau mylėti save?

Buvo sunki savaitė ir mane aplankė mano senoji įsitikinimų sistema. Staiga pamačiau tą mažą mergaitę, stovinčią lauke, lietuje, žiūrinčią į vidų, norinčią išsimaudyti ir drebančią nuo šalčio, visiškai vienišą. Supratau, kad jaučiu visus tuos seniai pažįstamus jausmus: tą ilgesį kažko, ko, mano manymu, man kartais trūksta. Anksčiau maniau, jog tas ilgesys yra noras būti pripažintai bei svarbiai ir noras, kad su manimi elgtųsi kaip su žmogumi, kuris savo gyvenime turi įtakos. Aš neteisingai galvojau, kad tas patvirtinimo jausmas ateis iš kitų žmonių. Galvojau, kad kiti turi mane pripažinti. Tikėjau, kad jeigu kiti pagaliau pastebėtų mano talentus ir juos pripažintų, tai pagaliau galėčiau BŪTI. Šis melas man trukdė labai ilgai. Tai yra tik neteisingas įsitikinimas, kad jeigu kiti mane mato kaip vertingą, tai tada esu pakankamai vertinga, tada esu mylima.

Šeima, kurioje augau, nežino, kas aš, ir nuo to blogiau tik jiems. Tai man nebekliudo. Kai dabar pamačiau tą mažą mergaitę, stovinčią lauke per lietų ir žiūrinčią į vidų, žinojau, kad mane vėl aplankė mano senoji įsitikinimų sistema – tik tiek.

Atskirti tiesą nuo netiesos yra sunku, bet verta visų pastangų. Šiandien savo vertę nusistatau aš pati ir aš save myliu.

Linkiu jums šiandien mylėti save ir savimi pasidžiaugti!

Darlene

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.