Taip. Skausmas yra augimo proceso šalutinis produktas. Emocinis augimas ištempia asmenybės ribas, o tai yra nemalonu. Tam tikrame lygmenyje asmenybės nori likti statiškos ir nekintančios ir, kaip tokios, tapti nepajudinamomis, net daugumos į augimą orientuotų žmonių asmenybės. Net vaikų. Jeigu vaikai nejaustų spaudimo augti, kuris kiltų dėl gilios ir intensyvios motyvacijos iš vidaus – iš savo savasties, iš savo gyvybingumo jėgos, iš savo aistros – jie neištvertų augimo skausmo. Augimas yra nesmagus. Jo pasekmės ilgainiui gali būti nuostabios, bet pats procesas yra keistas, nemalonus ir keliantis stresą.

Augimas primena mums apie mūsų trūkumus. Augimas reikalauja pažeidžiamumo. Čia puikiai tinka vėžio metafora: kad galėtų augti, vėžiai privalo išsinerti iš savo apsauginio egzoskeleto, nes kietam kiautui esant jų minkštas kūnas negali plėstis. Tad per savo gyvenimą jie periodiškai neriasi iš kiauto, parodydami pasauliui savo minkštumą, ir radikaliai paauga. Tačiau šis periodas taip pat yra ir pavojingiausias, nes jų žnyplės tuomet yra minkštos ir bevertės, o jų nugaros lengvai perduriamos. Tos pačios žuvys ir varlės, kuriomis jie visą gyvenimą maitinasi, gali staiga atsigręžti ir suvalgyti juos. Taigi, šiuo laikotarpiu jie privalo apsisaugoti. Įprastai jie pašliaužia po akmeniu ir slepiasi, augdami savo asmeninėje, saugioje terpėje, nepanašioje į terapeuto kabinetą, asmeninį žurnalą ar maldos namus.

Žmonės, kurie negali pakelti augimo keliamo skausmo ir pažeidžiamumo, pasmerkti gyvenime būti įstrigę. Jie privalo savo tikrąjį „aš“ laikyti užkastą giliai nuo pasaulio ir nuo savo pačių akių. Jie negali stoti akistaton su visu savo jausmų spektru, nes tai per daug pavojinga. Tie jausmai sako tiesą. Vietoj to tokie žmonės savo viduje esančią tiesą – savo užkastą skausmą ir įniršį – išveikia* užmaskuota forma: per priklausomybes, savidestruktyvų elgesį ir netinkamus santykius (dažniausiai per santykius su savo pačių vaikais), ir net per fizinę ligą. Kai sąmoninga psichikos dalis tiesos sakyti negali, tą daro kūnas.

Sąvokos:

Išveika (angl. acting out) – psichologinė sąvoka, kuria apibūdinamas veiksmas, kuriuo individas išreiškia arba kartoja nesąmoningas fantazijas, geismus ar psichikos konfliktus. Tokiems veiksmams apskritai būdingas impulsyvumas ta prasme, kad jie nesiderina su normalia individo elgsena. 

Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai.