VERTIMAS. Daniel Mackler „Kam gyventi, jeigu vis tiek mirsime?“
Gyvenimas yra mūsų vienintelė, didinga proga įnešti į pasaulį savo indėlį. Tai yra vienintelė proga į savo – ir į kitų – egzistenciją įnešti ramybės. Tai yra mūsų vienintelė proga atrasti tiesą ir ja gyventi. Tai yra mūsų vienintelė proga atrasti nušvitimą* ir šviesti taip ryškiai, kaip tik galime. Tai yra mūsų vienintelė proga suprasti, ką iš tikrųjų reiškia gyventi.
Tiek daug žmonių šią progą iššvaisto. Jie išnyksta mirties skersgatviuose daug anksčiau nei jų kūnai praranda šilumą. Jie aptemdo savo smegenis tokiu elgesiu, kokio buvo išmokyti vaikystėje, ir jie atkuria savo pirmykštes ir užmirštas traumas su visais, su kuo tik užmezga kontaktą. Jie sulaužo savo vaikų dvasinius stuburus, lygiai taip pat, kaip kad buvo sulaužyti jiems patiems.
Bet kol jie vis dar kvėpuoja, ir kol kas nors vis dar kvėpuoja, viltis išlieka. Niekada nevėlu tapti nuoširdžiam. Niekada nevėlu pasikeisti. Nėra nusikaltimo, kuris būtų per didelis, jeigu nuoširdžiai gailimasi, nėra užkastos traumos, kuri būtų per didelė, kad nuo jos būtų galima visiškai išgyti. Žudikai gali rasti rojų žemėje ir pažinti bei pamilti savo sielas*. Prievartautojai gali atrasti giliai savo viduje užkastą psichologinę tiesą ir suprasti, kas jų praeityje paskatino – t. y. privertė – juos elgtis taip nežmoniškai.
Mes visi mirsime. Mes visi paliksime šią žemę. Tačiau svarbesnis ir labiausiai išgyti mus viliojantis klausimas yra toks: ką mes po savęs paliksime?
Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.
Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai.
Tiek daug žmonių šią progą iššvaisto. Jie išnyksta mirties skersgatviuose daug anksčiau nei jų kūnai praranda šilumą. Jie aptemdo savo smegenis tokiu elgesiu, kokio buvo išmokyti vaikystėje, ir jie atkuria savo pirmykštes ir užmirštas traumas su visais, su kuo tik užmezga kontaktą. Jie sulaužo savo vaikų dvasinius stuburus, lygiai taip pat, kaip kad buvo sulaužyti jiems patiems.
Bet kol jie vis dar kvėpuoja, ir kol kas nors vis dar kvėpuoja, viltis išlieka. Niekada nevėlu tapti nuoširdžiam. Niekada nevėlu pasikeisti. Nėra nusikaltimo, kuris būtų per didelis, jeigu nuoširdžiai gailimasi, nėra užkastos traumos, kuri būtų per didelė, kad nuo jos būtų galima visiškai išgyti. Žudikai gali rasti rojų žemėje ir pažinti bei pamilti savo sielas*. Prievartautojai gali atrasti giliai savo viduje užkastą psichologinę tiesą ir suprasti, kas jų praeityje paskatino – t. y. privertė – juos elgtis taip nežmoniškai.
Mes visi mirsime. Mes visi paliksime šią žemę. Tačiau svarbesnis ir labiausiai išgyti mus viliojantis klausimas yra toks: ką mes po savęs paliksime?
Vartojamos sąvokos, suformuluotos remiantis Daniel Macklerio esė, knygomis, garsine medžiaga ir pokalbiais su juo pačiu:
Nušvitimas (angl. – enlightenment) – būsena, kai žmogus sąmoningai visiškai supranta savo tikrąsias emocijas ir yra išsigydęs bei įsisąmoninęs savo praeitį ir patirtas traumas; kai žmogus yra savo tikrojo „aš“ būsenoje; psichologinis ir emocinis sveikumas. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.
Dvasia, siela (angl. – soul, spirit) – tikrasis „aš“; žmogaus vidinis, emocinis pasaulis. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.
Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.
Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai.
0 comments