Nuoširdumas yra tiesos kanalas tarp sielos* ir proto. Tie, kurie jį puoselėja, yra kupini milžiniškos galios: galios žinoti, galios atskirti, galios apmąstyti, galios rinktis, galios sakyti tiesą, ir esminis dalykas – galios augti.

Dauguma žmonių yra nenuoširdūs ir bando šios savo galios vengti. Jie gyvena kaip aukos, įsispraudę į savo vaikystės vėžes, į kurias juos rūpestingai jėga įgrūdo jų tėvai. Jie meluoja ne tik savo artimiesiems, bet ir sau patiems. Jų viduje esanti tiesa yra pavojinga, nes ji siejasi su daugybe metų užkasto skausmo, įniršio, liūdesio ir nuoskaudos. Jeigu ji sprogtų, tai sutraiškytų jų trapų išorinį gyvenimą – ir priverstų juos suprasti, kaip jie nemyli savęs, kaip jų nemyli jų artimieji ir kaip vaikystėje jų nemylėjo tie, kuriems buvo patikėta saugoti jų egzistenciją.

Bet iš kitos pusės, šis sprogimas išlaisvintų jų tikrąją būties prasmę. Jų gyvenime staiga atsirastų viltis – ir kelias ramybės link. Ta ramybė gali juos pražudyti (ir jau yra kai ką pražudžiusi), bet jie bent jau mirtų nors kartą žinodami, kas tokie jie iš tikrųjų buvo.

Vartojamos sąvokos, suformuluotos remiantis Daniel Macklerio esė, knygomis, garsine medžiaga ir pokalbiais su juo pačiu:

Dvasia, siela (angl. – soul, spirit) – tikrasis „aš“; žmogaus vidinis, emocinis pasaulis. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai.