Po mano paskutiniu įrašu „Iškreipta atsakomybės taktika ir kaip ji veikia“ atsirado keli komentarai, kuriuose buvo frazė: „pakankamai suaugusi, kad elgtumeisi išmintingiau“ arba „turėjai būti išmintingesnė“. Tai yra įdomus posakis; tas, kuriuo save plakiau labai ilgą laiką. Aš nesupratau savo pasirinkimų ir kodėl juos dariau. Dariau dalykus, kurie buvo žalingi man, mano pasitikėjimui savimi; dažnai tie dalykai būdavo pavojingi ar netgi kėlė grėsmę gyvybei. Taip buvo iki tol, kol mano terapeutas keletą kartų man paaiškino, kas nutinka vaikui, mokomam, kad jo vertė yra ne tokia didelė kaip suaugusiojo, kuris jį nuvertina. Būtent tą aš ir buvau patyrusi.

Mano įsitikinimai apie save, apie savo vertę ir tai, kad savęs nevertinau, iš tikrųjų apribojo mano, kaip suaugusiojo, pasirinkimus. Aš nelabai supratau, ką reiškia tai, kad turiu pasirinkimą. Aš plakiau save už tai, kas nutikdavo, ir už pasirinkimus, kuriuos darydavau, nes žinojau, jog kai kurie iš tų dalykų yra negeri, bet... kodėl gi aš, po velnių, juos darydavau? Ką aš tuomet galvodavau? Tokius klausimus aš sau užduodavau nuolat, nuo 15–16 metų ir dar ilgai po to, kai jau buvau suaugsi.

Kaip, po velnių, man taip nutiko? Kaip aš pakliuvau į tokią situaciją? Žinau, kad tai suprasti yra labai sunku, bet būtent dėl to aš ir rašau tai, ką rašau. Aš įsitikinusi, jog vienas iš raktų į laisvę ir pilnatvę yra supratimas, kodėl mes „nebuvome išmintingesni“, kai „turėjome būti išmintingesni“. Kodėl mes, netgi suaugę, darome tai, dėl ko savo atžvilgiu jaučiamės labai prastai, ir kodėl mes renkamės taip elgtis net giliai viduje ir žinodami, jog greičiausiai vėliau dėl to gailėsimės.

Negalėjau nustoti savęs kaltinti, kol nesupratau visos sekos nuo vaikystės, kol nesupratau, kaip susiformavo mano įsitikinimų sistema ir kodėl aš sau priskiriu tiek mažai vertės.

Terapijos metu aš pradėjau atskleisti savo praeitį ir kalbėti apie dalykus, kurie man nutiko; dalykus, už kuriuos aš buvau prisiėmusi kaltę ir kuriuos, mano tuometiniu įsitikinimu, aš pati užsitraukiau. Kadangi didelę mano įveikos* metodo dalį sudarė disociacija, tai apie savo praeitį kalbėjau taip, lyg ten būčiau ne aš, tačiau kažkur giliai viduje žinojau, jog tie dalykai yra apie mane, ir pradėjau su savimi justi ryšį. Tai buvo labai skausminga, bet leido man į save pažvelgti tarsi naujomis akimis. Ne padrikomis savo alter asmenybių dalimis, bet taip, lyg savo istoriją girdėčiau pirmą kartą, suprasdama, kad jeigu tai būtų ne MANO istorija, tai ji mane siaubingai gąsdintų. Tai kodėl manęs ji negąsdino, jei ji buvo mano istorija?

Mano terapeutas man labai padėjo pamatyti, kad kai vaikas dėl dėmesio trūkumo arba dėl netinkamo dėmesio ar smurto yra nuvertintas ir pamintas iki tiek, kad jaučiasi nesvarbus, tai tas vaikas automatiškai išmoksta savęs beveik ar visiškai nevertinti. Vaikystėje aš buvau nevertinama, tad kur kitur galėjau augdama sužinoti savo vertę, jei ne negerose vietose ir negerose situacijose, kurios savo ruožtu vedė prie negerų įsitikinimų? (Taigi, ta vertė, kurią aš sau priskirdavau, iš tiesų nebuvo mano tikroji vertė!) Tai yra išmoktas elgesys, taip pat ir įveikos metodas. Kaip vaikas gali kaltinti suaugusiuosius? Kai esame maži, mes neturime tokios principų sistemos. Tad labai lengva užaugti įsitikinus, kad mes gauname tai, ko nusipelnome; ir atminkite, mes buvome auklėjami taip, kad užaugtume tikėdami, jog nusipelnome, kad su mumis elgtųsi kaip su mažiau vertingais, arba netgi tikime, kad esame blogi.

Kadangi palaipsniui supratau, kad yra tiesioginis ryšys tarp mūsų vaikystės ir mūsų, kaip suaugusiųjų, elgesio, tai galėjau savo vaikystės įsitikinimus pakeisti. Supratau, kodėl būdama fiziškai suaugusi aš nebuvau „pakankamai suaugusi, kad elgčiausi išmintingiau“ – nes mano emocinis augimas buvo smarkiai sutrikdytas. Mano, kaip asmenybės, vertė buvo apibrėžiama pagal kitų žmonių elgesį.

Turėjau kastis giliai į visą šitą sistemą, išsiaiškinti apie save netiesą, o tada apsibrėžti savo vertę teisingai. Mano vertė – mano pirminė vertė – turėjo priklausyti nuo manęs. Šis procesas ilgas, bet nuostabus!

Su tiesa ir išgijimu!
Darlene Ouimet

-----
* Įveika (angl. coping) – psichologijoje vartojama sąvoka, reiškianti žmogaus elgesį, kurio siekiama įveikti, sumažinti ar pakelti patiriamą nerimą ir stresą. Žmonės yra įpratę kovoti su stresu įvairiausiais jiems pažįstamais destruktyviais bei į trumpalaikį streso sumažinimą orientuotais įveikos būdais, užuot orientavęsi į tikrąjį, ilgalaikį problemos sprendimą, kuris yra nepažįstamas, bauginantis, sudėtingas ir reikalauja pereiti tam tikrą pažintinį, emocinio adaptavimosi, pastangų bei ištvermės reikalaujantį etapą. (Vert. past.)

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.