Darlene ir Bodie, 2006

Mano tėvas buvo labai pasyvus žmogus, kuris atrodė labai patenkintas savo darbu, savo šeima ir apskritai savo gyvenimu. Jis manęs nemušė ir jokiu kitokiu fiziniu būdu prieš mane nesmurtavo, bet jis manimi ir nesirūpino. Kai buvau vaikas, nesupratau, jog turiu labai smarkiai stengtis, kad gaučiau iš jo dėmesio. Aš nesupratau, jog košmarus ir prasimanymus susigalvodavau tam, kad jis į mane reaguotų. Aš paprasčiausiai buvau vaikas, norintis, kad mano tėvas mane pastebėtų. Ironiška, kaip jau minėjau ankstesniuose įrašuose, tai, kad už dalykus, kuriais siekdavau dėmesio, mane peikdavo.

Mano tėvas buvo labai mėgstamas; tiesą sakant, jis buvo populiarus. Jis buvo žinomas dėl savo juokų, istorijų ir dėl gebėjimo visus pralinksminti savo dainavimu ir grojimu gitara. Tačiau kalbant apie mane, jį nelabai domino būti mano tėvu. Mano tėvas atsisakydavo manimi domėtis ir skirti man dėmesio. Jis nenorėjo į mano gyvenimą įnešti jokio indėlio; nebuvo diskusijų apie mokyklą, berniukus, hobius, draugus ar apie bet kokius kitus dalykus, apie kuriuos aš įsivaizdavau kitas mergaites kalbant su savo tėvais. Mano tėvas buvo emociškai nepasiekiamas. Neatsimenu, kad mane tai būtų piktinę; aš nežinojau, kad gali būti kitaip. Tiesiog buvo taip, kaip buvo.

Mano tėvas ir bendraudamas su mano mama atsisakydavo visko nuo bet kokio emocinio įsitraukimo iki paprasčiausio pokalbio, o tai greičiausiai buvo tikroji priežastis, kodėl jie galiausiai išsiskyrė. Jis paprasčiausiai jai neskyrė dėmesio. Kai buvau jaunesnė, tikėjau, kad jis pavargo nuo jos neišsenkančių tiradų ir priekaištavimų; kad jis ją paliko ir ji to nusipelnė. Tikroji tiesa yra ta, kad ji taip stengėsi gauti jo dėmesio, kad truputėlį išprotėjo, kai metams bėgant savo veiksmais beveik ar visiškai nieko nepasiekė. Noriu pasakyti tai, jog būdama vaikas, gyvenantis šioje santuokoje, galvojau, kad gyvenimas ir žmonių santykiai tokie ir yra. Žmona ar mergina stengiasi vis labiau ir labiau, o vyras ar vaikinas tiesiog yra toks, koks yra. Jeigu nepasiseka, tai dėl to kalta moteris; kalta aš. Aš negalvojau, kad mano tėvo pasyvus elgesys turi įtakos blogėjantiems santykiams, kad turi įtakos nesėkmingai santuokai ir nesėkmingiems mudviejų santykiams. Aš negalvojau, kad gal atsakomybė nelygiavertė. Aš nežinojau, kad toks jo elgesys yra pasyvus smurtas, ir tikrai nežinojau, kad pasyvus smurtas yra toks pat destruktyvus, kaip ir bet kokios kitos rūšies smurtas.

Tai manyje padėjo pamatus tam, kad mane trauktų vyrai, kurie verčia mane stengtis, kad būčiau jų pastebėta. Mano santykiai su vyrais pradžioje niekada tokie nebūdavo, bet greitai tokiais tapdavo. Aš nesupratau, kad santykiai turi būti dvipusiai, nes santykiuose su savo tėvu tų santykių naštą nešiau aš viena. Aš ne tik noriai prisiimdavau visą atsakomybės už santykius naštą, bet ir nežinojau, kad taip darau. Dalinė priežastis, kodėl aš taip stengdavausi to net nesuprasdama, buvo tai, kad iki tol aš visuomet privalėjau taip elgtis. Aš buvau prie to pripratusi. Aš neturėjau pažiūrų sistemos į tai, kas yra sveiki santykiai. Iš asmeninės patirties žinojau tik tai, kad turiu labiau pasistengti.

Aš turėjau suprasti, kas yra santykiai, ir tik po to galėjau turėti sveikus santykius. Kaip ir visose kitose sferose, aš turėjau suprasti tiesą ir tik po to galėjau joje gyventi. Aš nesupratau, kad esu tokia pat vertinga, kaip ir bet kas kitas, ar kad visų mano santykių našta neturėtų būti ant mano pečių. Aš nesupratau, jog mano santykiuose nebuvo lygybės, kaip kad nesupratau, jog santykiuose gali būti lygybė, nes niekada nebuvau mačiusi tokių santykių pavyzdžio.

Mokymasis priimti smurtą, netgi pasyvų smurtą, retai prasideda pilnametystėje.

Su šviesiais, saulėtais linkėjimais
Darlene Ouimet

P. S. Aš nebandau teigti, kad nuo tokių pat problemų nekenčia ir tokio pat tipo šeimoje išaugę vyrai.


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.