Šis įrašas yra įkvėptas Sarah‘os komentaro, kurį ji paliko po mano paskutiniuoju įrašu. Aš jos komentarus nukopijavau, pateikiau kursyvu ir nuosekliai į juos atsakiau.

Sarah: „O jeigu esi suaugęs vaikas tėvų, kurie vaikystėje patyrė smurtą ir niekada nesikreipė profesionalios pagalbos? Mano tėvai jautė depresiją ir mums, kaip vaikams, sukėlė labai daug skausmo, bet nemanau, kad galiu tai vaidinti smurtu, nes mes niekada nepatyrėme seksualinio ar fizinio smurto. 

Darlene: Smurtas būna ne tik fizinis ar seksualinis. Nepaisant to, žodis, kurį vartojame savo praeities ar dabarties situacijai apibūdinti, nėra tiek svarbus, kiek svarbu gauti pagalbos ir supratimo apie savo situaciją. Aš stengiuosi vartoti sąvokas emociškai nepasiekiamas ar emocinis apleidimas, bet vis tiek esmė yra tame, kad žmogui nebuvo įdiegtas savo vertės suvokimas. Aš buvau gerai maitinama ir gerai aprengta. Manau, iš išorės atrodėme kaip tobula šeima, tačiau savo pirmąją didelę depresiją patyriau būdama 10 metų. Man būtų buvę lengviau dėl visų savo problemų kaltinti seksualinį smurtą, bet aš sutikau tiek daug žmonių, kurie gali papasakoti apie savo kančias ir depresiją istoriją, panašią į maniškę, nors jie niekada nepatyrė NEI seksualinio, NEI fizinio smurto, tad pradėjau suprasti, kad mano problemos yra gilesnės nei tik tokio tipo smurtas. Manau, susitvarkyti su emociniu smurtu yra nepaprastai sunku, nesvarbu, kaip jį bepavadintum. Kaip vaikas gali suprasti tai, ką tu čia aprašei, Sarah?

Sarah: „Tokie tėvai naudoja smurtą kaip pasiteisinimą, kodėl jie nebuvo emociškai prieinami, ir kaip priežastį, kodėl jie mūsų, vaikų, atžvilgiu priėmė visus tuos neatsakingus sprendimus. Kaip suaugusi, aš jaučiu jiems pyktį už tai, kaip jie su mumis elgėsi, ir už tuos negerus sprendimus. Toks tėvas (mama) vis dar labai pabrėžia savo vaikystę ir nori iš savo vaikų sulaukti simpatijos už tai, kiek daug jie prarado. Toks tėvas (mama) nemato, kiek daug praradome mes, nes jie nesikreipė pagalbos.“ 

Darlene: Mano mama nuolat man sakydavo, kad aš gyvenu geriau, nei gyveno ji. Ir tai tiesa. Mano mama buvo geresnė mama, nei jos mama buvo jai. Mano gyvenimo kokybė buvo bent 10 kartų geresnė nei jai augant. Man niekada nešovė į galvą pasakyti: „NA IR???“ Ar tai, kad jos gyvenimas buvo blogesnis nei mano, pateisina tai, kad ji manimi tinkamai nepasirūpino?

Aš visą gyvenimą buvau mokoma, kad esu atsakinga už savo jausmus, ir man šį faktą suvokti buvo sunku. Aš nesijaučiau turinti teisę pykti ant savo tėvų. Būdama dvidešimt kelerių, ieškojau pagalbos palaikymo grupėse, ir man buvo kalama į galvą, kad mano emocijos yra mano pasirinkimas; kad aš atsakinga už tai, kas aš, kaip suaugęs žmogus, esu; kad aš negaliu dėl savo dabarties kaltinti savo praeities. Aš visais šiais dalykais tikėjau ir bandžiau pozityvų mąstymą, patvirtinimą, pagalbos sau knygas, ir visa kita. Daugelis tų dalykų trumpam padėdavo, bet tai tebūdavo pleistras ant kritinės žaizdos. Buvau šokiruota, kai paskutinysis mano terapeutas man pasakė, kad yra toks dalykas kaip „pagrįstas pyktis“. Iki tol aš niekada šiuo aspektu negalvojau apie savo tėvus AR savo praeitį.

Sarah: „(Jau suaugę) vaikai bijo stoti akistaton su savo tėvais dėl jų netinkamo elgesio, nes bijo, kad jie labai nusimins ar supyks.“ 

Darlene: Svarbiausias dalykas, kurį noriu pasakyti apie šį teiginį, yra tai, kad mano baimė drąsiai pasipriešinti mamai buvo mano vaikystės likutis, ir aš to nesupratau. Aš labai bijojau, kad mano mama mane paliks ar atstums, jei aš jai pasakysiu, kiek skausmo ji man sukėlė. Savo terapijos proceso metu aš supratau, kad vaikui atstūmimas ar apleidimas reiškia mirtį. Suaugusiam tai tiesiog sukelia skausmą. Vaikystėje mamos meilė, dėmesys, pripažinimas buvo svarbiausi dalykai pasaulyje, ir aš labai stengiausi tai gauti. Suaugusi aš vis dar labai stengiausi tuos dalykus gauti.

Sarah: Aš mąstau apie terapiją, nes esu tokiame gyvenimo taške, kad neįsivaizduoju, ką daryti. 

Darlene: Būtent terapijos metu aš supratau savo vertę. Būtent terapijos metu aš išnarpliojau savo asmenybės centre esančią painiavą ir supratau tiesą. Galiausiai, aš išmokau, kaip būti sau tėvu ir mama. Galiausiai, aš sugebėjau atrasti tikrąją save, asmenį, kuriuo aš gimiau būti, ir gyvenau toliau. Savo depresiją ir disociaciją palikau užnugary, ir visa tai buvo, atrodytų, prieš amžinybę.

Nėra taip, kad aš kaltinčiau savo tėvus dėl to, jog man buvo taip sunku tą padaryti. Suprasti, kiek daug žalos jie man padarė, buvo tik takas, vedantis pilnatvės ir laisvės link. Šiame tinklaraštyje aš bandau pasakyti tai, kad, norėdama prisikasti prie savo depresijos ir psichikos sveikatos problemų esmės, aš turėjau pamatyti, kur esu sumaigyta, kur esu nepilnavertė ir nepalaikoma ir kur mano emocinis augimas buvo sutrikdytas. Privalėjau pripažinti visus šiuos dalykus, ir tik tada galėjau prieiti prie „savęs“, besislepiančios po sumišimu, ir pakilti į pilnatvę ir laisvę.

Darlene Ouimet


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.