Be abejo, jeigu pažinočiau terapeutų, kurie būtų pakankamai pagarbūs, kad atsakytų į jūsų klausimus; pakankamai laisvi, kad parodytų pasipiktinimą tam, ką jums padarė jūsų tėvai; pakankamai empatiški, kai jums reikėtų išlaisvinti per dešimtmečius kūne susikaupusį įniršį; pakankamai išmintingi, kad nekištų jums pamiršimo, atleidimo, meditacijos, pozityvaus mąstymo; pakankamai sąžiningi, kad nesiūlytų jums tuščių žodžių kaip dvasingumas, kai jaučiate baimę dėl to, ką patyrėte praeityje, ir nedidintų jūsų visą gyvenimą jaučiamos kaltės – jeigu pažinočiau tokių terapeutų, tai mielai pasakyčiau jums jų vardus, adresus ir telefono numerius.

Deja, tokių terapeutų nepažįstu, bet vis dar viliuosi, kad jų yra. Tačiau, ieškodama jų internete, matau daugybę ezoterinių ir religinių pasiūlymų, daugybę neigimo, komercinių interesų, įprastų spąstų, bet nieko panašaus į tai, ko ieškau. Dėl šios priežasties pateikiu jums savo D.U.K. sąrašą, kad galėtumėte ieškoti patys. Jeigu terapeutas nuo pat pradžių atsisako atsakyti į jūsų klausimus, galite būti tikri kad atsisakydami jo paslaugų sutaupysite sau laiko ir pinigų. Jeigu nedrįstate jam užduoti rūpimų klausimų, nes bijote savo tėvų, jūsų baimė yra visiškai suprantama. Tačiau bandymas klausti nepaisant baimės gali būti naudingas, nes jūsų klausimai yra svarbūs ir išdrįsdami juos užduoti galite tik laimėti.


Originalus tekstas anglų kalba.

Kiti Alice Miller tekstų vertimai.

Per pastaruosius kelis metus supratau, kas bendro tarp tų iš mūsų, kurie kovojame su kuriomis nors (ar visomis) problemomis, nesvarbu, ar tos problemos susijusios su priežastimis (t. y. su fiziniu, seksualiniu ar emociniu smurtu), ar su būkle (t. y. su simptomais ar diagnozėmis, pavyzdžiui, su įvairių tipų depresija, disociatyviu asmenybės sutrikimu, potrauminiu stresu, bipoliniu sutrikimu, ribiniu asmenybės sutrikimu arba silpnesniu ar stipresniu nepasitikėjimu savimi. Aš nenoriu nė vienos iš šių problemų nei nuvertinti nei išryškinti, nes supratau, kas visus mus vienija. Jeigu šį tinklaraštį skaitote jau kurį laiką, tai žinote, kad kalbu apie įsitikinimų sistemą, kuri susiformuoja, kai patiriame smurtą, nesirūpinimą ar nuvertinimą. Ši įsitikinimų sistema susijusi su iš to išplaukiančiomis problemomis, kurios trukdo gyventi džiaugsmingai ir laisvai.

Šį tinklaraštį rašyti pradėjau, kad galėčiau papasakoti apie gijimo kelionę ir jos sunkumus; tai yra vieta, kur galima kalbėtis apie mūsų bendrą ryšį neišryškinant skirtumų ir nepabrėžiant diagnozių. Man diagnozavo įvairių dalykų, ir ne tos diagnozės man padėjo atsigauti. Aš radau kelią iš sudužimo, kuriame taip ilgai gyvenau, ir noriu savo kelione pasidalinti, nes supratau, kad kelias, kuriuo daugelis mūsų eina laisvės link, yra panašus. Verta paminėti, kad turime daug panašumų ir ten, kur esame įstrigę.

Kalbu daug apie tai, kodėl aš apskritai palūžau: kiti galėjo spręsti, kiek aš verta ar neverta, kam mane galima naudoti ir ką aš sugebu. Kai patyriau seksualinį ir fizinį smurtą, mano kūną valdė kitas žmogus ir su manimi darė tai, ko aš nenorėjau, kad su manimi būtų daroma, ir aš neturėjau pasirinkimo. Patirdama nesirūpinimą ir turėdama tėvą, kuris niekada manęs nepastebėdavo ir manimi nesidomėjo, išmokau, kad esu nevertinga ir nepakankamai svarbi, kad kažkam rūpėčiau. Mane augino ir mokė taip, kad jausčiau gėdą ir kaltę, buvo įtikinę, kad dėl viso to kalta aš; man darė įtaką, ir aš pati save įtikinau, kad turiu labiau pasistengti ir tada visa tai liausis. Augant toliau, šie įsitikinimai iš vaikystės dar labiau iškrypo, nes dabar man sakė, kad turiu pasirinkimą, kaip į visa tai žiūrėti, ir kad turėčiau tiesiog tai priimti ir su tuo susitaikyti arba apie tai nekalbėti, nes tai įvyko seniai. Ir kadangi aš vis dar turėjau giliai įsišaknijusį įsitikinimą, kad manęs mylėti neįmanoma dėl to, ką galbūt padariau ar kad manyje kažko trūksta, tai mano kančios dar labiau sustiprėjo. Aš taip ilgai tikėjau, kad dėl savo kančių esu kalta aš pati. Be viso to, suaugusiai man dar daugiau žmonių sakė, kad man tai ir tai negerai, kad tą ir tą darau ne taip ir kad man trukdo tai ir tai. Visi šie žmonės, knygos ir lyderiai geranoriškai sakė man, kad man trūksta tikėjimo, kad turėčiau būti dėkingesnė, kad praeities vieta praeityje, kad turėčiau atleisti ir pamiršti... Na, manau, bendrą vaizdą matote.

Daugybę metų praleidau praktikuodama pozityvų mąstymą, kartodama sau, kad save myliu, kartodama sau, kad „Dievas šlamšto nekuria“, niekada nekalbėdama apie praeitį, niekada nepripažindama depresijos, apmaudo ar pykčio. Praktikavau dėkingumą, meldžiausi už žmones, kurie buvo mano priešai, su savo fizine sveikata elgiausi ekstremaliai ir įsitraukiau į pagalbos sau grupes. 8 metus studijavau graikų ir hebrajų žodžių kilmę, kad galėčiau tiesiogiai suprasti Bibliją, išpažinau visas savo nuodėmes ir praktikavau atsakingumą. Paklusau savo vyrui, o tai mano atveju reiškė, kad atsisakiau savo identiteto bei individualumo ir tapau savo šeimos verge. Jeigu turėjau kokių nors svajonių, tai jų atsisakiau, kad padėčiau įgyvendinti savo vyro svajones. Mano kančios tik dar labiau padidėjo.

Išmokau savo tikruosius jausmus paslėpti. Didžiąją laiko dalį šypsojausi pasauliui ir smarkiai disociavausi, ir plakiau save kiekvieną kartą, kai pasijusdavau prislėgta ar nedėkinga. Buvau nelaiminga ir dėl to jaučiau kaltę, nes negalėjau ignoruoti visų tų dalykų, kuriais mane įtikino ir kuriais tikėjau apie tai, kad šią kančią sau užsitraukiau aš pati. Dėl to niekada iš jos neišsivadavau, kol nepažvelgiau į visa tai labai įdėmiai. Pažvelgiau į bendrą paveikslą. Nėra šansų, kad galėčiau paprasčiausiai visa tai ignoruoti ir su tuo susitaikyti, ypač turint omenyje visus sumišusius įsitikinimus.

Tarp mano vaikystės įvykių ir „susitaikymo su tuo“ kažko trūko. Tiltas sulūžo, o raktai liko ant tilto. Tikro susitaikymo, tikros laisvės, tikro atleidimo ir tikro gyvenimo nebuvo tol, kol nepataisiau tilto ir neradau raktų. Ir kasdien jaučiu dėkingumą dėl to, kad tai padariau.

Darlene Ouimet


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.  

Naujas lietuviškai titruotas video apie tai, ką reiškia sąvoka „netikrasis Aš“ ir apie tai, kaip žmogus prisitaiko prie grėsmės.



Jeigu nematote titrų, video apačioje dešinėje pusėje esančioje piktogramų juostoje paspauskite [CC] ir pasirinkite titrus lietuvių kalba.

Rekomendacijos:

Smurtas prieš save - http://blog.saviarcheologija.lt/2012/04/smurtas-pries-save.html

Kaip išsivaduoti nuo smurto prieš save (LT titrai) - http://youtu.be/R1gMfB9k8o0

Trauma (4 dalis): vaikystės trauma - http://blog.saviarcheologija.lt/2012/07/trauma-4-dalis-vaikystes-trauma.html

Šį straipsnį pirmiausia publikavau anglų kalba, tad jeigu norite jį paskaityti originalo kalba, galite jį rasti paspaudę ant šios nuorodos.

Žemiau pateikiu straipsnio adaptaciją lietuvių kalba.






  
Prieš kelias dienas Nashas Yieldingas, Caring Witness įkūrėjas, paprašė manęs atsakyti į keletą klausimų apie įsikišimą pastebėjus, kad žmonės smurtauja prieš vaikus, kadangi turiu tokios įsikišimo patirties. Manau, mums visiems vertinga sau šiuos klausimus užduoti netgi ir tuo atveju, jei tokioje situacijoje nesame įsikišę ar apie tai niekada negalvojome.

Į Nasho klausimus stengiausi atsakyti atvirai ir išsamiai. Vėliau pagalvojau, kad būtų naudinga kai kuriuos savo atsakymus pateikti kaip straipsnį, kad galėtų paskaityti ir kiti žmonės, kuriems tai aktualu. Nashas pritarė, jog tai galėtų atkreipti dėmesį šią temą ir padėti žmonės geriau suprasti šį reiškinį bei pamatyti galimus problemos sprendimus.

Taigi, ilgai negaištant, štai mano atsakymai.

1) Apytikriai kiek kartų tau teko įsikišti pastebėjus smurtą prieš vaikus (tiesiogiai arba netiesiogiai)?

5–6 kartus, tikriausiai daugiau. Priklauso nuo sąvokų apibrėžimų (žr. atsakymą į klausimą Nr. 2).

2) Ar manai, kad intervencija (-os) buvo „sėkminga (-os)“? Kaip apibūdini „sėkmę“ intervencijos kontekste?

Ach, šis klausimas yra labai sudėtingas... „Sėkmingą įsikišimą“ galima suvokti kaip „momentinį smurto prieš vaiką sustabdymą“. Bet aš nemanau, kad toks apibrėžimas teisingas, nes (priklausomai nuo to, kaip žmogus įsikiša, ir nuo to, kokia smurtautojo bendra psichikos būklė) gali būti taip, kad vaikas vėliau patirs dar žiauresnį ar kitos rūšies smurtą, kai bus su smurtautoju vieni. Mano manymu, įsikišant svarbiausia koncentruotis į smurtą patiriantį vaiką: kas būtų jam geriausia; kaip galėčiau jam šioje situacijose padėti efektyviausiai; konstruktyviai parodyti jam, kad pasaulyje yra žmonių, suprantančių vykstančią neteisybę ir jausmus, kuriuos ši trauma vaikui sukelia.

Be to, svarbu ir tai, kaip apibrėžiamas „smurtas“. Ar tai tik fizinė žala? Mano, tikiuosi, objektyvus, smurto apibrėžimas yra toks: kai vaiko tikrasis Aš* iš kitų žmonių patiria žalą, – nesvarbu, ar fizinę, ar seksualinę, ar psichologinę, ar emocinę, – tai prieš jį yra smurtaujama. Smurtą prieš vaikus man tenka matyti kasdien, o kartais nuolat ir dideliu mastu (pavyzdžiui, prekybos centre, parke ar panašiose žmonių susibūrimo vietose). Kai matau žmones su vaikais, labai dažnai pastebiu ką nors, kas vienaip ar kitaip yra vaikui žalinga.

O kaip mes suprantame „intervenciją / įsikišimą“? Ar tai apima žodinę interakciją? Ar tai apima fizinius veiksmus? Ar tai apima ir nepritariantį žvilgsnį tėvams arba emocinio ryšio su vaiku užmezgimą? Priklausomai nuo apibrėžimo, mano atsakymai į klausimą Nr. 1 ir klausimą Nr. 2 gali būti visai kitokie.

Nuoširdus atsakymas į klausimą apie mano sėkmės koeficientą būtų toks: nežinau. Remdamasis intuicija (t. y. pasąmoninga informacija), po kai kurių intervencijų žinojau, kad, žiūrint objektyviai, elgiausi efektyviausiai, kaip toje situacijoje buvo įmanoma. Po kai kurių intervencijų žinojau, kad tuo ir tuo aspektu būtų buvę geriau elgtis kitaip. Po kai kurių intervencijų nebuvau tikras – džiaugiausi, kad sustabdžiau tuo momentu vykusį smurtą, bet nežinau, kiek mano įsikišimas buvo naudingas žiūrint iš objektyvios ir platesnės perspektyvos.

3) Kaip jauteisi konfrontacijos metu? O po to? (Jeigu įsikišai daugiau nei vieną kartą, prašau nusakyti kiekvieną jų, jei jie buvo skirtingi.)

Daugumos – jei ne visų – intervencijų metu jaučiau tam tikrą liūdesio, gailesčio, baimės, pykčio ir vienišumo kombinaciją. Tačiau daugumos įsikišimų metu, manau, elgiausi sąmoningai ir brandžiai. Aš stengiuosi neįsikišti, jeigu pastebiu, kad mano emocijos tuo metu per stiprios – arba tokiais atvejais įsikišu mažiau konfrontacišku būdu: rūpestingu / nepritariančiu žvilgsniu ar kitokia išraiška.

Po intervencijos jaučiu stiprias emocijas, dažniau nemalonias nei malonias.

Bet man įsiminė vienas atvejis. Kartą su keliais pažįstamais ėjau gatve, ir viena moteris ėmė rėkti ant savo mažametės dukters, ją purtė ar tampė. Aš įsikišau. Moteris pradėjo atsiprašinėti ir pasakė, kad esu teisus ir kad ji elgėsi netinkamai (žinoma, neaišku, kiek nuoširdi ji buvo, bet vis tiek...) Tačiau man įstrigo tai, kad vienas mano pažįstamas man pasakė: „Tu labai drąsus. Aš taip negalėčiau.“ Tuo momentu jaučiau palaikymą, ir dėl to ši situacija buvo emociškai lengvesnė. Deja, remiantis asmenine patirtimi ir kitų žmonių pasakojimais, tenka pasakyti, kad toks palaikymas ir padrąsinimas iš aplinkinių yra retas.

4) Dėl kokių priežasčių neįsikiši dažniau? Arba kitaip, kas tau padėtų įsikišti dažniau?

Daugiausia dėl to, koks yra aplink matomo smurto mastas, dažnis ir įvairovė (žr. atsakymą į klausimą Nr. 2).

Taip pat žmonių (kitų smurtą matančiųjų, ne tik pačių smurtautojų) neišmanymas ir priešiškumas.

Be to, įsikišimas dauguma atvejų sukelia nemalonių emocijų.

Taip pat trukdo ir tokioje situacijoje jaučiamas vienišumo jausmas. Tik vieną kartą man teko matyti, kad kas nors kitas, išskyrus mane, pamatęs smurtą prieš vaiką imtųsi kažką daryti – o ir tuo atveju buvo taip, kad vaikas smurtavo prieš vaiką, o ne suaugusysis prieš vaiką; be to, tas vyriškis priėjo tik tada, kai aš pirmas parodžiau iniciatyvą. Daugeliu atvejų, kai prieš vaiką smurtaujama, žmonės nieko nedaro. Ir jeigu aš įsikišu, tai jie jaučiasi labai nepatogiai, kartais net priešiškai. Taigi, remiantis savo pastebėjimais ir asmenine patirtimi, tenka konstatuoti, kad intervencijos pasitaiko labai retai ir reikalauja daug drąsos bei emocinės tvirtybės.

Manau, palaikymas ir padrąsinimas iš aplinkinių galėtų motyvuoti žmones įsikišti dažniau.

Taip pat turėdami objektyvų „smurto“ apibrėžimą ir suvokdami savo pačių vaikystės istoriją mes galime jausti daugiau moralinio aiškumo ir empatijos sau – o tai savo ruožtu padeda jausti daugiau empatijos kitiems, ypač vaikams.

Be to, mano manymu, labai svarbu, kad gailiaširdis liudytojas* įsikištų vedinas geranoriškumo, o ne prievolės jausmo. Tai reiškia, kad įsikišantysis turi suprasti, kad jis neprivalo įsikišti, bet taip elgiasi, nes to nori – jis yra moraliai laisvas elgtis ir taip, ir taip. Taip pat svarbu suprasti, kad kartais tiesioginė intervencija (pavyzdžiui, žodinis ar fizinis įsikišimas) ar apskritai bet kokia intervencija nėra pati geriausia mintis. Pastebėję vykstantį smurtą, atsiduriame labai subtilioje ir sudėtingoje situacijoje. Kad mūsų veiksmai būtų kuo konstruktyvesni, privalome sąmoningai suvokti daugybę dalykų: savo psichinę ir emocinę būseną – ir šioje situacijoje, ir apskritai; savo pačių santykį su smurtu; tikruosius savo veiksmų motyvus; tai, kas šioje situacijoje vyksta; galimų savo veiksmų spektrą; galimus rezultatus; ir t. t.

Nelabai išmintinga elgtis impulsyviai, nesuprantant, ką darome ir kodėl – net jei mūsų ketinimai yra labai kilnūs. Tačiau suprantu, kad kai kuriais atvejais tai gali būti ir naudinga, nes kartais įsijungia mūsų esminiai instinktai, ir tuomet galime pasąmoningai žinoti, kaip šioje situacijoje geriausia elgtis, net jei sąmoningai to ir nesuvokiame. Kaip jau minėjau, tokios situacijos yra labai subtilios ir nepaprastai sudėtingos. Ir, mano nuomone, geriausiai jose elgtis galime sąmoningai suvokdami, kas vyksta mumyse bei aplink mus, ir būdami tokioms situacijoms kuo geriau pasiruošę. Tuomet pasirinksime išmintingus ir brandžius veiksmus – o tai skirtingose situacijose gali reikšti skirtingus dalykus.

-----
* Tikrasis Aš (angl. true self) – tikroji, autentiška, sveika žmogaus asmenybė, jo tikrosios emocijos ir tikrieji poreikiai.

* Gailiaširdis liudytojas (angl. caring witness, enlightened witness, helping witness) – žmogus, kuris pamatęs smurtą prieš vaiką vienokiu ar kitokiu būdu įsikiša, vaikui parodydamas, kad supranta jo skausmą, vykstančią neteisybę, ir parodydamas, kad vaikas niekaip nenusipelno, jog su juo būtų taip elgiamasi. Yra daugybė įrodymų, kad toks įsikišimas (ar neįsikišimas) gali būti vaikui nepaprastai reikšmingas ir turėti labai daug įtakos jo tolesniam gyvenimui, net jei pasitaikė tik kartą. Šį terminą savo veikaluose išpopuliarino psichologė, traumos ir smurto prieš vaikus ekspertė Alice Miller.

Sukurtas oficialus projekto Saviarcheologija.lt Facebooko puslapis - https://www.facebook.com/pages/Saviarcheologija/147247148770322 

Čia galėsite rasti visą naujausią informaciją ir kitokios naudingos medžiagos.

Tad galite nesidrovėdami jame spausti 'Like' mygtuką.

Ramios ir šiltos dienos.

Darius

Jungtinėms Valstijoms desperatiškai reikia gerų programų, padedančių žmonėms nustoti vartoti neuroleptikus, t. y. antipsichozinius vaistus. Iš to, ką man teko matyti ir girdėti, gerų programų nėra – bent jau tokių, kurios galėtų pagrįstai pasigirti gerais ir pastoviais rezultatais. Aš jau ne pirmą kartą pagaunu save besistengiantį įsivaizduoti tokią programą, ir atsakydamas į šį iššūkį aš šią hipotetinę programą išskirsčiau į keletą sudedamųjų dalių, kurias paeiliui aptarsiu išsamiau. Nemanau, kad tam tikra konkreti neuroleptikų vartojimą nutraukti padedanti programa privalo pasižymėti visais šiais komponentais, bet, mano akimis, kai kurie jų yra (kaip paaiškinsiu vėliau) nepaprastai svarbūs. 

Tuo tarpu, prieš pasinerdamas į tas sudedamąsias dalis, norėčiau įvardinti, kad nepaprastai sunku įsivaizduoti bet kokią gerą psichikos sveikatos programą, galinčią egzistuoti Jungtinėse Valstijose (ar bet kokioje kitoje Vakarų šalyje, kurioje man teko lankytis), turint omenyje atvirkštinius ir dažnai žmogaus teises neigiančius standartus, kurių tokios programos daugiau ar mažiau privalo laikytis. 

Taigi, sudedamosios dalys: 

Viskas laisva valia 

Mano manymu, tai yra pats svarbiausias komponentas. Vertimas žmones daryti bet ką, net labai nežymus, pakerta jų savarankiškumą, sukelia apmaudą ir dauguma atvejų žmogų traumuoja. Jeigu neuroleptikus nustoti vartoti padedanti programa taiko prievartą, tai ji neišvengiamai tampa veidrodiniu vaistus vartoti verčiančios programos atvaizdu. O vadovaujantis savanoriškumo principu įsitikinama, kad žmonės, kurie nori nustoti vartoti vaisus, tą daro savo noru, vedini savo pačių motyvacijos.

Viltį suteikiantis, bet realistiškas požiūris ir orientavimasis 

Visa organizacija, nuo žemiausio iki aukščiausio sluoksnio, privalo turėti viltingą, realistišką ir įrodymais pagrįstą įsitikinimą, jog tai, kad žmonės nustotų vartoti vaistus, yra įmanoma. Jeigu tokio požiūrio ir orientavimosi nėra, tai darbas stengiantis nutraukti vaistų vartojimą gali labai pasunkėti. Tačiau viltis, sumišusi su naivumu, gali būti pavojinga. Nors ir naivumas dažnai nėra žalingas, nes dauguma žmonių gali nustoti vartoti vaistus gana lengvai, ypač jei juos vartoja neilgai, bet kitais atvejais naivumas prisideda prie to, kad žmonės ruošiami nesėkmei. Yra pernelyg supaprastinta tikėti, kad visi vartojantieji stiprius psichotropinius vaistus gali visiškai nutraukti jų vartojimą, jeigu tik lėtai mažintų savo dozę. Būtent todėl viltingas, „pabandykime“ tipo požiūris privalo būti realybės ribose.

Rūpestinga išankstinė diskusija apie tai, kas gali vykti bandant nustoti vartoti vaistus 

Nors žmonių, bandančių nutraukti neuroleptikų vartojimą, patirtys labai skirtingos, manau, vertinga jiems paaiškinti šių patirčių skalę – įskaitant tai, kas gali jiems nutikti (ar nenutikti) – kol jie šio proceso dar nepradėjo. Manau, apie nutraukimo procesą vertinga paaiškinti iš anksto ir leisti žmonėms žinoti, kad kai kuriais atvejais iš pradžių būklė gali pablogėti ir tik po to jie pasijus geriau. Mano manymu, taip pat vertinga įvardinti tai, jog kai kuriems vaistų vartojimą nutraukusiems žmonėms reikia daug laiko, kad nebevartodami neuroleptikų jie pasijustų visiškai sveiki, o taip daugiausia yra todėl, kad patys neuroleptikai pasižymi ilgai trunkančiu poveikiu. Nors aš ir labai norėčiau žmonėms nedaryti tokio nocebo efekto (tai reiškia: žmogų psichologiškai paveikti neigiamai pristatant blogiausią galimą variantą), vis tiek manau, jog labai svarbu jiems pateikti geriausią, realistiškiausią informaciją, kad jie galėtų kaip įmanoma aktyviau dalyvauti diskusijoje apie procesą, kuriame jie ruošiasi dalyvauti, ir priimti išsamia informacija pagrįstą sprendimą. (Plačiau apie tai kalbu skyrelyje „Išankstinės direktyvos“)

Kokybiškas palaikymas iš tų, kurie patys nustojo vartoti vaistus 

Kai žengiame sunkiu gyvenimo keliu, labai padeda turėti žmonių, kurie patys tuo keliu ėję ir gali mus išklausyti, pasidalinti savo patirtimi, pradžiuginti, palaikyti, būti švyturiu, o kartais ir būti griežti. Be to, žmogus, kuris pats yra tą patyręs, gali būti puikus sąjungininkas, ypač kai bandantieji nutraukti vaistų vartojimą jaučiasi beviltiškai ir be energijos. Ir galiausiai, pačios programos labai sustiprėja vien dėl to, kad čia yra žmonių, kurie sėkmingai nustojo vartoti neuroleptikus. Tokių žmonių patikimumas, užsitarnautas asmenine patirtimi, yra labai reikšmingas.

Surinkti detalią informaciją iš bandžiusiųjų nustoti vartoti vaistus 

Grįžtant prie paskutinių dviejų skyrelių minties, manau, jog tam, kad būtų kaip įmanoma sistemingesnė ir naudingesnė, gera programa privalo surinkti daug įvairios informacijos iš tų, kurie bandė nutraukti vaistų vartojimą, nesvarbu, koks buvo rezultatas, ir iš jų patirties pasimokyti. Kadangi padėti žmonėms sistemingai nustoti vartoti neuroleptikus yra iš esmės dar neištyrinėta teritorija, tai reali bandžiusių tą padaryti žmonių patirtis yra nepaprastai svarbi ir kuriant informacinę bazę, ir ja naudojantis.

Sveika rutina 

Labai daug mano pažįstamų žmonių turėjo sveiką rutiną, kurią sugriovė neuroleptikai. Ir daug žmonių turėjo svyruojančią rutiną dar prieš pradėdami vartoti neuroleptikus. Kurti ar atkurti šią rutiną gali būti esminis dalykas bandant nutraukti vaistų vartojimą. Sveikos rutinos dalimi gali būtų reguliari mityba, reguliarus miegas, reguliarus kėlimasis, emociškai ir intelektualiai naudingų bei reguliarių veiklų turėjimas, kofeino bei labai stimuliuojančių veiklų vakare vengimas ir suplanuotas užsiėmimas maloniais dalykais. Turint dalykų, kurių šiandien ar šią savaitę lauki, gali būti daug lengviau prabusti, atsikelti iš lovos ir pajudėti, kai tavo vidinis ar fizinis pasaulis tau rėkia priešingai. Be to, rutina gyvenimui suteikia daugiau vertės ir prasmės. Neturint rutinos lengva smarkiai įstrigti, o to dauguma vaistų vartojimą nutraukti bandančių žmonių sau leisti negali. Viena man labai patinkanti programa, kuri propaguoja sveikos rutinos idėją, yra „Šeimos globos fondas“, esantis Švedijoje. Jų programoje dalyvaujantys žmonės gyvena šeimoje, dauguma atvejų – Švedijos kaimo ūkininkų šeimoje, ir, jeigu viskas vyksta tinkamai, jie tampa tos šeimos dalimi. Užuot priverstinai atlikę dirbtinę nustatytą rutiną (o tai dauguma žmonių, įskaitant ir mane, vertina kaip įžeidimą), šioje Švedijos programoje esantys žmonės mieliau dalyvauja įprastoje šeimos gyvenimo rutinoje, nes tai jiems teikia džiaugsmo.

Sveiki alternatyvūs užsiėmimai 

Manau, nuostabu, kai programos neuroleptikus nustoti vartoti norintiems žmonėms siūlo alternatyvių užsiėmimų, pavyzdžiui (bet ne tik), jogą, sportą, akupunktūrą, masažą, savanorišką veiklą, diskusijų grupes, sodininkystę, rašymo grupes, asmeninio žurnalo rašymo grupes, 12 žingsnių programas, keliavimo pėsčiomis grupes, nuotykių mėgėjų grupes, gamtos mylėtojų grupes... Sąrašas gali tęstis be galo... Be to, į šį skyrelį norėčiau įtraukti ir darbą už pinigus. Daugeliui žmonių nėra nieko labiau įkvepiančio, kaip pačiam save išlaikyti, net jeigu tai kai kam, kas dėl neįgalumo gauna valstybines išmokas, gali kelti stresą, nes tokiu atveju jie gali rizikuoti nebegauti paramos, įskaitant ir sveikatos draudimą.

Pagalvokite, ar nevertėtų savo personale turėti patyrusio psichiatro 

Nors ir yra patikima studija (Jungtinėje Karalystėje atlikta MIND studija), parodanti, kad žmonės gali taip pat sėkmingai nutraukti psichotropinių vaistų vartojimą ir be psichiatro, tačiau geras psichiatras kartais gali būti neįkainojamas. Vis dėlto aš galvoju, jog MIND studija yra pagrįsta dėl to, kad galiu lažintis iš pinigų, jog labai tikėtina, kad dauguma psichiatrų, pas kuriuos šioje studijoje dalyvavę žmonės lankėsi, buvo tokie, kaip ir daugelis mano sutiktų psichiatrų: nelabai suprantantys nustojimo vartoti neuroleptikus niuansus.

Patyręs psichiatras žino apie galinčią įvykti psichozę; žino viską apie dozių mažinimą; gerai supranta, kaip greitai ar kaip lėtai judėti; žino, kokių vaistų vartojimą nutraukti pirmiausia; žino pakaitinius vaistus, galinčius nutraukimo procesą palengvinti (pavyzdžiui, tam tikri benzai* – trumpam ar kaip paskirta – kai kuriems žmonėms padėjo); yra savo akimis matęs daug žmonių, patyrusių šį procesą; ir nėra arogantiškas ar trokštantis galios. Patyręs psichiatras taip pat moka gerai klausytis ir pasižymi stipria intuicija – ir aukščiausiu pagarbos laipsniu bandančiajam nustoti vartoti vaistus bei jo autonomijai. Patyręs psichiatras taip pat žino, kokius medicininius testus atlikti, žino apie įvairių vaistų toksiškumo lygio tikrinimą, žino apie maisto papildus, žino apie galimas organines emocinių bei psichologinių problemų priežastis ir supranta galimą pačių vaistų jatrogeninį poveikį. Deja, tokie psichiatrai labai reti. Tačiau jų yra...

Stiprus palaikymas 

Man teko pastebėti, kad daugeliui vaistų vartojimą nutraukti bandančių žmonių reikia daug palaikymo: daug daugiau nei dažnai pripažįstame. Šis procesas daugumai, tikrąja to žodžio prasme, gali būti pragaras, ir fiziškai, ir emociškai, todėl labai vertinga šalia turėti sąjungininkų, kurie būtų gailiaširdžiai, nekritiški, lankstūs ir pagarbūs – ir, nemažiau svarbu, žinantys, kada geriau atsitraukti ir duoti žmogui erdvės. Daug mano pažįstamų žmonių, kuriems pavyko nutraukti neuroleptikų vartojimą, turėjo artimų draugų ar šeimos narių, atlikusių šią sąjungininko rolę, kai kuriais atvejais net visą parą. Taigi, labai naudinga, jei programa gali suteikti žmonėms tam tikrą pakaitinę šeimą ar draugų tinklą. Bet aš neteigiu, kad palaikymo sistema turi pasižymėti pasiaukojančiu „tobulumu“. Juk vis dėlto palaikantys santykiai privalo turėti tam tikras ribas. Draugai ir sąjungininkai gali padėti tik iki tam tikros ribos, ir aš manau, kad neuroleptikų vartojimą nutraukti bandantiems žmonėms naudinga šias ribas žinoti. Reikia, kad palaikantys žmonės būtų ne pasiaukojantys, bet kad turėtų teisingas asmenybės ribas. Tai yra pagarbos esmė.

Palaikančių žmonių palaikymas 

Padedant žmonėms nustoti vartoti neuroleptikus galima labai nuvarginti. Daugelis palaikančiųjų rolę užimančių žmonių išsenka. Daugybė žmonių, kurie tai įeina į psichiatrinę sistemą, tai iš jos išeina, tai vartoja neuroleptikus, tai jų nevartoja, atitolsta nuo iki tol turėtų sąjungininkų, kartais visam laikui. Kartais sąjungininkai jaučia per daug įtampos. Dėl šios priežasties manau, kad labai svarbu, jog žmonės, kurie užima pagrindinę neuroleptikų vartojimą nutraukti bandančių žmonių palaikytojų rolę, taip pat ir patys turėtų palaikymo sistemą sau. Čia dar kartą norėčiau paminėti Šeimos globos fondą, esantį Švedijoje. Pagrindiniams bandančiųjų nutraukti vaistų vartojimą palaikytojams – pakaitinėms šeimoms – patiems reikia palaikymo, todėl jiems paskiriamas supervizorius, – šeimos psichoterapeutas, kuris yra patyręs, pagarbus, rūpestingas ir pasiekiamas, – į kurį jie gali atsiremti, kuriam jie gali išsakyti savo jausmus ir idėjas ne tik sunkiu tarpsniu, bet visą laiką. Dauguma šių šeimų man sakė, kad jeigu jie nebūtų turėję supervizoriaus, tai paprasčiausiai būtų su savo darbu nesusitvarkę. Būtų buvę per daug sunku ir jie būtų šio darbo atsisakę. Bet noriu labai aiškiai pabrėžti, jog nemanau, kad palaikytojai privalo būti profesionalai. Manau, kad daugeliu atveju neprofesionalų pagalba gali būti net geresnė.

Psichoterapija 

Nors ir daug žmonių, pradėjusių vartoti vaistus, priešinasi minčiai apie terapiją (ir ne tik dėl to, kad terapeutai labai dažnai teikia prastos kokybės paslaugas, bet ir dėl to, kad terapija žmogui neretai kišama per jėgą), daugumai vaistų vartojimą nutraukti bandančių žmonių gera terapija buvo labai naudinga. Gera terapija gali suteikti saugią terpę, kurioje žmogus, bandantis nustoti vartoti vaistus, gali suvokti savo burbuliuojančius ar net besiliejančius jausmus. Bet gera terapija neuroleptikų vartojimą nutraukti bandantiems žmonėms yra labai reta. Dauguma mano žinomų terapeutų neįsivaizduoja, kaip padėti, ir daro žalą. Dažnai jie įprastas vaistų vartojimo nutraukimo problemas supainioja su problemomis, kurioms spręsti, jų manymu, reikia siuntimo pas psichiatrą, kad skirtų dar daugiau vaistų! Kitais atvejais terapeutai išsigąsta klientų jausmų, taip pat jiems trūksta įžvalgos ir empatijos kliento situacijai.

O geras terapeutas empatizuoja. Geras terapeutas moka klausytis ir jam klientas rūpi. Geras terapeutas nebijo mesti klientui iššūkį, kartais net tiesmukai, jeigu klientas elgiasi arba galvoja taip, kad sau kenkia. Geras terapeutas yra emociškai stiprus, bet ir pažeidžiamas. Geras terapeutas išlaiko visišką konfidencialumą. Geras terapeutas stengiasi įgyti savo klientų pasitikėjimą, bet supranta, kad tai gali užtrukti. Taip pat geras terapeutas daro viską, kas jo galioje, kad vaistų vartojimą nutraukti norintiems žmonėms padėtų nustoti juos vartoti ir nustoti vartoti ilgam – ir nepakliūti į ligoninę.

Be to, savaime suprantama, geras terapeutas suvokia, kad gera terapija turi būti nepriverstina. Kitaip ji nuo pat pradžių bus sugadinta.

Pagrindinės bendruomenės taisyklės 

Bet kokia gera programa privalo turėti taisykles, apsaugančias jos narius. Pagrindinė taisyklė, mano manymu, yra saugumo palaikymas. Programos nariai, ar tai būtų dalyviai, ar darbuotojai, turi teisę jaustis saugiai – ir fiziškai, ir emociškai. Taigi, smurtas ir grasinimai yra nepriimtini. Taip pat ir seksualinis priekabiavimas.

Tačiau kartais šie dalykai patenka į pilka zoną, ir dėl šios priežasties programa, kaip bendruomenė, privalo turėti sveikus konfliktų sprendimo būdus, kuriuos galėtų taikyti iškart problemai atsiradus. O kita panaši sritis, dažnai reikalaujanti turėti bendruomenės taisykles, susijusi su uždraustu narkotikų ir alkoholio vartojimu. Kai kurios programos to visiškai netoleruoja, o kitos nėra tokios griežtos. Mano manymu, svarbiausia yra apginti bendruomenės saugumą ir harmoniją – ir jos narių gijimo kelią. Kadangi visos bendruomenės yra skirtingos, o ir ta pati bendruomenė skirtingais atvejais gali būti skirtinga, tai galvodamas apie bendruomenės taisyklių sudarymą aš pirmenybę teikiu lanksčiam, o ne „pagal vieną kurpalį“ tipo požiūriui. Tačiau stengiuosi nepamiršti ir to, kad visos gyvenimo sritys turi taisykles. Visuomenė ir tarpasmeniniai santykiai turi taisykles, kas yra priimtina, ir aš manau, jog svarbu, kad programa tai iki tam tikro lygio atspindėtų.

Bendruomenės susirinkimai 

Saugūs, sveikas ribas turintys bendruomenės susirinkimai suteikia žmonėms galimybę ne tik su savo bendruomenės nariais pasidalinti tuo, kas juose vyksta, bet ir sulaukti struktūruoto, pagarbaus atgalinio ryšio bei suvokti, kas vyksta jiems bendraujant tarpusavyje. Labai daug kam neuroleptikai iškreipia jų santykius su žmonėmis ir trukdo santykiuose jaustis tvirtai ar bendraujant pasitikėti savimi. Panašiai ir bandymas nutraukti vartoti neuroleptikus gali sudrebinti žmonių tarpusavio santykių suvokimą ir pasitikėjimą bendraujant. Be to, daugelis pradedančiųjų vartoti neuroleptikus turi bendravimo problemų dar prieš pradėdami vartoti vaistus. Tad bet kokios priemonės, suteikiančios žmonėms galimybę kurti ar atstatyti tarpasmeninį pasitikėjimą savimi ir tą daryti saugioje, atviroje, augimą skatinančioje, nuoširdžioje aplinkoje, laimi mano balsą.

Nemokamai arba nebrangiai 

Išskyrus „Soteriją-Aliaską“ (Soteria-Alaska), kuri net nėra skirta padėti nutraukti vartoti neuroleptikus, Jungtinėse Valstijose nežinau nei vienos nemokamos ar nebrangios programos, skirtos laisvai joje dalyvauti norintiems suaugusiems, kuri bent jau bandytų padėti nustoti vartoti neuroleptikus. Gera programa, skirta padėti nutraukti neuroleptikų vartojimą, turėtų būti prieinama visiems, kam to reikia, nepaisant jų finansinės padėties. Bandant nutraukti vartoti neuroleptikus pakanka ir šio proceso keliamo streso, jau negalvojant apie įsiskolinimą ar tai, kad dėl tavęs turi įsiskolinti tavo tėvai arba kiti giminaičiai.

Esant tokiai padėčiai, kai kurios mano žinomos amerikietiškos programos, dalinai siūlančios pagalbą bandant nutraukti neuroleptikų vartojimą, finansavimą gauna daugiausiai iš suaugusių klientų tėvų, kurie yra turtingi arba pasiturintys. Taip pat pažįstu tėvų, kurie yra įkeitę savo namus ar likvidavę paveldėtą turtą, kad galėtų finansuoti nesėkmingą bandymą nutraukti neuroleptikų vartojimą. Taip pat man teko matyti atvejų, kai nustoti vartoti vaistus sekasi gerai, bet proceso viduryje tėvams baigiasi pinigai – ir jie privalo savo suaugusių vaikų dalyvavimą programoje nutraukti. Tai gali sukrėsti visus. Daug geriau yra tada, kai bandant nutraukti vaistų vartojimą finansais rūpintis nereikia.

Skaidrumas dėl sėkmingų ir nesėkmingų rezultatų 

Manau, gera neuroleptikų vartojimą nutraukti padedanti programa turėtų nuoširdžiai dalintis informacija apie savo sėkmės ir nesėkmės rodiklį, kad potencialiems klientams suteiktų galimybę priimti labiau pagrįstus sprendimus. Geriausiu atveju žinau tik kelias programas – arba terapeutus – kurios šiuo aspektu būtų iš tikrųjų skaidrios. O kai kurios, kiek man teko matyti, specialiai stengiasi būti nepermatomos, nes tokiu būdu gali išlaikyti savo verslą. Taip pat man teko matyti programų, kurios, įtariu, yra paprasčiausiai nesąžiningos: jos teigia, kad jų pagalbos nutraukiant neuroleptikų vartojimą sėkmės rodiklis aukštas, bet nepateikia tam visiškai jokių įrodymų.

Išankstinės direktyvos 

Kai žmonės nustoja vartoti neuroleptikus, padėtis gali pasunkėti dėl vienos reikšmingos priežasties – žalos (tikėkimės, laikinos), kurią vaistai padaro smegenims. Kartais žmonės gali pradėti elgtis agresyviai ar grasinančiai, o kartais tapti pavojingi sau. Gera programa stengiasi išvengti tokių situacijų, kiek tai įmanoma, tačiau kartais jos gali būti neišvengiamos. Man teko matyti daug programų, kuriuos su tuo tvarkosi netinkamai: darbuotojai paspaudžia gerai žinomą panikos mygtuką prieš pabandydami pagalvoti apie alternatyvas, jau nekalbant apie išankstinę diskusiją.

To rezultatas labai dažnai būna dar daugiau traumų ir taip traumuotiems žmonėms. Vienas iš šios problemos sprendimų galėtų būti tai, kad kiekvienas programoje dalyvaujantis žmogus prieš pradėdamas dalyvauti programoje sugalvotų sau išankstinę direktyvą. Nors ir jau minėjau, kad nenoriu sukelti nocebo efekto ir išgąsdinti žmonių, kad jie pradėtų galvoti, jog nustojus vartoti vaistus jiems TIKRAI nutiks baisūs dalykai, bet manau, jog labai svarbu, kad žmonės žinotų galimų įvykių spektrą, kas jiems GALI nutikti, kai jie bandys nutraukti vaistų vartojimą, ir tada galėtų patys nuspręsti, ką jie norėtų, kad su jais tokiais atvejais darytų. Ar iškilus tam tikrai situacijai jie norėtų būti hospitalizuoti, ar ne? Ar jie norėtų, kad iškilus tam tikrai situacijai juos fiziškai sutramdytų, jeigu taip, tai kokiu būdu? Ar jie norėtų, kad tam tikrų vaistų dozės būtų padidintos, bent jau kuriam laikui? Ar jie turi kitokį planą? Kas, jų pageidavimu, turėtų būti daroma, jeigu jie savaitę negalėtų užmigti ir prarastų gebėjimą racionaliai bendrauti?

Manau, klientai ir programos turėtų sugalvoti tvirtus planus (dėl kurių būtų savanoriškai ir abipusiškai sutarta), kaip tokiose situacijose elgtis ir jas įveikti, kad niekam nebūtų išmuštas pagrindas iš po kojų. O jeigu žmonės ir programos negali sugalvoti abiems pusėms tinkančių sąlygų, aš tai priimu kaip ženklą, kad jie bendradarbiauti neturėtų ir kad toks žmogus turėtų ieškoti kitokių pagalbos nutraukiant vaistų vartojimą alternatyvų ar bandyti jas sukurti pats.

Tačiau aš nevisai pritariu tradicinėms išankstinėms direktyvoms, nes vis dar labai aiškiai matau, kaip jos naudojamos atimti žmogaus teises, kai jis yra pažeidžiamoje situacijoje. O jeigu žmogus vėliau su savo išankstine direktyva nesutinka? Viena iš galimų šios problemos sprendimų galėtų būti tai, kad žmogus turi galimybę bet kada savo išankstinę direktyvą anuliuoti, be jokių klausimų, čia pat – ir paprasčiausiai savo noru dalyvavimą programoje nutraukti. Manau, kiekvienam turėtų būti leista dalyvavimą programoje bet kada nutraukti, nepaisant išankstinės direktyvos. Pasikartosiu, mano supratimu, esminis dalykas yra tai, kad dalyvavimas bet kokioje neuroleptikų vartojimą nutraukti padedančioje programoje turėtų būti visiškai savanoriškas.

-----
* Benzai (benzodiazepinai) – nerimą mažinančių vaistų grupė.


Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai.

Kiekvienas rezultatas prasideda nuo vizijos, nuo tikslo įsivaizdavimo, nuo įsivaizdavimo to, ką nori turėti, kitaip tariant – nuo svajonės.

Svajoti yra naudinga, nes galime mintyse matyti, koks bus rezultatas, kai jį pasieksime.

Tačiau tik svajoti neužtenka. Kažkada turi prasidėti ir veikimas. Kitaip svajonės ir liks tik svajonėmis, fantazijomis. Dažnai žmonės įstringa svajojimo stadijoje ir niekuomet nesiima veiksmų. Suprantama, kad toks žmogus jaučia ir baimę veikti, ir frustraciją, kad neturi norimo rezultato. Bet norint rezultato, anksčiau ar vėliau teks prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir pradėti veikti.

O veikimas prasideda nuo planavimo. Kaip kažkas yra teisingai yra pasakęs, „planas yra svajonės, užrašytos ant popieriaus“. Ir jeigu tas planas nėra detalus, nėra aprašyti, pamatuoti ir įvertinti visi žingsniai, tai žmogus vis dar svajoja.

O kaip reikėtų planuoti?

Pirmiausia reikėtų išsamiai aprašyti rezultatą. Ko konkrečiai aš noriu? Ką aš matau savo svajonėje? Kitaip tariant, aiškiai matyti kelio pabaigą. Ir tuomet nuo ten žvelgti atgal iki to taško, kuriame esu šiandien. Ir šiame kelyje susidėlioti reikšmingus žingsnius. Ką ir kokia eilės tvarka man reikia padaryti, kad nueičiau ten, kur noriu nueiti? O tada tarp tų reikšmingų žingsnių reikėtų susidėlioti mažesnius tikslus, mažesnius žingsnelius, jungiančius tuos reikšmingus žingsnius tarpusavyje. Ir gauti tokį „sujunk taškus“ tipo žemėlapį nuo savo šiandieninio atskaitos taško iki savo norimo rezultato.

Taigi, planuojant reikia aiškiai matyti savo norimą rezultatą. Matyti, kur esate šiandien. Tuomet detaliai ir pamatuojamai aprašyti, ko jums reikės, kad tą rezultatą pasiektumėte. Kiek man tai kainuos finansiškai? Ar reikės papildomų žinių arba įgūdžių, kurių šiandien neturiu? Ar reikės praktikos? Ar reikės kitų žmonių pagalbos? Galbūt reikės pakeisti gyvenamąją vietą. Galbūt reikės atsisakyti bendravimo su tam tikrais žmonėmis. Galbūt reikės atsisakyti dalykų, prie kurių esu labai pripratęs (-usi). Galbūt reikės pakeisti mitybos ar darbo, ar poilsiavimo įpročius. Galbūt reikės suformuoti naujus įpročius. Galbūt reikės susirasti papildomą darbą. Visa tai, ko jums reikės, įvardinti ir detaliai bei pamatuotai aprašyti savo plane. Ir tai padaryti sukuriant kelią / žemėlapį nuo savo šiandieninio atskaitos taško iki savo norimo rezultato, su tarpiniais tikslais ir mažesniais žingsneliais tarp jų.

O turint planą belieka imtis aktyvesnių veiksmų, t. y. pradėti veikti.

Dažnai žmones pradėti veikti gąsdina galima kritika, galimas atstūmimas, ypač jeigu jūsų norimas rezultatas ar planas reikalauja eiti „netradiciniu“, „neįprastu“, „keistu“ keliu. Mums baisu, ką apie mus pagalvos kiti, gal elgsimės ne taip, kaip iš mūsų tikimasi, gal būsim atstumti, gal iš mūsų pasijuoks, gal suklysime ir mums prikaišios, ir t. t.

Taip pat žmonės galvoja, kad jiems reikia kažkokio leidimo, reikia, jog ateitų kažkoks autoritetas, kažkoks galios turintis asmuo ir pasakytų, kad pradėti veikti galima, kad leidimas duotas. Tačiau reikia suprasti, kad jums reikalingas tik vieno žmogaus leidimas veikti – t. y. mūsų pačių.

Visos šios baimės yra suprantamos ir dažnos, tačiau būtent jos ir trukdo mums prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir pasiekti norimą rezultatą. Dažniausiai visi barjerai, visos reikšmingos kliūtys mūsų kelyje yra ne išorėje, bet mūsų galvoje. Tad realiai save ribojame tik mes patys.

Ir, kaip turbūt visi iš patirties žinome, sunkiausia yra pradėti. Sunkiausia yra žengti pirmuosius žingsnius. Tad pradėkite nuo bet kokio plano. Jis neturi būti tobulas. Jį vėliau galima pakoreguoti – to nereikėtų bijoti.

O klysti yra normalu. Net dažnai klysti yra normalu, jeigu iš savo klaidų sugebame pasimokyti.

Apsirašykite bent pirmąjį žingsnį, padėsiantį jums pajudėti iš vietos. Darykite ką nors, bet ką, kad priartėtumėte prie savo tikslo. O tai padės pradėti labiau tikėti ir pasitikėti savimi, ir pajusti, jog savo gyvenimą kontroliuojate.

Juk turite tik vieną gyvenimą, ir jis priklauso tik jums.  

Pasakykite sau, kad leidžiate – leiskite sau – iš svajojančio žmogaus tapti veikiančiu žmogumi.

Sėkmės planuojant ir veikiant, ir savo svajones paverčiant rezultatais!


Šaltinis:


Su šia tema susiję naudingi resursai:

Asmeninės gerovės apskaita (nemokamas įrankis, padedantis įsivardinti, ką norėtumėte kasdien veikti, ir padedantis matyti, kaip efektyviai sekasi tai įgyvendinti) - http://blog.saviarcheologija.lt/2013/01/pranesimas-saviarcheologinis-irankis_6.html

VIDEO:

Komforto zona ir baimė - http://youtu.be/mrEjIiqAkLs

Pasitikėjimas savimi - http://youtu.be/OJ6D802cZeU

Sprendimai, pasirinkimai ir atsakomybė - http://youtu.be/jdUEfzb5NIE

Kaip mintimis ir kalba save įkaliname - http://youtu.be/7BAA4TwJYP0

ĮRAŠAI:

Baimė ir priešingas rezultatas - http://blog.saviarcheologija.lt/2012/04/baime-ir-priesingas-rezultatas.html

Motyvacija. Kas žmones motyvuoja keistis? - http://blog.saviarcheologija.lt/2012/07/kas-zmones-motyvuoja-keistis.html

Komforto zona ir baimė - http://blog.saviarcheologija.lt/2012/05/komforto-zona-ir-baime.html

Pasitikėjimas savimi - http://blog.saviarcheologija.lt/2012/06/pasitikejimas-savimi.html

Sprendimai, pasirinkimai ir atsakomybė - http://blog.saviarcheologija.lt/2012/07/sprendimai-pasirinkimai-ir-atsakomybe.html

Kaip mintimis ir kalba save įkaliname - http://blog.saviarcheologija.lt/2012/08/kaip-mintimis-ir-kalba-save-ikaliname.html