Trečiajai sapnų analizės šakai galima priskirti tokius psichoanalitikus, kurie sapnų šaltiniu laikė nemiego būvį (waking state).

Sapnai ir nemiego būvis
A. Adler, E. Fromm, M. Ulmann, C. Hall

Kaip jau minėta ankstesniuose įrašuose, Froidas manė, kad sapnai yra primityvių impulsų saugiklis; Jungas sapnus laikė atradimų šaltiniu (sources of revelation) – abu jie pritarė, kad sapnai kyla iš pasąmonės.

Kitas psichoanalizės pionierius Alfred Adler manė priešingai: kad sapnai kyla iš nemiego būvio ir kad jie parodo būtent tokią asmenybę, kokia ji yra ir nemiegant, t. y. realybėje. Remiantis šia teorija, sapnų funkcija - pabaigti spręsti problemas, kurios tądien liko neišspręstos. Kadangi mes dažniausias sapnų nesuprantame arba juos net užmirštame, A. Adleris darė prielaidą, kad esminis dalykas tai, kokius jausmus ir emocijas sapnas sukelia. Sapno prasmė ir yra emociškai mus paruošti susigrumti su kasdienėmis konfliktinėmis situacijomis. Sapnai orientuoti į ateitį.

Būtent A. Adler'is sugalvojo konceptą nepilnavertiškumo kompleksas (inferiority complex) ir tvirtino, jog svarbiausia ir miegant, ir nemiego būvyje yra tai, kad ego savivertės jausmas nesumažėtų. Pavyzdžiui, sapnai, kuriuose sapnuotojas skrenda, rodo, kilimą iš apačios aukštyn. Jie simbolizuoja lengvumą įveikiant sunkumus ir tai, kad žmogus įgauna pranašumą. Todėl leidžia preziumuoti, kad sapnuotojas yra aktyvus, žvelgiantis į ateitį, ambicingas, negalintis atsisakyti savo ambicijų net miegodamas.

Adlerio sapnų teorijos toli gražu ne tokios detalios ir išdirbtos kaip Froido ar Jungo. Tačiau daug jo idėjų perėmė tokie nusipelnę sapnotyrininkai kaip Montague Ullman ir Erich Fromm.

Tačiau pats inovatoriškiausias ir įtakingiausias šios sapnotyros šalos atstovas yra Calvin Hall. Jis yra turinio analizės (content analysis) metodo pradininkas. Pagal šią teoriją, į sapną reikėtų žiūrėti kaip į verbalinį tekstą, kaip į istoriją ar spektaklį, kuris yra padalintas į atskirus elementus. Tuos elementus sugrupavus, matyti elementų dažnumas ir tendencijos.

C. Hall'o ir jo kolegos R. Van De Castle'o naudojama elementų grupavimo sistema. Beveik visus sapno elementus galima priskirti vienai ar kelioms iš šių grupių:

• Veikėjai (gyvūnai, vyrai, moterys, draugai, nepažįstamieji...)
• Socialinės interakcijos (agresija, seksualumas, draugiškumas...)
• Veiksmai (galvojimas, kalbėjimas, bėgimas, važiavimas...)
• Sėkmė ir nesėkmė
• Laimė ir nelaimė
• Emocijos (džiaugsmas, liūdesys, gėda...)
• Aplinka (atvira erdvė vs. uždara erdvė, pažįstama vs. nepažįstama)
• Aprašomieji modifikatoriai (spalva, dydis, amžius, greitis ir pan., pvz.: aukštas, greitas, raudonas)
• Laikas (trukmė, paros metas ir pan., pvz.: penkios minutės, naktis)
• Elementai iš praeities
• Nuorodos į maistą ir valgymą

C. Hall'as stengdavosi neinterpretuoti kiekvieno sapno atskirai, bet tikėjo, kad norint pamatyti tikrąją žmogaus asmenybę reikia sapnų serijos. Jis pamatė, kad sapnai siejasi tarpusavyje kaip dėlionės gabaliukai.

Savo knygoje „The Meaning of Dreams“ jis aprašo dviejų jaunų amerikiečių sapnų serijas. Vienas jų yra jautrus muzikantas, kuris gyvenime (t. y. nemiego būvyje) yra drovokas, nelabai judrus ir bijo merginų. Jis pasyvus, užsisklendęs, stokojantis energijos. Antrasis vaikinas yra pragmatiškas, energingas, konkuruojantis, mėgsta sportą, medžioklę, žvejybą. Jis gyvybingas ir pasiekiantis ko nori.

Šių vaikinų charakterio ir gyvenimo būdo skirtumai aiškiai matomi jų sapnuose. Pirmasis vaikinas sapne dažniausiai yra stebėtojas, antrasis – veikia pats. Šešiuose sapnuose pirmasis vaikinas važiuoja automobilyje, tačiau tik viename sapne jis vairuoja pats – likusiuose jis yra keleivis ant galinės sėdynės. Jo sapnuose kiti žmonės užsiima įvairiausia veikla, bet jis pats tik sėdi ir stebi. Jis taip elgiasi iš baimės. Viename sapne jis glamonėjasi su dviem merginom, bet staiga pasirodo raumeningas ir išvaizdus jaunuolis, kuris agresyviai jį užpuola; vėliau senas konduktorius jį įspėja, kad daugiau tokia veikla neužsiimtų. Tai rodo, jog vaikino patirtis tokia, kad jeigu jis parodys savo potraukį merginoms, bus konkurentų nubaustas arba tėviškos figūros išpeiktas. Jo sapnai rodo, kad jis nuolat save baudžia.

Antrasis vaikinas – priešingai: trylikoje iš keturiolikos sapnų užsiima energinga veikla. Jis eina imtynių, šaudo, lipa į uolą, slidinėja, piešia, jodinėja, ir t. t. Jis glebėsčiuoja savo draugus, nušauna savo priešus, mylisi su merginomis. Visi šie sapnai puikiai atitinka jo jaudinantį ir energingą gyvenimo būdą.

Dešimtmetį trukusios C. Hall'o ir jo kolegų atliktos studijos parodė, kad sapnai pasižymi nuoseklumu ir pasikartojimu. Tą patį, kaip jau minėta praeitame įraše, buvo pastebėjęs ir Jungas, tyrinėdamas vaikų sapnus, kurie gali „parodyti žmogaus ateitį“ (t. y. galima daryti prielaidą, kad žmogaus charakteris ir elgesio modeliai nuo vaikystės dažniausiai iš esmės per daug nepasikeičia). Šis fenomenas jungiškoje sapnų analizėje buvo gerai žinomas ir pripažįstamas. Tačiau naudojant C. Hall'o metodą, tapo galima tą pademonstruoti moksliškai objektyviu būdu.

Svarbiausi sapnų elementai ir jų simbolinė reikšmė.

Pasak C. Hall'o, esminiai aspektai, pagal kuriuos reikėtų skaldyti sapną yra šie: situacija, veikėjai, veiksmai ir emocijos. Aplinka dažniausiai būna banali ir įprasta: kambarys, automobilis, paplūdimys, restoranas. Egzotiškesnės sapno vietos pasitaiko daug rečiau. 15-oje iš 100 sapnų sapnuotojas yra judančioje transporto priemonėje.

C. Hall'as judėjimą interpretuoja kaip ambiciją, progresą ar tam tikrą pasiekimą, ryšių su šeimos nariais nutraukimą, bėgimą nuo kažko ar mirtį. Kaip vyksta pats judėjimas, parodo, kaip sapnuotojas tose situacijose elgiasi. Jeigu sapnuotojas, pavyzdžiui, vairuoja tėvo automobilį, tai rodo jo nepriklausomybę nuo tėvo (ar jo idėjų, požiūrio). Jeigu sapnuotojas negali automobilio suvaldyti, tai jis jaučiasi negalintis kontroliuoti savo gyvenimo. Jeigu automobilis didelis ir prabangus, jis gali būti grandioziškos nuomonės apie save simbolis.

Sapno veiksmai dažniau būna kokia nors teigiama ir maloni veikla nei darbas ar kasdienė rutina. O veikėjai dažniau būna pažįstami, artimi nei nepažįstami. Jie gali žymėti ir paties sapnuotojo asmenybės dalis, ir jo santykį su išorine realybe; tai dera su Jungo subjektyvia (vidine) ir objektyvia (išorine) interpretacija. Nepažįstamas veikėjas sapne gali žymėti svetimą paties sapnuotojo dalį ar neatpažintą realybėje pažįstamo žmogaus asmenybės dalį. Jeigu sapnuose pasitaiko daug nepažįstamų asmenų, tai gali reikšti, kad sapnuotojas labai vienišas, atsiskyręs.

Sapnų funkcija

Visi šios sapnų interpretacijos mokyklos atstovai sutaria, kad sapnų tikslas – problemų sprendimas. Dėl šios priežasties dažniau sapnuojamos problemos ir nerimas negu džiaugsmas ir sėkmingi įvykiai.

Kai dažnai sapnuojame artimus žmones, tai todėl, kad mes su jais emociškai susiję, ar tos emocijos būtų meilė, baimė, pyktis, ar emocijų kombinacija. Tačiau svarbu pabrėžti, kad retai sapnuojame žmones, su kuriais santykiai stabilūs ir tenkinantys – tą žmogų sapnuojame tik kai jausmai jam tampa problematiški. Pasak C. Hall'o, apie sėkmingus dalykus nesapnuojame todėl, kad jie nesukelia galvoje įtampos, o įtampa yra būtina sąlyga, kad galvotume ir sapnuotume.

Ullman'as, Fromm'as ir Adler'is yra tos pačios nuomonės, kad sapnai padeda spręsti neišspręstas problemas. Tai sutinka su jungiečių ir daugumos neofroidiečių požiūriu. Nors Froidas pats neskelbė šio požiūrio, bet sapnus naudojo psichoanalitinėms problemoms spręsti. Tačiau žvelgiant pragmatiškai, nors ir iki dabar aptartųjų sapnų analizės šakų požiūriai šiuo klausimu daugmaž sutampa, daug kas priklauso nuo to, kaip sapnas interpretuojamas.


Ši sapnų analizės mokykla yra didžiąja dalimi materialistinė ir pragmatinė. Adler'is svarbia koncepcija laiko sveiką protą; Ullman'as domisi beveik vien kasdieniais sapno aspektais; Hall'as, besilaikantis Aristotelio sapnų teorijos, nemano, kad sapnai yra kažkas paslaptingo ar ezoteriško.


Ankstesni šios serijos įrašai:

Sapnai (1 dalis): Froidas

Sapnai (2 dalis): Jungas

Šaltiniai ir rekomendacijos:

Ole Vedfelt "The Dimensions of Dreams: The Nature, Function and Interpretation of Dreams

Content Analysis Explained

Jungas

Jis [kladingai] teigė, kad pasąmonė padalinta į 2 iš esmės skirtingus sluoksnius:
a) asmeninį (personal);
b) kolektyvinį (collective).

Asmeninį sluoksnį sudaro asmeniniai kompleksai ir atsiminimai iš vaikystės, kurie yra užgniaužti ir pamiršti, nes netinka dabartyje.

Kolektyvinį sluoksnį sudaro archetipai (universalūs žmonijos potyriai) – kolektyvinė atmintis ir žinios. Kolekyvinė pasąmonė, pasak Jungo, yra pagrindinė sapnų priežastis. (Ši teorija panaši į Platono Formas ir dėl tų pačių priežasčių klaidinga – kolektyvinis sluoksnis neegzistuoja, nebent kalbėtume apie įgimtus žmonių instinktus ar panašius bioevoliucinius reiškinius arba kultūrą / aplinką / visuomenę, kurioje žmogus gyvena.)

Jungas sapnus pagal jų reikšmingumą (kaip jie siejasi su sąmone) skirsto į keturias kategorijas:
1) Sapnas reiškia nesąmoningą reakciją į sąmoningą situaciją.
2) Sapnas reiškia situaciją, kuri kyla iš konflikto tarp sąmonės ir pasąmonės.
3) Sapnas reiškia tam tikrą pasąmoningą tendenciją, kuria siekiama pakeisti sąmoningą nuostatą / požiūrį / elgesį.
4) Sapnas reiškia nesąmoningus procesus, kurių ryšio su sąmone įžvelgti nepavyksta.

Pirmajai kategorijai priklausantys sapnai vadinami reakcijų sapnais. Jie suprantami taip pat, kaip kad Froido psichologiškai aktualūs vakar dienos likučiai, t. y. jie siejasi su realiais šių dienų išgyvenimais.

Antrajai kategorijai priklausantys sapnai rodo bendresnį konfliktą tarp sąmonės ir pasąmonės. Knygoje pateikiamas pavyzdys sapno, kuris tiesiogiai nesisieja su vakar dienos įvykiais, bet perteikia tai, kad sapnuotojas „netiki“ sapnais, t. y. jis rimtai nežiūri į sapnus (kylančius iš pasąmonės).

Trečiajai kategorijai priklausančiais sapnais siekiama pakeisti sąmoningą elgesį / mąstymą. Pvz., žmogus sapnuoja, kad žvejoja paprasta meškere, bet jam nekimba, o paėmus tridantį tuojau pat pavyksta persmeigti nuostabią žuvį. Šį sapną sapnavo žmogus, sirgęs sunkia depresija; pakeitus gydymą, jis greitai pasveiko.

Ketvirtajai kategorijai priklausančių sapnų sąsają su sąmone geriausiu atveju galima įžvelgti tik daug vėliau. Tokie sapnai yra labai reti ir gali būti lemiami sapnuotojo asmeniniam vystymuisi. Pasak Jungo, tokie sapnai gali sukelti staigius psichozės ar stiprios neurozės protrūkius.


Jungas pabrėžė, kad sapnai ypatingai svarbūs yra sapnai iš ankstyvos vaikystės (kitaip tariant, vaikų sapnai). Jungas suprato, kad tokie sapnai kyla iš pačių giliausių asmenybės sluoksnių ir yra tokie prasmingi, kad dažnai net gali nusakyti žmogaus ateitį (aišku, ne būrėjų ateities išpranašavimo prasme). Vaikystės sapnai dažnai kartojasi ir tolesniais gyvenimo etapais, o tai dar labiau pabrėžia šių sapnų svarbą.

Jungo sapnų interpretacijos principai

1. Sapno draminė struktūra
2. Sapno ateities ir praeities aspektai
3. Sapno kontekstas
4. Subjektyvi (vidinė) ir objektyvi (išorinė) interpretacija
5. Interpretacijos patvirtinimas

Sapno draminė struktūra

Jungas pastebėjo, kad sapno struktūra yra tokia pati kaip klasikinės graikų dramos. Sapną galima padalinti į tokias dalis:
Ekspozicija. Sapno pradžia. Laikas, vieta, sapno veikėjai.
Vystymasis. Pristatoma sapno problema.
Kulminacija. Šioje vietoje gali būti pozityvi problemos transformacija, gali būti katastrofa.
Atomazga. Sapno pabaiga. Matomas problemos (neišsi)sprendimas, naratyvo pabaiga.

Sapno ateities ir praeities aspektai

Sapnas gali sietis su ateitimi, esamos problemos sprendimu, galimybių svarstymu. Jis taip pat gali sietis su trauminiais vaikystės įvykiais.

Sapno kontekstas

Jungas rekomendavo kiekvienam atskiram sapno elementui rasti asociacijų ar sąsajų su simboliais ir tokiu būdu joms prasmių.

Subjektyvi (vidinė) ir objektyvi (išorinė) interpretacija

Pasak Jungo, sapno veikėjai gali žymėti sapnuotojo psichinę būseną ir kompleksus jo galvoje (subjektyvi interpetacija) ir tai, kaip jie siejasi su tikrais žmonėmis realybėje (objektyvi interpretacija). Objektyvi interpretacija aktuali, kai sapno veikėjas yra svarbus asmuo sapnuotojo gyvenime, pvz., šeimos narys, artimas draugas ir pan. Subjektyvi interpretacija labiau aktuali tada, kai sapno veikėjas yra tolimas, nereikšmingas ar nepažįstamas, asmuo, istorinė ar netikra asmenybė.

Interpretacijos patvirtinimas

Jungo siūlomi teisingos interpretacijos bruožai:

1. Interpretaciją patvirtina keli tos pačios serijos sapnai. Kaip pavyzdys pateiktas sapnas, kai žmogus sapnavo, kad jo tėvas bando padalinti gaublį į dvi lygias dalis. Jungas tą susiejo aliuzija į biblinį kontekstą, kai Dievas perskiria vandenis esančius apačioje ir viršuje. Interpretacija pasitvirtino, kai pacientas pasakė, kad taip pat sapnavo, kad Dievas sukūrė pasaulį iš žaibų ir griaustinio.
2. Interpretacija sapnuotojui kažką pasako, „surezonuoja“.
3. Interpretacija sapnuotojui sukelia tam tikrą efektą ir priveda prie rezultatų.

Apibendrinimas.
Jungas nemanė, kad sapnai slepia, nutyli, priešingai, laikė juos atskleidžiančiais. Iš esmės jam nelabai rūpėjo, kas negero nutiko vaikystėje, o labiau buvo aktualu, ką sapnai sako apie mūsų potencialą, kaip padeda spręsti esamas problemas. Deja, Jungo laikais psichoanalizė dar buvo visai naujas mokslas, todėl iš dalies galima „pateisinti“ tuometinį jo neracionalų „fetišą“ kolektyvinei pasąmonei, archetipams, alchemijai ir panašiems reiškiniams. Nepaisant to, Jungas yra vienas iš sapnų analizės, ir apskritai psichoanalizės, pionierių, įnešęs nemažą indėlį. Ir Jungas, ir Froidas, nepaisant jų nesutarimų, sutiko, kad sapnai kyla iš pasąmonės.


Ankstesni šios serijos įrašai:

Sapnai (1 dalis): Froidas


Šaltiniai ir rekomendacijos:

Ole Vedfelt "The Dimensions of Dreams: The Nature, Function and Interpretation of Dreams

K. G. Jungas „Žvelgiant į pasąmonę“

Ši įrašų serija parašyta remiantis Ole Vedfelt knyga "The Dimensions of Dreams: The Nature, Function and Interpretation of Dreams". Šioje knygoje apžvelgiama visa sapnų teorijos ir analizės istorija, pradedant Froidu ir Jungu, baigiant paties autoriaus siūloma multidimensine teorija. Remdamasis šia knyga ir kitais šaltiniais bandysiu panašiu chronologiniu principu bent jau paviršutiniškai apžvelgti / reziumuoti sapnų analizės teoriją.


Froidas, froidiečiai, neofroidiečiai

Šios šakos atstovai mano, kad sapnai kyla iš primityvių ir infantilių vidinių impulsų, kurie yra užmaskuoti psichės gynybos mechanizmų. Naudodamiesi froidiečių teorijomis ir atradimais, sapnus galime naudoti, kad ištirtume ir įsisąmonintume užgniaužtus vaikystės konfliktus; sapnuose galime rasti ir suprasti gynybos mechanizmus, pamatyti, kaip vidinius konfliktus „perduodame“ kitiems.

Pasak Froido, iš vienos pusės, sapnai leidžia per fantaziją patenkinti užgniaužtus pasąmonės vidinius impulsus; iš kitos pusės, saugo sąmonę nuo minčių, kurios yra tokios šokiruojančios, kad sapnuotojas suvokdamas jas tiesiogiai, o ne per simbolius, negalėtų miegoti. Taigi, Froido manymu, sapnai turi 2 funkcijas: patenkinti norus / poreikius ir apsaugoti miegą.

Sapnų šaltiniai:

a) Kūniški (somatiniai). Kūno pozicija, blogas virškinimas, temperatūra, skausmas ir kiti fiziniai veiksniai, pvz., garsai, šviesa, šaltis, šiluma... Labai retai sapnus sukelia TIK tokie stimulai, dažniausiai jie siejasi su psichiniais šaltiniais.

b) Vakar dienos likučiai - kupini emocijų ir energijos sapne pasirodantys minčių procesai iš vakar dienos. Jeigu žmogus sapnuoja, jog rūsyje dingo šviesa, galima teigti, kad tai sapnuojama, nes vakar name dingo elektra. Bet tai nepaaiškina, kodėl visi namo gyventojai nesapnavo tokio sapno.

Visi sapnų analitikai po Froido sutinka su juo, kad vienaip ar kitaip vakar dienos likučiai sapne siejasi su kažkuo, kas reikšminga psichologiškai.

c) Vaikystės potyriai. Jie labai dažnai būna užmaskuoti.

Turbūt daugmaž visi sapnų analitikai pritaria, kad žmogaus pasąmonėje yra daugybė prisiminimų iš labai ankstyvos vaikystės. Netgi mūsų vaikiškumas, suprantamas kaip infantilūs impulsai, yra gausus sapnų medžiagos šaltinis.


Nepaslaptis, kad šalia laisvos asociacijos metodo, Froidas daug dėmesio skyrė simboliams, kurie, pasak jo, turi fiksuotą reikšmę, beveik išimtinai seksualinę. Pvz., ginklai, įrankiai ir panašūs daiktai žymi vyriškus lytinius organus, o tuščiaviduriai daiktai – moteriškus. Taip pat Froidas kreipė dėmesį į sapno kalbą: žodžių žaismą, homonimus, asociacijas. Pvz., violets (našlaitės) primena violate (išprievartauti); jo dėdė jį bučiuoja automobilyje reiškia autoeroticizmą.

Neofroidiečiai Erika Fromm ir Thomas French manė, kad sapnų funkcija nėra apsaugoti miegą, bet kad jie padeda spręsti emocines problemas. Jie taip pat manė, jog sapnai turi kongnityvinę struktūrą.

Erik Erikson galvojo, kad sapnų energijos šaltinis tikriausiai yra infantilūs norai, bet taip pat kad sapnai trumpam pašalina žmogaus vienatvės jausmą, nuramina sąžinę ir saugo jo identitetą; ir visa tai daro skirtingais bei instruktyviais būdais. Pasak Eriksono, sapnai atlieka konstruktyvią, problemų sprendimo funkciją ir gali vienu metu spręsti kelias problemas. Svarbiausios jų: perkėlimo konfliktai, vaikystės konfliktai ir gyvenimiški konfliktai, besisiejantys su socialine adaptacija. Eriksono epigenetiniame vystymosi modelyje pirmosios stadijos išplečia Froido supratimą apie infantilų seksualumą: pasitikėjimas / nepasitikėjimas siejamas su oraline stadija, savarankiškumas / gėda ir abejonė – su analine stadija, iniciatyva / kaltė – su faline stadija, ir t. t.

Apibendrinimas.
Froidas pirmasis sukūrė psichologinę sapnų analizės sistemą, kurios ašis – tezė, kad sapnai yra pasąmoningų norų tenkinimas, o jų funkcija – apsaugoti miegą. Sapnų turinys perkelia žmogų į ankstyvuosius jo gyvenimo etapus ir jis yra pasąmonės ir ego gynybos mechanizmų mišinys. Tikrasis sapnų energijos šaltinis – infantilūs seksualiniai impulsai. Neofroidiečiai kalbėdami apie sapnus daug dėmesio skiria perkėlimui, gynybos mechanizmams ir sieja sapnus su hipotetiniu nepriklausomu agresijos impulsu bei psichosocialiniu vystymosi stadijų modeliu.

Kritika.
Truputis rimtos ir pagrįstos Froido kritikos iš Daniel Mackler knygos "Toward Truth" (112–113 psl.). Citata:

Freud stated correctly that dreams are "the royal road to the unconscious". Freud expressed his "royal road" idea many times, most famously on page 647 of The Interpretation of Dreams, as follows: "The interpretation of dreams is the royal road to a knowledge of the unconscious activities of the mind". Although I give Freud credit for attempting self-therapy with dream interpretation at its core, I discount many aspects of his dream theory, find his book The Interpretation of Dreams more obfuscating than enlightening, and often find him to be a distorted thinker in general. The authors Jeffrey Masson (in The Assault on Truth), Alice Miller (in Thou Shalt Not Be Aware), and Judith Herman (in Trauma and Recovery) clearly point out how he sold out children sexual abuse survivors first by denying that they were abused at all and second by creating the drive theory and Oedipus complex - which blame them for having supposedly desired the abuse he labels them as fantasizing having experienced! To me this calls strongly into question what type of father he was to his six children. And certainly such a denier of emotional reality couldn't have been such a good therapist to his patients – much less to his daughter Anna, whom he psychoanalyzed. (For more on this see Robert Coles's biography on Anna Freud in the bibliography.)

Šaltiniai ir rekomendacijos:

Ole Vedfelt "The Dimensions of Dreams: The Nature, Function and Interpretation of Dreams"

Sigmund Freud "The Interpretation of Dreams"

Paskutiniame video apie pasitikėjimą savimi sakiau, kad norint savimi pasitikėti adekvačiai, reikėtų aiškiai apibrėžti savo vertybes ir pagal jas gyventi. Tad šiandien pasidalinsiu savo mintimis apie vertybes, kurios yra svarbios man. Kokios jos ir kaip jas apibrėžiu. Galbūt tai bus naudinga ir jums.

Pirma vertybė, kurią laikau viena svarbiausių, yra sąžiningumas arba kitaip – nuoširdumas. Sąžiningumą arba nuoširdumą aš apibrėžiu kaip tiesos sakymą, nemelavimą: pirmiausia sau – ir kitiems. Tai yra tiesos pripažinimas apie save, apie savo praeitį, apie savo veiksmus ir jų motyvus, apie savo baimes, svajones, aistras, apie išgyventus įvykius, apie savo emocijas ir poreikius – kitaip tariant realybės priėmimas: apie save – ir apskritai apie pasaulį. Sąžiningumas taip pat apima atsakomybę už save, t. y. supratimą, kad už savo gyvenimą atsakingas esu aš pats, ir supratimą, kad mano veiksmai turi pasekmes ir už jas atsakingas aš. Kaip jau minėjau, sąžiningumas yra ne tik tiesos sakymas sau, bet ir kitiems. Iš to išplaukia nemelavimas, neapgaudinėjimas, smurto nenaudojimas: tiek fizinio, tiek emocinio, tiek psichologinio, tiek žodinio, kitaip tariant – neagresijos principas... Taip pat iš to išplaukia ir melo, apgaulės, smurto atpažinimas – tiek savo, tiek kitų elgesyje.

Sąžiningumas praktiškai yra saviarcheologijos, savityros, savęs pažinimo šerdis, pamatas, kertinis akmuo, ant kurio stovi išmintingumas, racionalumas, pasitikėjimas savimi, moralumas, sveiki tarpusavio santykiai, laimė.

Kiek sąžiningi esate jūs? Kiek sąžiningi ir nuoširdūs yra jus supantys žmonės? Kaip dėl to viso to jaučiatės?

Kita svarbi vertybė yra drąsa. Drąsą aš apibrėžiu kaip norą ir siekį elgtis sąžiningai, teisingai, nepaisant baimės ar sunkumų. Praktinis pavyzdys būtų tas pats savęs tyrinėjimas, kad ir kaip baisu būtų prisiminti nemalonius dalykus kuriuos esate patyrę ar padarę, priimti savo emocijas, jų neužgniaužti, taip pat pripažinti tiesą apie kitus žmones, apie pasaulį, kad ir kokia ji būtų. Kitas drąsos pavyzdys – tai savo vertybių ir įsitikinimų neišsižadėjimas. Jeigu aš pagrįstai (pabrėžiu – pagrįstai) žinau, kad kažkas yra tiesa ar netiesa arba kad kažkaip elgtis yra teisinga ar neteisinga, tai drąsa yra nebijojimas tą tiesą viešai deklaruoti – tiek teoriškai, tiek praktiškai. Pavyzdžiui, jeigu aš žinau, kad bet koks smurtas prieš vaikus, kaip ir prieš bet kokį kitą žmogų, yra blogai, žalinga, tai drąsu būtų apie tai kalbėti. O pamačius, kaip mama ar tėvas gatvėje muša savo vaiką, prieiti ir įsikišti; kaip ir kada tai daryti, kad būtų produktyvu, jau kitas klausimas, kurio dabar neaptarinėsiu, bet esmė, manau, aiški. Čia kalbu apie patį drąsos principą, kad reikėtų drąsiai kalbėti apie tai, kuo tiki ir pagal tuos principus elgtis.

Iš drąsos išplaukia pasitikėjimas savimi, moralumas, amoralių ir kitaip agresyvių žmonių identifikavimas ir atsiribojimas nuo jų, sveikų tarpusavio santykių kūrimas.

Ar esate drąsūs? Kodėl? Kaip dėl to jaučiatės?

Kita vertybė yra empatija. Empatija yra įsijautimas į kito žmogaus būseną, jos supratimas. Empatiškas žmogus gerai pažįsta ir supranta save, todėl gerai pažįsta ir supranta kitus. Tai nereiškia, kad kitų veiksmams visada pritaria, ne, tai reiškia, kad jis tuos veiksmus supranta, supranta, kodėl žmogus elgiasi vienaip ar kitaip. Apie empatija ir kuo ji skiriasi nuo simpatijos, esu rašęs plačiau, todėl čia užsimenu tik trumpai. Empatija padeda suprasti žmonių motyvus: tiek gerus, tiek blogus, padeda atpažinti, kurie žmonės yra jums vertingi, o kurie žalingi. Empatija veda į geresnį santykį su savimi, į supratingumą, į produktyvesnį bendravimą su kitais ir į geresnius tarpusavio santykius.

Ar jums sunku suprasti kitų žmonių emocijas? Ar dažnai galite įvardinti, kokias emocijas vienoje ar kitoje situacijoje jaučiate patys ir kodėl?

Dar viena svarbi vertybė yra sąmoningumas arba kitaip – nuovokumas. Sąmoningumas arba nuovokumas yra suvokimas, kas ir kodėl esamuoju momentu su manimi vyksta. Kokie mano poreikiai šiuo momentu yra patenkinti, kokie nepatenkinti, ką jaučiu, iš kur tos emocijos kyla, kokie mano tolesnių veiksmų variantai. Sąmoningumas glaudžiai siejasi su sąžiningumu, empatija, smalsumu. Sąmoningumas yra labai svarbi vertybė bendraujant su kitais. Bendraujant su kitais, sąmoningumas būna 4 lygių:

1. Suprantu, kas vyksta manyje.
2. Suprantu, kas vyksta tavyje.
3. Suprantu, kas vyksta tarp mūsų.
4. Suprantu, kas vyksta aplink mus.

Nuovokus žmogus ne tik girdi pašnekovo žodžius, bet ir pastebi bei supranta jo mimiką, gestus, judesius, pozą, toną ir balso stiprumą, kalbėjimo tempą, tartį, akių kontaktą, leksiką, žodžių prasmės aiškumą ar neaiškumą, ir t. t.

Yra labai daug žmonių, kuriems sudėtingas netgi pirmasis lygis, t. y. kas vyksta manyje. O kokio lygio yra jūsų sąmoningumas? Kaip jums sekasi bendrauti su kitais? Ar jaučiatės suprasti, ar manote, kad suprantate savo pašnekovus? Kaip dėl viso to jaučiatės?

Kita vertybė yra smalsumas. T. y. domėjimasis savimi, kitais ir pasauliu, noras tyrinėti ir suprasti, žinių ir pažinimo troškimas. Iš smalsumo kyla aistra, užsidegimas, entuziazmas. Taip pat smalsumas padeda geriau suprasti savo ir kitų poreikius bei emocijas, pažinti pasaulį, save, kitus žmones, padeda tapti išmintingesniems, padeda kurti sveikesnį santykį su savimi ir kitais, padeda augti, tobulėti.

Kas įdomu jums? Kas jums kelia entuziazmą? Kas yra jūsų varomoji jėga gyvenime?

Dar viena svarbi vertybė yra dosnumas. Dosnumas yra noras padėti kitiems, noras kažką pasauliui duoti. Galbūt kai kam atrodo paradoksalu, tačiau efektyviausiai padėti kitiems galima pirmiausia padedant sau. Na, visi turbūt pažįstate tokių žmonių, ar esate apie juos girdėję, kad pats neturi ką valgyti, bet duoda elgetai prie bažnyčios 5 litus. Tame nėra nieko blogo, tačiau kas gali produktyviau padėti kitiems: Bilas Geitsas (kuris, yra paaukojęs kitiems milijardus dolerių) ar žmogus, kas savaitę atiduodamas elgetai 5 Lt? Ir tikrai nenoriu pasakyti, kad visi turėtume tapti bilais geitsais, tačiau, mano manymu, daug produktyviau būtų pirmiausia pačiam tvirtai atsistoti ant kojų. O kai atsistoji ant kojų – tiek finansiškai, tiek emociškai, – tada galima padėti kitiems daug efektyviau. Ir dosnumas nebūtinai reiškia pinigus. Pagalba, dosnumas dažnai yra tiesiog bendravimas su žmonėmis, arba fizinė pagalba, dalijimasis savo darbu, savo laiku, dėmesiu. Na, pavyzdžiui, aš neatlygintinai verčiu įvairius tekstus, video, knygas, pats rašau tekstus, įrašinėju video – ir viskuo dalinuosi nemokamai.

Tad galite pagalvoti, ką pasauliui galite padovanoti jūs, ir tai tikrai nebūtinai turi būti pinigai...

Taigi, mano manymu, svarbiausios vertybės yra sąžiningumas, drąsa, empatija, sąmoningumas, smalsumas ir dosnumas, iš kurių išplaukia kitos: pasitikėjimas savimi, savarankiškumas, moralumas, racionalumas, išmintingumas, gebėjimas efektyviai komunikuoti, kantrumas, spontaniškumas, patikimumas (kai tavimi pasitiki), dėkingumas ir kitos.

Ir pabaigai dar keletas klausimų, į kuriuos, manau, būtų naudinga sau atsakyti...

Kokios vertybės svarbiausios jums ir kodėl? Kaip jas apibrėžiate? Ar jomis vadovaujatės savo kasdieniame gyvenime? Kodėl? Kodėl jomis vadovaujatės ar nesivadovaujate? Ar aplink jus esantys žmonės vadovaujasi tomis pačiomis vertybėmis kaip ir jūs? Kaip jaučiatės atsakę ar neatsakę sau į šiuos klausimus?


Šaltiniai ir rekomendacijos:



Vertybė, dorybe, laimė

Empatija

Baimė ir priešingas rezultatas

Dėkingumas

Atsakomybės neprisiėmimas

Kaip visada, pradedame nuo apibrėžimo...

Trumpai tariant, pasitikėjimas savimi yra savo veiksmų ir kompetencijų vertinimas.

Pasitikėjimą savimi sudaro 2 esminiai komponentai:

Pirmasis yra saviveiksmingumas, arba kitaip – tikėjimas asmenine kompetencija. Tai apima gebėjimą susidoroti su problemomis. Saviveiksmingumas veda į kontrolės jausmą, t. y., į jausmą, kad savo gyvenimą kontroliuoju aš pats, ne kažkas kitas.

Na, pavyzdys galėtų būti žinojimas, kad gebu pataisyti bėgantį kraną. Arba žinojimas, kad gebu save išlaikyti finansiškai. Arba žinojimas, kad gebu vairuoti automobilį.

Ir antrasis pasitikėjimą savimi sudarantis komponentas yra pagarba sau. Na, savęs vertinimas pagal savo vertybių skalę; meilė ir pagarba sau; savęs priėmimas.

Kad galėtum save mylėti ir gerbti, turi gyventi pagal savo vertybių skalę. Sakykime, kad jums vertybė yra sąžiningumas, t. y. tiesos sakymas sau ir kitiems. Tai elgdamiesi sąžiningai jausite sau pagarbą, o elgiantis nesąžiningai savęs gerbti neišeis. Pagarba ir meilė, yra nevalingos emocinės reakcijos, todėl panorėję, valios pastangomis jų jausti tiesiog negalite. Juk negalite užsimerkti, pirštu durti į žmogų gatvėje ir atsimerkę pajusti tam žmogui, į kurį pataikėte pirštu, meilę ar pagarbą. Ar jausite jam meilę ir pagarbą priklauso nuo to, ar jo vertybės atitinka jūsiškes. Tas pats yra ir su meile ir pagarba sau. Negalite panorėję pajusti sau meilės ar pagarbos, jeigu jūsų veiksmai jums meilės ir pagarbos nesukelia. Taigi, elgdamiesi ne pagal savo vertybių sistemą, pagarbos ir meilės sau jausti negalėsite.

Kas nutinka, pavyzdžiui, jeigu vertinate sąžiningumą, bet apgaunate klientą... Ir dažnai žmonės susigalvoja tam pasiteisinimų... „Aj, niekas nesužinos...“ Arba: „Daugiau niekada su juo nesusitiksiu, tai koks skirtumas.“ Arba: „Mane patį šiandien apgavo, tai turiu teisę apgauti klientą...“ Ir galite tuo mementu save tokiomis mintimis nuraminti, tačiau jūsų pasąmonė viską fiksuoja. Tokiu atveju jūsų pasąmonė užfiksuoja: „Veidmainystė! Apgaulė! Melas!” Ir automatiškai jūsų pasitikėjimas savimi smunka žemyn... net jei sąmoningai to nesuvokiate. Taigi, labai svarbu turėti aiškų savo vertybių kompasą ir gyventi pagal jį, nes nuo to priklauso jūsų pasitikėjimas savimi.

Rekomenduoju ramiai atsisėsti ir užsirašyti, kokios vertybės man svarbiausios ir kodėl? Kaip jas apibrėžiu? Na, jeigu man svarbu drąsa, tai kodėl, ir kaip drąsą apibrėžiu... Kitaip tariant, kas tai yra, ir kodėl man tai svarbu.

Iki dabar apie pasitikėjimą savimi kalbėjau bendrai. O kas yra sveikas pasitikėjimas savimi? Pasitikėjimą savimi jau apibrėžėme kaip savo veiksmų ir kompetencijų vertinimą. Tas vertinimas gali būti teisingas arba klaidingas. Taigi, sveikas pasitikėjimas savimi yra adekvatus savęs vertinimas. Tai yra kuo teisingiau, lyginant su realybe, aš save įvertinu, tuo mano pasitikėjimas savimi didesnis. Pavyzdžiui, jeigu aš žinau, kad moku pataisyti sugedusį kraną ir jį pataisau, tai savo kompetenciją pataisyti sugedusį kraną aš vertinu adekvačiai. Arba jeigu iš tikrųjų sugedusio krano pataisyti nemoku ir žinau, kad jo pataisyti nemoku, tai savo kompetenciją pataisyti kraną taip pat įvertinu adekvačiai.

Problema atsiranda tada, kai pataisyti krano nemoku, bet sakau sau, kad moku. Arba kai pataisyti kraną moku, bet galvoju, kad nemoku. Tokiais atvejais savęs vertinimas yra neadekvatus, neteisingas, ir žmogaus pasitikėjimas savimi yra žemas.

Taigi, nepasitikėjimas savimi būna dviejų tipų. Pirmasis tipas pastebimas lengviau ir dažniausiai jis teisingai ir įvardijamas kaip nepasitikėjimas savimi. Tai yra nusivertinimas, saviataka, manymas, kad esu niekam tikęs, kad to ir to nesugebu, kad esu negražus, kvailas, tinginys, blogas, savanaudis, nevertas meilės ir panašiai. Apie tokius nepasitikinčius savimi žmones dažniausiai kiti arba jie patys sako, kad jie yra drovūs, nemokantys bendrauti, nelaimėliai, nemokantys pasakyti „ne“, norintys visiems įtikti, neturintys savo nuomonės, neryžtingi. Toks žmogus nemoka pats įvertinti, ar jis iš tikrųjų yra toks, kaip jį vertina kiti, ar ne. Ir todėl tokiu žmogumi labai lengva manipuliuoti, nes jis nuolat jaučia gėdą ir kaltę, nori visiems įtikti, nori būti visiems geras, visiems patikti.

Galbūt kyla klausimas: o ar gali būti, kad žmogus turi per daug pasitikėjimo savimi?

Atsakymas: ne. Neįmanoma savimi pasitikėti per daug, kaip kad neįmanoma būti per daug sveikam. Vėlgi, čia kalbu apie adekvatų pasitikėjimą savimi. Neretai žmonėms adekvataus pasitikėjimo savimi trūksta ir kaip kompensavimo strategiją jie naudoja įvairius gynybos mechanizmus: grandioziškumą, aroganciją, narcisizmą, ir dažniausiai tai pasireiškia per finansus, per išvaizdą, per socialinę padėtį, per vienokią ar kitokią agresiją, per seksą, per įvairiausius dalykus...

Tai yra antrojo tipo nepasitikėjimas savimi, kuris dažnai neteisingai laikomas aukštu, sveiku pasitikėjimu savimi. Na, stereotipinis pavyzdys: pusamžis vyriškis su išbalintais dantimis, „Armani“ kostiumu, „Roleksu“, deimantiniais žiedais, sėdintis „Ferrari“ su dukart už jį jaunesne moterimi-manekene dirbtinėmis krūtimis. Tokio žmogaus pasitikėjimas savimi yra ypatingai žemas, nors toks žmogus neretai pavadinamas sėkmingu, laimingu, labai pasitikinčiu savimi... Tą patį galima pasakyti ir apie šalia to žmogaus sėdinčią moterį... Šių abiejų žmonių pasitikėjimas savimi yra žemas, o ne aukštas, nes jie savo vertę apibrėžia kaip išvaizdą, finansinę ir socialinę padėtį, o ne kaip kažkokių vidinių vertybių kompleksą. Jie viduje žino, kad jų vertė yra dirbtinė.

Matyti, kad ir pirmu atveju, kai žmogus nusivertina, ir antru atveju, kai save pervertina, jis pasitikėjimo savimi ieško išorėje, o ne viduje. Tai yra ryškiausias žemo pasitikėjimo savimi ženklas – kad žmogus save vertina taip, kaip jį vertina kiti. Taigi, tokiu atveju jeigu žmonės man sako, kad esu kvailas ar tinginys, vadinasi toks ir esu. Ir kad būčiau vertingas, turiu elgtis taip, kaip nori mane vertinantys žmonės. Arba jeigu žmonės sako, kad esu laimingas, nes turiu žvilgančius plaukus ir naujausius dizainerių drabužius, gražią figūrą, tai kad būčiau laimingas, turiu elgtis taip, būti toks, kad kiti mane vadintų laimingu.

Tokie „laimingi ir sėkmingi“ žmonės, iš tiesų jaučiasi labai nelaimingi, tušti, vieniši, turi daugybę priklausomybių, elgiasi impulsyviai, agresyviai, savidestruktyviai, o tie žmonės, kurie bando įtikti kitiems dažniausiai tampa manipuliacijos aukomis ir gyvena „dėl kitų“, aukojasi, ignoruoja savo poreikius.

Sveikas, adekvatus pasitikėjimas savimi ateina iš vidaus, ne iš išorės. T. y. save vertinti žmogus turi mokėti pats, o ne ieškoti įvertinimo iš kitų. Sveikai savimi pasitikintis žmogus geba save, lyginant su realybe, įvertinti adekvačiai.

Jeigu sveikai savimi pasitikinčiam žmogui tiesiogiai ar netiesiogiai pasakoma, pavyzdžiui, kad jis savanaudis, tai toks žmogus pašnekovui galėtų atsakyti maždaug taip: „Hmmm... Įdomu... o kaip tu apibrėži savanaudiškumą ir kodėl, tavo manymu, man tinka šis epitetas?“ Sulaukęs atsakymo, savimi pasitikintis žmogus geba racionaliai įvertinti, ar pašnekovas supranta, kas yra savanaudiškumas ir ar jo vertinimas argumentuotas. Jeigu pašnekovo vertinimas pagrįstas, tai sveikai savimi pasitikinčiam žmogui atsiranda galimybė patyrinėti savo elgesį ir jis jaučiasi dėkingas už konstruktyvią pastabą. Jeigu pašnekovo atsakymas neargumentuotas, tai sveikai savimi pasitikinčiam žmogui aišku, kad šis „vertinimas“ tėra bandymas manipuliuoti ir kad pašnekovas yra žmogus, turintis polinkį manipuliuoti, todėl jo reikėtų saugotis... arba su juo apie tai pasikalbėti, priklauso nuo santykių pobūdžio. O jeigu žmogaus pasitikėjimas savimi yra tikrai aukštas, tai jam net nereikės nieko klausti, o iškart matysis, ar kitų pastabos yra pagrįstos, ar ne, ir bus aišku, kokie yra tikrieji to žmogaus motyvai.

Šaltiniai ir rekomendacijos:

Kas yra komforto zona? Komforto zona yra pažįstama, sąlyginai saugi aplinka ir būsena. Beveik viskas, kas mus šiandien supa, daugiau ar mažiau yra mūsų komforto zona: mūsų namai, darbas ar mokslas, bendravimas su pažįstamais žmonėmis, pomėgiai, laisvalaikis. Kartais buvimas savo komforto zonoje mus tenkina, kartais – ne. Tačiau kai savo komforto zoną norime išplėsti, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių to bijome, atsiranda vidinė priešprieša.

Pavyzdžiui, kai norime susipažinti su nauju žmogumi, bet bijome jį užkalbinti, arba kai norime pakeisti nuobodų darbą, bet bijome, kad nerasime kitos, labiau patinkančios veiklos, arba norime nutraukti netenkinančius ir niekur nevedančius santykius, bet bijome likti vieni ar jaučiame kaltę. Taigi, tokiais atvejais atsiranda vidinė priešprieša, nes mūsų netenkina esama padėtis, tačiau imtis veiksmų taip pat nenorime, nes baisu. Tad jaučiame frustraciją ir neviltį, jaučiamės įstrigę beviltiškoje situacijoje.

Turbūt dauguma žmonių sutiks, kad vos ne visada tokiose situacijose jaučiama baimė yra tai situacijai neadekvati, t. y. per stipri. Beveik visos kasdienės ir dažniausiai pasitaikančios baimės yra reakcijos į praeitį. Pavyzdžiui, žmogus bijo kalbėti viešai. Tačiau jis ne gimė bijodamas kalbėti viešai, bet kažkada praeityje kalbėdamas viešai patyrė patyčias ar atstūmimą. Tas žmogus pajuto gėdą, nusivylimą, nuoskaudą, visa tai internalizavo ir jo smegenys, norėdamos ateityje jį apsaugoti nuo šios nemalonios patirties, padarė apibendrinančią išvadą, kad kalbėti viešai yra nesaugu.

Tai gana paviršutiniškas pakapstymas. Tačiau jūs patys sau galite užduoti įvairiausių klausimų ir gilintis taip ir tiek, kiek norite. Galite savęs paklausti... Ko konkrečiai bijau? Kokie įmanomi mano veiksmų ir jų pasekmių variantai? Koks variantas baisiausias ir kodėl? Kokiose dar situacijose jaučiuosi taip pat ar panašiai? Kas tarp tų situacijų bendra? Kokias konkrečias emocijas tada jaučiu? Kada gyvenime anksčiausiai taip pasijutau? Na, kokie anksčiausi tokios būsenos prisiminimai? Kodėl buvau tokioje situacijoje? Kokia tuomet buvo mano aplinka? Kokias emocijas tada jaučiau? Kokie buvo santykiai su mane supančiais žmonėmis? Kaip į mano emocijas ir poreikius reaguodavo mano tėvai ar globėjai? Kaip tokiose situacijose elgėsi jie patys?.. Ir taip toliau, ir taip toliau... Prasmingų klausimų, kuriuos galite sau užduoti, bet kokioje situacijoje yra galybė. Reikia tik būti su savimi nuoširdžiam ir visus atsakymus rasite.

Taigi, norėdami su savo baimėmis susidoroti iš esmės, turėtume susidraugauti su tą baime ar kitas nemalonias emocijas jaučiančia savo asmenybės dalimi ir integruoti ją į savo asmenybę; turėtume ištyrinėti savo praeitį, rasti konkrečias savo baimės priežastis, įsisąmoninti patirtus įvykius ir jaustas emocijas. Tokiu būdu suprasime, kad kasdienėse situacijose jaučiamos stiprios emocijos yra nukreiptos į praeitį, o ne į dabartį, ir nustosime jas taip stipriai jausti dabartyje.

Turbūt kai kas dabar nekantriai pagalvojo: „Taip, suprantu, viskas slypi mūsų vaikystėje, reikia nagrinėti savo praeitį, bla bla bla... Tai trunka labai ilgai ir yra labai sudėtingas procesas... Negi dabar, visą tą laiką, kol nagrinėsiu savo praeitį, negalėsiu užkalbinti nepažįstamo žmogaus gatvėje ar nueiti į interviu dėl darbo?“

Suprantama, kad toks saviarcheologinis procesas trunka ilgai, tačiau, tai nereiškia, kad tyrinėdami save negalime ar neturėtume imtis ir praktiškai aktyvesnių veiksmų.

Pavyzdžiui... sakykime, kad esu toks asmuo, kuriam baisu susipažinti su naujais žmonėmis. Tačiau tą darant po truputį, mažais žingsneliais, galima savo komforto zoną šioje vietoje išplėsti. Galima parodyti sau, kad šioje vietoje išplėsti komforto zoną yra saugu, ir daryti tai lėtai, atsargiai, su švelnumu sau. Taigi, jaučiant didžiulę baimę susipažinti su žmonėmis, iš pradžių galima žmonių minioje išsirinkti iš išvaizdos saugų ir malonų žmogų ir tiesiog besišypsant jo ko nors paklausti, pavyzdžiui: „Atsiprašau, gal galėtumėte pasakyti, kiek dabar valandų?“ Arba: „Atsiprašau, ar kaip nusigauti į tokią ir tokią gatvę?“ Ir tą patį pakartoti dar keletą kartų su kitais žmonėmis. Tokiu būdu įsitikinsite, kad šis žingsnis yra saugus, ir jūsų komforto zona šiek tiek prasiplės. Tada galima užkalbinus naują žmogų ne tik klausti, kiek valandų, bet persimesti keliais sakiniais. Jei esate kokiame nors renginyje, paprašyti žmogaus, kad plačiau papasakotų, kas čia per renginys ir kodėl jis čia atvyko. Greičiausiai po to tas žmogus ir jūsų kažko paklaus, ir galėsite trumpai atsakyti. Pakartosite tą patį dar keletą kartų su kitais žmonėmis ir jūsų komforto zona vėl prasiplės. Po to užkalbinus naują žmogų galima jo paklausinėti plačiau (ką veiki gyvenime, kokie tavo pomėgiai ir t. t.), greičiausiai ir jis jūsų paklaus kažko panašaus ir užsimegs artimesnis pokalbis.

Arba tiesiog, galima atvirai žmogui pasakyti: bandau išmokti susipažinti su naujais žmonėmis, jūs man atrodote malonus, gal norėtumėte sudalyvauti mano eksperimente ir truputį su manimi pasišnekučiuoti? Jeigu visa tai darysite šiltai ir nuoširdžiai, retas kas atsisakys. Tokiu būdu jūsų komforto zona ir vėl prasiplės... O kitą kartą pakviesti patinkančią moterį ar vyrą arbatos galbūt visai nebekels baimės...

Taip pat dar vienas būdas praplėsti savo komforto zoną ir sumažinti baimę yra nuolat užsiimti kažkuo nauju. Jeigu turite baimių ir dažnai jaučiate nerimą, tikriausiai bet kokia nauja veikla jums kelia didesnį ar mažesnį diskomfortą. Taigi, naudinga būtų po truputį užsiimti naujais dalykais ir pajausti, kad tai yra saugu: kad jau esate suaugęs, kad jums realios grėsmės nėra ir kad tokia intensyvi organizmo apsauga, kokia buvo reikalinga anksčiau, dabar yra nebereikalinga. Ir sakydamas „daryti kažką naujo“ čia, aišku, turiu omeny ne destruktyvius dalykus, o kažką teigiamo ar neutralaus, kas būtų jums nauja. Tas naujas dalykas gali būti bet kokia smulkmena.

Kad ir šiandien aš pabandžiau vieną naują smulkmenėlę. Jei važiuodamas dviračiu jį vairuoju viena ranka, tai vairą visada laikau dešine, nes kaire nepatogu – jaučiu diskomfortą. Tačiau šiandien nusprendžiau išmokti komfortabiliai dviratį vairuoti kairia ranka. Atrodytų, visiška smulkmena, bet kažkas naujo... Taip pat neseniai įrašiau savo pirmąjį video: iki šiol niekada nebuvau įrašęs video ir pasidalinęs juo internete... Pirmas video... Kažkas naujo...

Taigi, galite pradėti nuo smulkmenų... Pavyzdžiui, pabandyti kitą kartą sriubą suvalgyti šaukštą laikydami priešingoje rankoje nei visada. Arba apsikirpti nagus priešinga ranka nei visuomet. Galite pradėti rašyti dienoraštį (iš pradžių kad ir po kelis žodžius). Galite užkalbinti gatvėje nepažįstamą žmogų... Ir tą veiksmą pakartokite keletą kartų, kol diskomforto nebejausite. Nuolat bandykite kažką naujo, kad ir kokia smulkmena tai būtų... Tokiu būdu ne tik formuosite teigiamą įsitikinimą, kad imtis naujų dalykų ir plėsti savo komforto zoną, yra saugu, bet ir įgausite naujų įgūdžių, surasite naujų pomėgių, bei sustiprinsite savo pasitikėjimą savimi.

Ir prisiminkite, kad bandant kažką naujo diskomfortas yra progresas ...net jei tuo momentu taip neatrodo.

Taigi, apibendrinant... Savo kasdienių baimių atsikratyti ar jas sumažinti galite (1) užsiimdami saviarcheologija, t. y. savityra, savišvieta ir panašiais dalykais. Tą daryti galite ir patys, ir kartu su specialistu (nes kartais baimė yra per didelė ir vienam ją įveikti yra labai sunku. Šis procesas yra ilgas, tačiau gyvenimą pagerina visokeriopai, ir labai ryškiai. Šalia saviarcheologijos taip pat galima taikyti kelis į greitesnį, bet ne tokį našų rezultatą orientuotus variantus. (2) Kai kurias baimes sumažinti ar jų atsikratyti galite plėsdami komforto zoną ties konkrečia baime; (3) ir kartu galite imtis naujų dalykų ir tokiu būdu praplėsti savo bendrą komforto zoną, tokiu būdu praplėsdami komforto zoną ir ties konkrečiomis baimėmis.

Pabandykite! Vėliau komentaruose galite pasidalinti, kaip sekasi, kokie sunkumai, kokie rezultatai ir panašiai. Būtų įdomu sužinoti...


Šaltiniai ir rekomendacijos:

Saviarcheologijos procesas gali būti lėtas, neretai sekinantis ir nemalonus, tačiau labai įdomus ir vertingas. O rezultatas būna neįkainojamas!

Kaip kad leidžiantis į archeologinę kelionę reikia turėti specialią įrangą, taip ir užsiimant saviarcheologija naudojamasi specialiomis priemonėmis. Tad kokios yra tos saviarcheologijos priemonės ir kaip jomis naudotis?

Toliau pateiksiu keletą paprastų, bet efektyvių būdų, padėsiančių priartėti prie savęs. [Iš pradžių norėjau visas jas išsamiau aprašyti šiame įraše, bet pamačiau, kad vienam įrašui teksto labai daug, tad nusprendžiau kiekvieną punktą detaliau aprašyti atskiruose įrašuose. Apie kai ką jau esu rašęs anksčiau, tai įdedu nuorodas. Taigi, čia pateikiu tik trumpus aprašus, o detaliau – kituose įrašuose.]

Asmeninis žurnalas. Asmeninio žurnalo rašymas (journaling) yra turbūt pati efektyviausia savityros priemonė, neretai apimanti ir kitas žemiau išvardintas priemones. (Beje, matyti, kad jos visos daugiau ar mažiau siejasi tarpusavyje.) Rašyti žurnalą reiškia išsamiai ir sąžiningai aprašyti savo tikrąsias emocijas, būsenas, išgyvenimus, mintis, teorijas, planus, svajones, baimes, vidinius konfliktus, neracionalų elgesį, šeimos istoriją, interakcijas su žmonėmis, skausmingas patirtis, prisiminimus, praeities traumas ir visa kita, kas yra jūsų viduje.

Savo esminių vertybių identifikavimas ir atsakymų į fundamentalius klausimus ieškojimas. Kas yra tiesa? Kaip žinoti, kad kažkas yra tiesa? Koks elgesys yra geras / blogas ir kodėl? Kokios vertybės man svarbiausios ir kodėl? Ar jomis gyvenu ir kodėl? Ir panašiai...

Sąmoningumas arba nuovokumas (awareness). Suvokimas, kas ir kodėl vyksta, kaip ir kodėl elgiatės, nuolatinis savo motyvų kvestionavimas, savo emocinės būsenos analizavimas.

Sapnų analizė. Sapnai yra jūsų psichikos lobynas – nepraleiskite progos čia pasikasinėti ir, neabejoju, atrasite daug brangenybių.

Specialistas. Savęs pažinimą gali labai paspartinti darbas su specialistu. Tai turėtų būti žmogus, kuris pats nuoširdžiai užsiima savianalize, yra empatiškas, brandus, savistabus, pagarbus, jus supranta ir palaiko.

Savišvieta. Tai nuolatinė žinių plėtra: vertingos informacijos skaitymas, klausymas, žiūrėjimas.

Veikla ir užimtumas. Nuobodulys ir beprasmybė yra pavojingos ir varginančios būsenos, todėl svarbu turėti malonią ir prasmingą veiklą.

Saviraiška. Kiekvienam žmogui norisi save išreikšti, būti savimi. Tai gali būti tiesioginė saviraiška (pavyzdžiui, bendravimas su kitais arba informacijos perdavimas į plačiąją visuomenę) arba saviraiška per meną (per muziką, dailę, rašymą, šokį, vizualinius menus ir t. t.).

Vidinis dialogas. Žmogaus asmenybė nėra vientisa, monolitinė. Ją sudaro daug subasmenybių arba dalių, tarp kurių vyksta įvairiausios interakcijos. Taigi, vertinga, su jomis pasikalbėti, leisti joms pasikalbėti tarpusavyje, jas suprasti ir priimti.

Judėjimas ir sveika mityba. Rūpinimasis savo fiziniu kūnu yra nemažiau svarbus nei rūpinimasis savo psichika.

Toksinių medžiagų nevartojimas. Nenuodyti savęs cigaretėmis, alkoholiu ir kitomis narkotinėmis medžiagomis.

Priklausomybių atsisakymas. Priklausomybės sąvoka yra labai plati ir galinti apimti labai daug, pradedant toksinėmis medžiagomis, seksu, savo kūno žalojimu, persivalgymu, televizoriumi, internetu, apsipirkinėjimu, masturbacija, darbu, muzika, adrenalinu, kitais žmonėmis, baigiant bet kokia veikla, kuria, siekiant kažko kito, gaunama tai, ko iš tiesų mums nereikia.

Atsižvelgimas į savo bazinius poreikius. Visada rasti laiko pavalgyti, išsimiegoti, pailsėti ir neignoruoti alkio, sotumo, noro šalintis, nuovargio, fizinio skausmo.

Meditacija. Emocinis ir fizinis atsipalaidavimas, pabuvimas su savimi, savęs pajutimas.

Finansinis saugumas ir atsakingumas. Būti finansiškai apsirūpinusiems, su pinigais elgtis atsakingai, turėti finansinių žinių.

Palaikantys žmonės, sąjungininkai. Labai svarbu turėti žmonių, kurie jus suprastų, kurie negintų jūsų smurtautojų, kurių vertybės būtų panašios į jūsiškes, su kuriais galėtumėte būti savimi.

Socializacija. Neužsisklęsti nuo pasaulio. Bendrauti su naujais žmonėmis, lavinti savo socialinius įgūdžius, plėsti pažinčių ratą.

Kurį laiką neplanuoti vaikų. Vaikas – jau nekalbant apie kelis – reikalauja ypač daug atsakomybės, laiko, pinigų, emocijų, žinių, pasiruošimo ir kitokių resursų, ko dauguma žmonių neturi. Be to, žmogus, kuris yra neįsisąmoninęs savo traumų, savo praeities, savo santykių su artimais žmonėmis ir neturintis ypatingai tvirto ryšio su savimi (t. y. didžioji dauguma žmonių, jei ne visi) savo traumas ir neracionalumus sąmoningai ar nesąmoningai perduos savo vaikui, tokiu būdu sutraumuodami jį patį. Vaikų turėjimas yra turbūt labiausiai gijimą, savityrą ir augimą apsunkinantis dalykas.

Savo gyvenimą maksimaliai supaprastinti. Kiek įmanoma minimalizuoti savo įsipareigojimus, išlaidas, stresą, nemalonius santykius su žmonėmis ir panašius dalykus. Tai reikalauja atsisakyti įprasto komforto, tačiau ženkliai sumažina diskomfortą daug svarbesnėse gyvenimo sferose.

Atsisakyti bendravimo (ar jį apriboti) su žmonėmis, kurie yra agresyvūs arba kurių vertybės iš esmės neatitinka jūsiškių. Kodėl vertinga nebendrauti su agresyviais žmonėmis turbūt argumentuoti nereikia... Labai svarbu, kad su žmonėmis, su kuriais siekiate glaudesnio ryšio, jus sietų tos pačios ar panašios vertybės.

Nesistengti pakeisti kitų, bet koncentruotis į save. Bandyti pakeisti kitus yra bergždžias, neatsakingas ir (ne be reikalo) daugybę nemalonių emocijų sukeliantis darbas. Iš esmės pasikeisti žmogus gali tik pats, o visų dažniausiai pasitaikančių socialinių – kaip ir asmeninių – problemų priežastis yra viduje, ne išorėje. Todėl užuot stengusis pakeisti kitus, išmintinga būtų susitelkti ties savimi.

Mėgautis gyvenimu. Nepamiršti pasidžiaugti, padėkoti sau, paskaityti malonią knygą, pažiūrėti smagų filmą, paklausyti geros muzikos, išeiti pasivaikščioti, išvažiuoti į gamtą, pažaisti / papramogauti – pajusti gyvenimo grožį.

Baigdamas norėčiau pabrėžti, kad šie mano išvardinti dalykai ar kai kurie jų: 1) gali sukelti nemažai nemalonių emocijų ir būsenų; 2) gali turėti išimčių; 3) rekomenduotini ne visam gyvenimui; 4) visapusiškai ir ženkliai palengvina gijimo, augimo bei savityros procesus.